Vyno ir sūrių šalis širvintiškių akimis

Delegacija iš Širvintų.

Delegacija iš Širvintų.

Vasario viduryje Širvintų vietos veiklos grupės (VVG) atstovai dalyvavo dalykinėje kelionėje – seminare „VVG veikla, įgūdžių įgijimas bei jų pritaikymas pietų Prancūzijos pavyzdžiu, įgyvendinant LEADER metodą“.

Semtis patirties išvyko VVG valdybos nariai: Vita Janavičienė, Zenonas Miselis, Gediminas Makauskas, Rasa Tamošiūnienė, Jonas Obolevičius, Laimutė Griškienė ir aš, Aura Jankūnaitė.

Pamatyti Prancūziją savo akimis daugeliui pasitaikė pirmą kartą. Keliavome į vieną iš gražiausių kurortinių miestų – Nicą. Jame gyvena beveik milijonas gyventojų, kitaip sakant, kone trečdalis Lietuvos.

Garsusis prancūzų nacionalizmas nustebino ir širvintiškius

Miestelis, kuriame vyko susitikimas su VVG atstovais, stūkso kalnų apsuptyje.

Miestelis, kuriame vyko susitikimas su VVG atstovais, stūkso kalnų apsuptyje.

Nica garsėja žydra jūros pakrante: kasmet čia suplūsta tūkstančiai turistų iš įvairiausių pasaulio vietų. Tačiau nors Nicoje gyvena labai daug kitataučių, prancūzų kultūra ir nacionalizmas išlieka tokie patys stiprūs kaip ir kitose šalies dalyse.

Net nuėjus į parduotuvę sunku sulaukti, kad kas nors kalbėtų anglų ar kokia kita kalba. Visos etiketės išskirtinai prancūziškos. Sakoma, prancūzai įsitikinę, kad didžioji dalis pasaulio privalo mokėtų jų kalbą.

Nejučiomis imi lyginti su Lietuvos situacija – einant Vilniaus senamiesčiu iš toli šviečia angliškos iškabos, parduotuvėse kartais ir lietuvišką vertimą sunku rasti. Nereikia nė sostinės senamiesčio – užtenka apsižvalgyti Širvintose.

Visos kelionės metu delegaciją, kurią, be širvintiškių, dar sudarė ir Druskininkų, Anykščių bei Alytaus atstovai, lydėjo gidas ir vertėjas Jonas.

Oficialus susitikimas kalnų apsuptyje

Į Nicą atkeliavome vėlų vakarą, todėl jau iš pat ryto kėlėmės apžiūrėti miestą.

Nicoje mandarinai auga tiesiog gatvėje.

Nicoje mandarinai auga tiesiog gatvėje.

Visų pirma nustebino egzotiškosios palmės bei kalnuotas kraštovaizdis. Nors šiuo metu Nicoje dar tik ankstyvas pavasaris, temperatūra dieną jau svyravo nuo 8 iki 15 laipsnių šilumos. Kelionės metu džiugino gražus oras: nors tikėjomės lietaus, jo nebuvo nė karto.

Pirmąją dieną Prancūzijoje buvo numatytas susitikimas su vietiniais VVG tinklo atstovais, tad vidurdienį išvykome į kalnuose esatį miestelį, kuriame ir vyko susitikimas.

Kelionė autobusu neprailgo – bevažiuojant buvo galima iki soties žvalgytis į Alpių kalnus. Kraštovaizdis buvo labai įspūdingas, tad nieko keisto, kad nuolatos spragsėjo fotoaparatų mygtukai.

Atvykus į sutartą vietą, mus pasitiko šio regiono VVG grupės atstovai. Jie papasakojo apie pagrindines savo veiklas: levandų aliejaus spaudimą, kaštonų uogienę, sūrių bei vynų gamybą, įdomiųjų triufelių ieškojimą bei didžiausią sritį – turizmą.

Atvykę turistai į šį regioną ne tik drybso prie žydros jūros, jiems yra siūlomas ir aktyvus poilsis, pavyzdžiui, laipiojimas uolomis, žygiai su arkliais.

Turėjo ką papasakoti ir patys lietuviai. Atstovas iš kiekvieno miesto pristatė savo nuveiktus darbus, artimiausius ateities planus.

Tiek prancūzai, tiek ir lietuviai pabrėžė tarptautinių projektų svarbą bei naudą.

Susitikimo dalyviai.

Susitikimo dalyviai.

Po susitikimo vyko apsikeitimas dovanomis bei linkėjimais dar kada nors susitikti. Vėliau laukė tradicinių vynų bei džemų degustacija. Daugelį nustebino patiekta kaštonų uogienė: skonis buvo nenuspėjamas, todėl nė nebūtume supratę, ką valgome, jei prieš tai gidas nebūtų paaiškinęs.

