Visus sveikino Kultūros centro direktorė Rytė Bareckaitė. Šalia jos - renginio vedėjas Rokas Štikanas.
Penktadienį į Širvintų kultūros centrą atšuoliavo nepaprastas, pilnas gyvybės „Vėjų arkliukas“ – lėlių teatro festivalis. Vaikai pamatė dar nematytų, negirdėtų atgijusių pasakų ir personažų. Nuo 10:00 iki 18:00 valandos Kultūros centras buvo pilnas vaikų klegesio, džiugios nuotaikos ir pasakų pasaulio magijos. Ne vienam kyla mintis: „Kodėl šis festivalis pavadintas „Vėjų arkliuku“? Festivalio organizatorių atsakymas paremtas tuo, kad lėlė yra lyg ir negyva, tad jai reikia įpūsti emocijos, oro, kuris palaiko tą gyvybę. Visa tai vyksta žmonių dėka – lėlės atgyja, pasakoja istorijas ir džiugina tiek mažuosius, tiek vyresnio amžiaus žiūrovus. Arklys parinktas taip pat ne atsitiktinai – simbolizuoja greitį, ištvermę, ir jam prabėgus kyla vėjo gūsiai…
Festivaliu be galo džiaugėsi Kultūros centro direktorė – Rytė Bareckaitė, kuri pasveikino susirinkusius vaikus, jų darželio auklėtojas, tėvelius ir lėlių teatro entuziastus: „Džiaugiuosi matydama jus visus čia susirinkusius. Smagu matyti tėvelius, kurie surado laiko dieną praleisti kitaip, pabūti su savo atžalomis ir parodyti įspūdžių kupiną teatro pasaulį. Kiekvienas vaikas, prisilietęs prie magiško teatro pasaulio, tampa geresnis, nuoširdesnis bei įgauna patirties į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Tad ši tradicija puoselėjama, ir bus dar ne vienas, ne du ir net ne trys lėlių teatrai.“
Lektorė Irena Bagdanavičienė šalia įspūdingos pasaulio tautinių lėlių parodos.
Susirinkusius linksmino nuotaikinga klounų trijulė. Iš kairės į dešinę: Asta Amankavičienė, Odeta Kuročkina, Dalia Kiaulevičiūtė.
Sugužėjo pilna salė teatro entuziastų. Skambėjo aplodismentai ir garsus juokas.
Suvažiavo gausus būrys įvairiausių lėlių, žvėrelių, margiausių dekoracijų ir tų, kurie visa tai prikelia gyvenimui – lėlių teatro aktorių.
Pirmasis į sceną žengė Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos Žagarės filialo vaikų ir jaunimo lėlių teatras „Žagarės vyšniukas“ (spektaklis „Baubas“ Tove Jansson pasakų motyvais, pjesės autorė Jūratė Januškevičienė, režisierė ir dailininkė Orinta Orlickaitė).
Po kiekvieno pasirodymo vaikams neleido nuobodžiauti ir juos linksmino nuotaikingoji klounų trijulė. Būtent šis personažas nuo senų laikų yra vaikų be galo mėgiamas. Jie puikiai žino, kaip praskaidrinti nuotaiką net pačiam liūdniausiam vaikui, taip pat moka iš savęs pasijuokti ir prigalvoja įvairių išdaigų, kurios sukelia daug juoko. Vaikams klounai labai patiko: jie laukė jų pasirodymo, prašė, kad pasiliktų vaidinimų metu.
Antrasis pasirodymas – Širvintų kultūros centro Družų filialo lėlių teatras „Skudurinė Onutė“ (spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ pagal Vytauto V. Landsbergio pasaką, dailininkė Karolina Pimpytė, režisierė Meilė Morkūnienė). Po kiekvieno pasirodymo aktoriams ir jų vadovams buvo teikiamos padėkos bei Širvintų rajono savivaldybės atminimo dovanos: „Už tai, kad prisilietę prie magiško teatro pasaulio, tampate didesni, geresni ir gražesni. Už tai, kad suteikiate savo ir kitų gyvenimams kūrybos džiaugsmą ir kelią į atradimus“. Družų lėlių teatras pasirodė dar kartą su vaidinimu „Linksmasis Kaliausė“, pagal Johnny Gruelle pasaką.
Pirmąją festivalio dalį užbaigė Molėtų kultūros centro lėlių teatras „Rudnosiukas“ (spektaklis „Molio Motiejus“ pagal Kosto Kubilinsko pasaką, režisierė Laima Grigelevičienė).
Visą rytą Širvintų kultūros centro kolektyvas plušo tam, kad vaikų veiduose išvystų šypsenas. Pasidabino „balionų jūra“. Tai džiugino mažuosius festivalio žiūrovus.
Pasibaigus paskutiniam lėlių teatro pasirodymui (Lijanos lėlių teatras, spektaklis „Princesė Taškutė“), į sceną sugužėjo mažieji žiūrovai ir artimiau susipažino su lėlėmis: vaikai jas čiupinėjo, glostė, bandė kalbinti... Vedėjas - Rokas Štikanas, įteikė Kultūros centro padėkas ir rajono Savivaldybės dovanas.
