Gyvenime nieko nėra neįmanomo…

„Gyvenime nieko nėra neįmanomo, tik reikia labai norėti ir to nuolatos siekti“, - sako Žygimantė. (nuotrauka iš socialinės paskyros Facebook)

„Gyvenime nieko nėra neįmanomo, tik reikia labai norėti ir to nuolatos siekti“, - sako Žygimantė. (nuotrauka iš socialinės paskyros Facebook)

Daugelį kartų minėta ir vis dar aktuali tema – emigracija. Lietuvos gyventojai dėl geresnio gyvenimo nepabūgsta vykti į kitas šalis ir laimės ieškoti svetur. Sveikintina, kai per keletą metų pasiekę tam tikrus tikslus, galiausiai iš meilės tėvynei grįžta į tikruosius namus. Nutinka ir taip, kad kai kuriems svetur pavyksta įsitvirtinti, suvilioja geros gyvenimo sąlygos, ir su šeimomis jie pasilieka gyventi užsienyje. Ne išimtis ir mūsų rajono gyventojai. Ypač jaunimas linkęs save atrasti ten, kur darbo užmokestis kelis kartus didesnis, arba suteikiamos geresnės sąlygos aukštajam mokslui. Viskas tik dėl to, kad jaunas žmogus yra ekspresyvus, veržlus, siekiantis įgyvendinti ateities planus, o, svarbiausia, – nemėgstantis ilgai laukti. Džiugu tai, jog emigrantai po truputį sugrįžta į gimtinę. Vis dažniau, eidami gatve, sutinkame laimingas jaunas šeimas, seniai matytus bičiulius, besišypsantį jaunimą. Tad smalsu išgirsti nuomonę, kodėl gi grįžtama, kodėl sėslumui pasirenkamas mažas miestelis, o ne didmiestis, kas privertė pakeisti nuomonę ir kaip nelengva įsitvirtinti nuo nulio. 

Apie visa tai ir dar daugiau mums papasakojo Žygimantė Lukoševičiūtė, kurią dabar jau drąsiai galime vadinti Širvintų miesto gyventoja, nors ilgą laiką ji gyveno Norvegijoje. Ne vienas šią merginą atsimins iš įvykio, apie kurį buvo plačiai kalbama prieš kelerius metus. Mergina, gyvenusi ir augusi Lietuvoje, – neturėjo pilietybės, o tik leidimą čia gyventi. Regis, nėra sunku tą padaryti – svarbiausia, išmanyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir susitikti su šalies Prezidente, tačiau šis atvejis buvo išskirtinis. Žygimantei teko nueiti „kryžiaus kelius“, kol galiausiai savo rankose ji galėjo laikyti pilietybę įrodantį dokumentą.

– Manau, nuo to ir galime pradėti mūsų pokalbį. Gal gali skaitytojams trumpai priminti tą gyvenimo epizodą? Kaip tavo gyvenime susiklostė, kad gimei Lietuvoje, bet tau nebuvo suteikta šalies pilietybė?

– Na, tas epizodas tikrai ne iš maloniųjų, ir vis dar skaudu tai prisiminti, tačiau šį bei tą galiu papasakoti. Nutiko taip, kad 1991 m., kai Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, rusiškus pasus reikėjo keisti į lietuviškus. Mama neturėjo reikiamų dokumentų, seneliai ir tėtis buvo mirę, tad mums buvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje. Sulaukusi pilnametystės, šia problema pradėjau rūpintis pati. Išmaniau Lietuvos Respublikos Konstituciją, susitvarkiau reikiamus dokumentus ir laukiau susitikimo su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite. Jis įvyko prieš ketverius ar penkerius metus, dabar tiksliai nė neatsimenu… Prezidentei užkliuvo tai, kad neturėjau aukštojo išsilavinimo ir dirbau „paprastus“ barmenės – padavėjos darbus. Tad tuo metu pilietybė man nebuvo suteikta. Ir tik po kurio laiko, numynus valstybinių institucijų slenksčius, pilietybę įrodantis dokumentas pasiekė mano rankas.

– Sunku patikėti, kad gyveni, augi Lietuvoje ir šitaip privalai kovoti dėl to, kas tau ir taip akivaizdžiai priklauso. Na, bet gyvenimas tuo ir įdomus, kad nežinai, kas gali nutikti. Tokie įvykiai „užaugina storą odą“ kitiems gyvenimo iššūkiams. Tad būtų įdomu išgirsti vieną kitą faktą iš tavo gyvenimo, kaip viskas klostėsi iki dabar, kai jau esi čia, Širvintų mieste?

