Sėkmė – sunkaus įdirbio apdovanojimas

Ugnius Pauliukonis. Akimirka iš Londone vykusio koncerto.

Širvintiškis Ugnius Pauliukonis niekada negalvojo apie šlovę, pripažinimą ar žėrintį žvaigždės gyvenimą. Jis nuo pat mažens pasižymėjo santūrumu, paprastumu, geru jumoro jausmu, gal buvo kiek uždaras, bet savo vidines gelmes puikiai atskleisdavo kūryboje. Būdamas 15–kos metų, jis tvirtai žinojo, kuo nori tapti ir kur nori gyventi.

Šiuo metu vaikinas gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ugnius yra gerai žinomas fortepijono virtuozas Europos apskrityje. Jo koncertiniai turai vyksta įvairiuose Europos kampeliuose. Taip pat jis kuria mokymus internetinėje erdvėje, turi mokinių net iš Amerikos. Širvintiškis jau yra išleidęs ne vieną „CD“ muzikos įrašą. Tad buvo įdomu sužinoti, kada ir kaip prasidėjo jo šlovės kelias. Kaip jis sako: „Viskas atėjo savaime“.

-Ugniau, nuo kelių metų pradėjai groti fortepijonu? Kodėl pasirinkai būtent šį muzikos instrumentą?

-Fortepijonu pradėjau skambinti nuo 6 metukų. Tačiau, kuomet lankiau Širvintų darželį-lopšelį „Buratinas“, jau mokėmės dainuoti. Taip pat namuose girdėjau tėtį su mama grojančius ir prisimenu smuikuojantį brolį. Tad galima sakyti, kad šis kelias prasidėjo daug anksčiau, nei pradėjau lankyti muzikos mokyklą.

-Kaip manai, tai įgimtas ar išmokstamas talentas?

-Talento neišmoksi, bet kartu muzika, kaip amatas, yra tik išmokstama. Dar negimė nei vienas, kuris pirmomis gyvenimo dienomis pradėjo groti Beethoveno sonatas ar Mozarto operas. Aišku, prie to prisideda ir įgimtos fizines savybės: klausa, rankos, bet net ir tai formuojasi per ilgą laiką.

Talentas pasireiškia tik po sunkaus darbo. Žmonės sako, jog tai talentas, nes dirbant kažkas įvyksta. Jei nebūtų dirbama, tai niekas ir nesakytų, kad žmogus talentingas.

Sėkmė taip pat pasirodo tik tada, kai įdedi daug pastangų. Tuomet visi nustemba ir sako: „Jam pasisekė“.

-Kur tobulinaisi šioje srityje, kol mokeisi Širvintose?

-Lankiau žaliąją muzikos mokyklą, Vilniaus gatvėje, ties Širvintų ligonine. Šis pastatas dabar jau nugriautas. Pirmoji ir pati nuostabiausia mokytoja – Eilina Stropaitė, amžinąjį atilsį jai…

-Ar būdamas mokykloje tvirtai žinojai, kokiu keliu suksi atsiėmęs mokyklos baigimo diplomą?

-Kai mokiausi „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje, o vėliau ir LSGG, tai dar negalvojau apie mokyklos baigimo diplomus. Tačiau kai išvykau į „Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą“ – viskas radikaliai pasikeitė ir būdamas 15 metų, jau tvirtai žinojau savo gyvenimo kryptį.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė

Visą pokalbį su Ugniumi Pauliukoniu skaitykite balandžio 24 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (2 įvert.)
scroll to top