Jaunojo menininko idėjos įsikūnija medyje

Gytis Griškevičius - širvintiškis, bene visą laisvalaikį aukojantis drožiniams iš medžio.

Gytis Griškevičius – širvintiškis, bene visą laisvalaikį aukojantis drožiniams iš medžio. Nors domėtis menu iš medžio jis pradėjo dar visai neseniai, tačiau jau dabar galima pasigrožėti menininko darbais. Pasak Gyčio, labai gaila, kad drožiniai nesulaukia pakankamai pirkėjų, nes aktyvus pardavimas padėtų įsigyti reikiamų įrankių bei priemonių.

Gytis sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Kada pradėjote domėtis medžio drožiniais?

– Menininko amatą pradėjau visai neseniai, tik prieš kelerius metus. Bet tai tapo mano pagrindiniu hobiu. Medis niekada nebuvo man svetimas. Senelis buvo stalius, aš taip pat pasekiau jo pėdomis – įgijau staliaus-dailidės specialybę. Bet niekad negalėjau įsivaizduoti, kad savo mintis ir idėjas perteiksiu drožinėdamas medį.

– Kaip apibūdintumėte savo darbus?

– Gaminu įvairius drožinius: nuo gėlių stovų ar paveikslų ant sienų iki šakų kompozicijų. Įkvėptas naujų idėjų, medžiui suteikiu vis naują pavidalą. Todėl mano darbai visuomet vienetiniai. Medžio drožinėjimas nėra vienintelis mano darbas, bet tai pagrindinis mano užsiėmimas.

Drožinys gali tapti jaukia ir originalia kiemo puošmena.

– Galbūt dalyvavote kokiose nors parodose ar mugėse?

– Savo dirbinių niekada nevežiau nei į muges, nei į parodas. Dirbinius bandžiau realizuoti, bet, deja, nesėkmingai. Sukūriau net ir savo internetinį tinklalapį www.medziopasaulis.lt, bet ir ten šnipštas. Vienintelį palaikymą gaunu iš žmonos. Kitų žmonių vienintelis palaikymas dažniausiai būna žodis „gražu“, bet pirkti neskuba. Gaila, nes investicijos į medieną ir įrankius tikrai didelės.

– Iš kur semiatės idėjų savo darbams?

– Įkvėpimo semiuosi „iš savęs“. Kažką galima rasti ir internete, bet nieko nebandau kopijuoti. Internete mokausi darbo su tam tikrais įrankiais subtilybių, semiuosi patirties iš užsienio meistrų. Nebandau apsistoti ties tam tikra sritimi. Nuolatos bandau tobulėti: negaminu tik sūpynių ar skulptūrų. Visi darbai kruopštūs, bet neidealūs. Tiesa, kuo toliau, tuo kiekvienas darbas tampa vis tikroviškesnis. Visi mano pagaminti darbai yra mano vaizduotės padariniai.

G. Griškevičiaus dirbiniai iš medžio tampa vis tikroviškesni.

– Papasakokite, kaip vyksta drožinio gamyba?

– Kitas net neįsivaizduoja, kaip pagaminti medinį šaukštą, o, atrodo, toks menkas gaminys… Pirmiausia, atsiranda idėja. Tai idėjai ieškau nuotraukų, tada seka piešimas. Vėliau darau šabloną iš kartono. Ir tik tada idėja perteikiama medyje. Tuomet gaminį reikia pritaikyti arba lauko, arba vidaus sąlygoms.

Lietuvoje sunku rasti specialių įrankių ir priemonių, todėl jas tenka siųstis iš užsienio. Galiu ir nieko neparduoti, bet vis tiek gaminsiu įvairius medžio dirbinius. Man tai labai patinka, o ir idėjų dar labai daug turiu. Gaila, visko nespėju, nes svarbiausias prioritetas man yra šeima, darbas, o tik po to hobis.

– Galbūt ateityje svajojate sukurti ką nors ypatinga?

– Trūksta investicijoms į naujas medžio stakles, kurios kainuoja ne vieną tūkstantį. Be jų sunku mąstyti apie kažką iš tiesų ypatingo. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kiek laiko ir vargo reikia įdėti norint pagaminti kokį nors dirbinį. Ypač daug kantrybės reikia, kai gamini iš kietmedžio. Pavyzdžiui, ąžuolo ar uosio. Tikiuosi kada nors turėti pakankamai lėšų, kad galėčiau įgyvendinti kiekvieną idėją.

– Ačiū už pokalbį.

Aura Jankūnaitė