– Galima sakyti, kad tą vadinamąją „storą odą“ užsiauginau jau gerokai anksčiau. Nebuvau turtingos šeimos atžala. Nuo pat mažens teko būti savarankiškai ir žinoti, kad niekas kitas už mane nieko nepadarys. Visada svajojau apie geresnę gyvenimo kokybę ir kėliau sau tikslus. Pirmus žingsnius svajonės link žengiau baigusi vidurinę mokyklą. Esu kilusi iš Vileikiškių kaimo. Vieną dieną, paėmusi į rankas laikraštį, radau darbo skelbimą Vilniuje. Pasiūlymas buvo ganėtinai įdomus: barmenės – padavėjos darbas ir apgyvendinimas. Nieko negalvojusi, susikroviau mantą, sėdau į autobusą ir išvykau ieškoti savosios laimės. Niekada nenorėjau gyventi kaime, nes žinojau, kad dažniausiai jaunimas paskęsta toje rutinoje, susideda su netinkama kompanija ir, nematydami jokių perspektyvų, tiesiogine to žodžio prasme – žlunga. Tad sėkmingai integravausi sostinėje, tas intensyvus gyvenimo tempas man patiko, susiradau daug draugų, atsirado gerų žmonių, kurie padėjo įsitvirtinti, ir viskas plaukė pasroviui.

Vieną dieną sulaukiau skambučio iš draugės, kuri gyveno užsienyje. Gavau pasiūlymą vykti į Norvegiją. Kodėl gi ne? Vėl susikroviau mantą, šį kartą sėdau į lėktuvą ir pasileidau geresnių galimybių link. Aišku, pradžioje buvo nelengva, nes tai jau ne Vilnius, iš kurio kad ir kiekvieną dieną gali grįžti namo aplankyti artimųjų ar, užklupus sunkiam momentui, išsiverkti mamai ant peties. Čia viskas buvo kitaip: gamta, klimatas, žmonės, maistas, tradicijos ir t.t… Gyvenau mažame kaimelyje, kuris įsikūręs kalnuose, – Borgund. Dirbau tokį patį barmenės – padavėjos darbą. Darbas buvo sezoninis – vasara ir keli mėnesiai rudens. Darbdaviai, įvertinę mano pastangas, pasiūlė būti atsakingai už visą kavinę, tad reikėjo pramokti norvegų kalbą. Tą pirmiausiai ir padariau pirmą kartą grįžusi į Lietuvą. Galvoje ėmė suktis planai: „Jei viskas taip gerai ir toliau klostysis, – reikia mąstyti apie būsto įsigijimą, galbūt smulkaus verslo įkūrimą.“ Kol kas tai buvo tik dažni apmąstymai. Žingsnis po žingsnio keliavau to link. Norvegijoje teko praleisti ilgą laiką. Vis bandžiau priprasti prie jų kultūros, mentaliteto, bet sekėsi sunkiai. Kai kurios tradicijos, tokios, kaip šiuo metu socialiniame tinkle „Facebook“ paplitęs iššūkis – pūdytos žuvies valgymas, man buvo sunkiai suprantamos. Dar buvo keista, kad šventinio laikotarpio metu jie sėda su šeimomis prie stalo, skanauja dvylika patiekalų, bet tarp jų vyrauja mėsos patiekalai.