Po pirmosios festivalio dalies vyko Edukacinis užsiėmimas: „Atpažink tautas per tautinį kostiumą“ ir įspūdinga pasaulio Tautinių lėlių paroda, kurią vedė lektorė Irena Bagdanavičienė. Kadangi šie metai paskelbti tautinio kostiumo metais, buvo naudinga ir įdomu plačiau apie tai sužinoti bei savomis akimis pamatyti.
Antrąją dalį pradėjo Vilniaus lėlių teatras „Avilys“ (spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ pagal V. Landsbergio pasaką, scenarijaus autorius ir režisierius – Arūnas Pakulevičius, lėlių meistrė – Jolanta Kyšlienė, vaidino – Rita Kiškūnaitė, Arūnas Pakulevičius).
Į sceną žengė Rokiškio rajono Bajorų kultūros centro lėlių teatras „Čiz“ (spektaklis „Gilės nuotykiai“ pagal Vytauto Petkevičiaus apsakymą ir lietuvių liaudies pasakas, režisierė ir dailininkė – Nijolė Čirūnienė).
Lėlių teatrų „maratoną“ pabaigė – Lijanos lėlių teatras (spektaklis „Princesė Taškutė“, režisierius – Ivan’as Čabanov’as, dailininkė – Elvyra Nemanytė, kompozitorius – Andrej’us Zanoga, vaidino – Lijana Muštašvili).
Visą renginį užbaigė ir šią nepaprastą bei stebuklingą dieną vainikavo merginų šokių grupė „SO“ (mokytoja Odeta Žinienė), kuri, beje, ir pradėjo šį festivalį.
Festivalio organizatoriai dėkoja kantriems žiūrovams, kurie padėjo pūsti šį „Vėjų arkliuką“.
„Esu be galo laiminga, kad pakliuvau būtent į šią gyvenimo stotelę, kurioje esu dabar“, - didžiuojasi Šarūnė. (nuotrauka iš socialinės paskyros Facebook).
Pasibaigus šiam renginiui, trumpai pakalbinome vieną iš renginio organizatorių – Šarūnę Šidlauskaitę. Širvintų kultūros centre ji yra atsakinga už kultūrinių renginių organizavimą. Dar vienas jaunas žmogus, kuris po ilgų studijų kelionių galiausiai grįžo ir įsitvirtino gimtajame mieste.
– Kaip taip nutiko, kad nusprendei grįžti į Širvintas? Kaip jautiesi, būdama atsakinga už kultūrinius renginius mūsų rajone? Kaip vertini miesto pokyčius nuo tada, kai dar pati buvai mokinė, iki dabar?
– Na, galima sakyti, kad, būdama mokinė, iš dalies jau gyvenau Širvintų kultūros centre. Lankiau šokių būrelį, kuriam vadovavo Odeta Žinienė, 2009-2010 m., vyko daug repeticijų besiruošiant spektakliui „Šokių pamoka“. Tad šios sienos, nors ir nudažytos kita spalva, – man nėra svetimos. Taip pat ir kolektyvui nebuvau svetima. Aišku, yra tam tikrų pasikeitimų, tačiau pamatas išlikęs tas pats. Dėl ko sugrįžau būtent čia, tai esminis faktas – širdis yra ten, kur – namai. Studijavau Vilniaus kolegijoje kultūrinės veiklos vadybą ir Klaipėdos universitete turizmą – rekreaciją. Tai yra mano profesija. Buvo minčių likti tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje, bet supratau, kad vis dėlto esu „naminukė“, labai pasiilgstu namų. Aš labai džiaugiuosi, kad būtent gimtajame mieste, ten kur užaugau, galiu prisidėti prie kultūros puoselėjimo. Būčiau be galo laiminga, jei jaunimas aktyviai įsitrauktų į šią veiklą, galbūt turėtų kokių įdomių idėjų, kurias visi kartu galėtume realizuoti. Kiek teko stebėti visus pokyčius mieste, manau, kad anksčiau miestas buvo gerokai „primigęs“, o dabar viskas sparčiai įgauna pagreitį. Mūsų kolektyvas didžiuliu indėliu prie to prisideda. Norime, kad būtų kuo daugiau įdomesnės veiklos, ir nuolatos domimės, kas patinka miesto ar rajonų gyventojams. Pati taip pat nežadu sustoti. Noriu toliau tęsti magistro studijas kultūros ar kokioje kitoje srityje, dar nesu dėl to visiškai apsisprendusi. Iš tiesų, niekada gyvenime negalvojau, kad ištarsiu tokius žodžius (nusišypso pašnekovė). Norėčiau pasakyti, kad visa tai, ką dabar darau, – anaiptol nėra paskutinė mano „gyvenimo stotelė“. Esu energinga, trokštanti iš gyvenimo pasiimti viską, kas įmanoma, o neįmanomą įveikti, ir manau, kad mano kelias – dar labai ilgas bei spalvingas. Tačiau esu be galo laiminga, kad pakliuvau būtent į šią „stotelę“ (didžiuojasi Šarūnė).
Odeta Kuročkina