Nors ir gaila buvo išvykti iš nuostabaus kalnų kampelio, turėjome skubėti į kitą susitikimą su vietos verslininke, kuri gamina sūrius. Visai neseniai ji įsirengė ir nedidelę krautuvėlę, kurioje pardavinėja ir pagamintus sūrius, ir kitus savo pačios pagamintus ar užaugintus produktus.

Moteris pasakojo, kad jos produktai sulaukia nemažai dėmesio, todėl ji nusprendė įsirengti specialią degustacijų salę. Joje dažniausiai renkasi vietiniai ūkininkai ir turistų grupės.

Paragauti jos gaminamos produkcijos teko ir mums: buvome pavaišinti obuolių sultimis bei apelsinų vynu. Neįprastas skonis buvo įvertintas prieštaringai – vieni gyrė vyną, kiti mandagiai nutylėjo.

Padėkoję jau išmoktu žodžiu „merci“, leidomės į kelionę atgal į Nicą. Jau buvo gana tamsu, tad įžiūrėti kalnus buvo sudėtinga. Tik kur ne kur šviečiančios lempos įrodė, kad čia gyvena žmonės, nors, tiesa pasakius, ne kartą laužėme galvas, kaip buvo pastatyti namai tokiuose aukštuose kalnuose bei kaip reikia iki jų nusigauti.

Kas kartą važiuojant į kokį nors objektą autobuse ar tiesiog gatvėje laukė trumpa gido Jono paskaita, tad kelionės neprailgdavo.

Nicos grožis atsiveria kopiant kalnu į viršų.

Nicos grožis atsiveria kopiant kalnu į viršų.

Prancūzija garsėja ir vynais, ir sūriais

Ne kartą buvo kalbėta apie vynus, kurių Prancūzijoje galima rasti pačių įvairiausių. O kaip išsirinkti kokybišką vyną net nemokant kalbos? Pasirodo, užtenka žinoti vos kelias gudrybes: gidas patarė, kad nereiktų rinktis vyno, kurio etiketė labai spalvinga. Pirmenybę reiktų skirti toms etiketėms, kurios vaizduoja šeimos herbą, dvarą ar vynuogynus. Esą, šie vynai išlaiko tradicijas ir skonį.

Taip pat reiktų susirasti ir AOC ženkliuką, kuris reiškia patvirtintą skonį.

Apžiūrėti reikia ir patį butelį. Jei jo dugnas yra visiškai lygus, tai laikoma blogo vyno ženklu, o pirmenybė teikiama tiems, kurie yra įgaubti į vidų. Tuomet pilant vyną į stiklines, reikia laikyti butelį tik keturiais pirštais. Taip išvengiama vyno sušildymo delnu.

Nors vyno, kaip ir visų kitų produktų, etiketės yra tik prancūziškos, tačiau net ir nemokant kalbos galima suprasti, kuris vynas yra laikomas kokybišku – tereikia suskaičiuoti, kiek kartų yra minimas vyno pavadinimas. Pasak gido, vieno karto per mažai, du ar trys – kaip tik, o jei jau daugiau nei trys – tokį vyną ir įpirkti būtų sunku.

Beje, nors visi įpratę galvoti, kad kuo senesnis vynas tuo jis geresnis, tačiau geriausiu laikomas vos penkerių ar aštuonerių metų senumo.

Žinant kelias gudrybes nesunku išsirinkti ir sūrį. Juokaujama, kad Prancūzijoje yra 365 sūrio rūšys. Esą visus metus būtų galima valgyti skirtingą sūrį.

Patys prancūzai labiausiai vertina namų gamybos sūrius, kuriuos gauna tiesiai iš ūkininkų. Tačiau parduotuvėse irgi nesunku išsirinkti kokybišką gaminį.

Vienas iš svarbiausių kriterijų – ant sūrio turi būti lipdukas, kuris lieka ir išvyniojus gaminį iš pagrindinio įpakavimo. Toks ženkliukas įrodo kokybę. Tai vos kelios tradicijos, kurių laikomasi Prancūzijoje, tačiau jos padeda visiems turistams, kurie nori parsivežti garsiųjų sūrių ar vynų lauktuvėms.

Vasario vidurys Nicoje ypatingas – čia prasideda jau šimtmečius vykstantis garsusis Nicos festivalis. Apie jį ir kitas lietuvių įdomybes skaitykite kitame „Širvintų krašto“ numeryje.

Aura Jankūnaitė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+