Nepaisant to, man patiko patys žmonės, kad jie yra be galo šilti, paslaugūs, pozityviai nusiteikę, kas retai pastebima Lietuvoje. Ten netgi galėdavai palikti neužrakintas namų duris ir, nebijodamas, kad tave gali apvogti, išeiti kur tau reikia, kad ir visai dienai. Nežinau kas, matyt, tėvynės, artimųjų ilgesys, vis vien neleido visiškai adaptuotis toje aplinkoje. Nemačiau savęs toje šalyje. Buvimas vienai kažkur kalnuose – ne man. Patyriau per didelį psichologinį šoką, bet nesigailiu nė vieno momento, nes vis labiau artėjau svajonės link. Kai sukaupiau kapitalo, už kurį pajėgiau įsigyti nuosavą butą, nusprendžiau, kad jau gana tokio gyvenimo, – grįžtu ir bandau tvirtintis toje šalyje, kurioje yra mano šaknys, mano šeima ir visi draugai. Ten, kur aš jausiuos visavertė ir jau dabar galėsiu stabiliai stovėti ant žemės. Galbūt dažnam gali kilti klausimas, kodėl būstą įsigijau Širvintose, o ne didmiestyje. Atsakymas paprastas – kur kas priimtinesnės butų kainos ir lengviau pragyventi. Susisiekimas su Vilniumi, jei reikia to, ko miestelyje sunku rasti, taip pat patogus. Manau, kad tai puikus pasirinkimas tiek jaunam, tiek vyresniam. Aišku, kalbant apie darbo rinką, integravimąsi, yra kiek sudėtingiau, tačiau esu tos nuomonės, kad jei labai nori ir to sieki – prasimuši visur. Tad pradėjau nuo Širvintų darbo biržos vykdomos jaunimo programos „Atrask save“. Vykau į įvairius susitikimus su darbdaviais, žmonėmis, kurie įgyvendino išsikeltus tikslus, konferencijas ir kitas vietas, kurios suinteresuotos padėti jaunam žmogui atrasti save. Dabar nusprendžiau mokytis slaugės padėjėjos amato, kad įgyčiau tam tikros patirties. Manau, kad bet koks mokslas gali praversti gyvenime – jo niekada nebus per daug. Taip pat baigiau blakstienų priauginimo kursus ir netrukus žadu gražinti Širvintų rajono damas. Po truputį baigiu įgyvendinti senas svajones ir nuolatos susigalvoju naujų. Nesvajosi – negyvensi.

– Smagu girdėti tokią spalvingą gyvenimo istoriją. Kai kuriems, žiūrint iš šalies, gali pasirodyti, jog yra labai lengva kažką savo turėti, tačiau vis dėlto kokį ilgą ir nelengvą kelią tenka nukulniuoti, kad visą tą pasiektume. Ko palinkėtum laikraščio „Širvintų kraštas“ skaitytojams ir tiems, kurie vis dar nedrįsta sugrįžti į gimtąjį miestą.

– Visiems noriu palinkėti kuo didžiausios sėkmės. Nebijokite svajoti ir nuolatos siekti to, apie ką seniai galvojote, bet neišdrįsote to įgyvendinti. Nieko nėra neįmanomo. Būkite atviri galimybėms, ir jos susiras jus. Manau, kad jaunam žmogui pravartu išvažiuoti kuriam laikui į svečią šalį – pasisemti patirties, susipažinti su kitokia kultūra, bet visuomet grįžkite į gimtinę, ten, kur visados esate laukiami. Norisi, kad mūsų mieste būtų vis daugiau jaunimo susibūrimų, genialių idėjų kažką keisti ir prisidėti prie miesto gerovės kūrimo.

Odeta Kuročkina

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

7 Atsakymai į “Gyvenime nieko nėra neįmanomo…”

  1. Nematančiai parašė:

    Užsidėkite akinius su daugiau dioptrijų, nes regėjimas jūsų labai prastas, o gal iškreiptas , nepastebėti tokių stambiu DP narių, dirbusiu prie anu valdžių, kaip Bankauską, Jankauskienę reikia turėti rimtus regos ir klausos trūkumus. NIekas su šiais darbiečiais nesidorojo, nors jie anai valdžiai daug pripaškudijo.

  2. paskutinei parašė:

    nepriklausanciu nera, jei nepriklausytu, butu nedirbe. Buvusieji labai greitai susidorodavo

  3. Įdomu parašė:

    Niekas nevaro. Bankauskas yra aktyvusDP narys, kiti seniūnai jokiai partijai nepriklauso ir vistiek partokratai? Įdomu labai įdomu?

  4. k parašė:

    Kiekviena seniunija noretu tokio seniunio, todel nereikia cia labai varyti is pavydo.

  5. Redai parašė:

    Didžiausias partokratas sėdi Alionyse..

  6. paskutinei parašė:

    Vel teismus uzvesit skundais, kaip isdriso pajudinti. Sedi, tegu sedi.

  7. reda parašė:

    kada keis partokratus CIOBISKIJA , GELVONUOSE…. , a

Comments are closed.

scroll to top