Pirmąkart prie jūros...
Ilgai planavome šią kelionę. Pati idėja kilo Širvintų vaikų dienos centro vadovei Elenai ir visuomeninei organizacijai „Gelbėkit vaikus“. Šie žmonės ir padovanojo mums šią kelionę.
Rugpjūčio 20 dieną iš ryto pajudėjome iš Širvintų link Palangos. Visi buvome geros nuotaikos, daugiau nieko ir nereikėjo. Važiuodami svajojome kuo greičiau pamatyti jūrą. Gal niekas ir nepatikės, tačiau per savo 35-erius gyvenimo metus pirmą kartą drauge su savo vaikais riedėjome į Palangą, prie jūros. Kelionė neprailgo, mūsų vaikai žinojo daug dainų. Šiek tiek pavargę nuo dainavimo sustojome autostradoje ties Kryžkalniu pailsėti ir suvalgyti po porciją ledų. Poilsis baigėsi, sėdom, važiuojam važiuojam, tik… kur ta Palanga, kur ta jūra?
Ir štai pagaliau po beveik 4 valandų kelionės mes jau Palangoje.
Sustojus autobusėliui, visi vaikai greitai stveria savo daiktus ir neša juos į mažą pasakų namelį ant ratų. Jame tas dienas gyventi mums buvo jauku ir gera. Mūsų gyvenamoji vieta buvo J. Basanavičiaus gatvėje, visai netoli jūros. Patikėkite, net valgyti nesinorėjo, tik padėjom daiktus ir bėgte prie jūros. Beeinant gatve, o vėliau – tilto link pasirodė pirmosios bangos, nuo kurių vaizdo net kvapą užgniaužė, ne vienam iš mūsų net ašara ant skruosto nuriedėjo. Pribėgę prie jūros vaikai puolė į bangas, kai kurie net su rūbais… Kas maudėsi, o kas leido jūrai plauti tik kojas. Nuo ritmingo bangų ošimo mažieji net užmigo ant smėlio, nors aplink ir skraidė klykdamos gražuolės žuvėdros.
Kavinėje
Alėjoje
Pasisveikinę ir šiek tiek padraugavę su jūra, per parką patraukėme Birutės kalno link. Pakeliui sutikome dar nematytų gyvūnėlių ir paukštelių, o išdykėlės voveraitės mėtė mums riešutus iš medžių. Aplankėme Gintaro muziejų, parke stebėjome grojančius fontanus, matėme dar daug gražių bei įdomių dalykėlių.
Kiekvieną rytą eidavome pasisveikinti su jūra, o vakarais palydėdavome saulę. Tomis dienomis nebuvo laiko net rimtai pavalgyti, nes rūpejo kuo greičiau nubėgti prie jūros. Tada vėl pasirinkdavome kuo įdomesnį maršrutą, ir taip visas penkias dienas.
Ypač didelį įspūdį mums sukėlė rugpjūčio 22-sios vakaras. Jis pasiliko mūsų širdyse ilgam.
Ta vakarą mus pakvietė „Vila Gražina“ kavinės savininkas Ramūnas, kuris mus labai maloniai priėmė. Mano dukra Ugnė padovanojo jam savo rankomis išaustą juostą su užrašu „Ramūnui ačiū“. Šeimininkas mus priėmė kaip savo draugus, mes galėjome išsirinkti bet kokį patikusį valgį, vaišinomės didelemis porcijomis ledų, kurių net neįstengėme suvalgyti. Man labai patiko kavinės aplinka. Ir tai dar ne viskas. Svarbiausia, šioje kavineje pamateme „2 Donatus“, kurie tą vakarą čia koncertavo. Vakarienei įsibėgėjus, vaikai užrašydavo ant popieriaus savo mylimas dainas ir tuos laiškelius paduodavo padavejai, kuriuos perduodavo „2-iems Donatams“. Buvo begalo linksma, šokome visi iki nukritimo, tokį puikų vakarą mūsų šeimai padovanojo kavinės savininkas Ramūnas!
Tačiau atėjo ir penktadienis, nuo pat ankstaus ryto prabudus dingo gera nuotaika, nes reikėjo ruoštis važiuoti namo. Nepadėjo nei apsilankymas atrakcionų parke, nei važiavimas traukinuku, nei visos kitos pramogos. Buvo gaila palikti Palangą ir jūrą. Sužinojęs, kad jau paliekam Palangą, Ramūnas pakviete mus į savo restoraną „Senoji Hansa“ suvalgyti ledų prieš ilgą kelionę. Porcijos buvo tokios didelės, kad vaikai pirmą kartą gyvenime neįstengė jų suvalgyti.
Mums išsukus iš J. Basanavičiaus gatvės pasirodė pirmi lietaus lašai. Labai keista, nes visas dienas, kurias praleidome prie jūros, mums švietė saulė ir visai nelijo. Vaikai nusprendė, jog tai Palanga verkia, kad jie išvažiuoja. Ir visą kelią iki Kauno stipriai lijo, net kelio nesimatė. Netoli Kauno sustojome degalinėje pailsėti, kas užkando, kas šiaip pavaikštinėjo. Važiuojant nuotaika pasitaisė ir su dainomis nė nepastebėjome, kaip pasiekėme namus.
Už šią svajonių stovyklėlę didelis AČIŪ vadovei Elenai, visuomeniniai organizacijai „Gelbėkit vaikus“ ir Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, kad suteikė mums tiek daug džiaugsmo, kuris nesutelpa mūsų mažose širdelėse. Dar ir šiandien girdime jūros bangų ošimą ir klykiančių žuvedrų balsą.
Jurgita Tiškovienė su šeima
