Indijoje teko aikčioti iš nuostabos…

Iš tolimų kelionių sugrįžus
Indijoje teko aikčioti iš nuostabos…
Truputį daugiau nei prieš metus „Širvintų kraštas“ rašė apie žygį, kai devyni lietuvių raiteliai, minėdami karalienės Barboros 460-ąsias mirties metines, žemaitukais nujojo tūkstantį kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Tarp tų devynių raitelių buvo ir Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Lina Petrylienė. Visai neseniai Lina grįžo iš Indijos. Savaime suprantama, jog bandyti Indiją pasiekti raitai, būtų kiek per drąsu, todėl šį kartą moteris pasirinko spartesnę transporto priemonę – lėktuvą. Legendomis ir neįtikėtinais pasakojimais apipinta tolima egzotiška šalis… Lina mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus apie savo viešnagę Indijoje.
– Sakoma, kad niekas iš Indijos negrįžta toks pats, koks išvyko… Kaip buvo su jumis? Gal teko Indijoje nuolat aikčioti iš nuostabos?
– Atrodo, grįžau lyg ir nepasikeitusi. Gal tam buvo per mažai laiko. O aikčioti iš nuostabos teko dažnai. Indijoje visai kita pasaulėžiūra. Šiaip didelio šoko nepatyriau, nes prieš metus teko lankytis Tailande.
– Žmonių Indijoje jau beveik pusantro milijardo. Įdomu, kaip vyksta eismo reguliavimas didelių miestų gatvėse? Matyt, gerokai skiriasi nuo mūsų…
– Gatvėse – įvairiausių transporto priemonių milžiniškas srautas. Tame sraute – mašinos, dviračiai, kinkyti kupranugariai ir drambliai, jojami arkliai, rikšos su vežimėliais, jūra motociklų. Čia pat vaikšto arba stoviniuoja karvės, šlaistosi valkataujantys šunys, gulinėja ožkos, tačiau tame sraute, toje „upėje“ gyvūnai niekam netrukdo. Pirmas įspūdis, – gatvėse ne eismas, o kažkoks chaosas. Girdisi ištisinis mašinų pypsėjimas, ryškiai nustelbiantis kitus garsus. Sukant į kurią nors pusę, mašinos žibinto mirksėjimo neužtenka, kad būtų tikriau, rodoma ir iškišta į šoną ranka. Tiesa, mašinų greitis nedidelis – nuo 20 iki 40 kilometrų per valandą, todėl ir gatvėje vaikštinėjantys gyvūnai, ir net užsimerkę per gatvę einantys turistai, jokių problemų nesukuria. Jie paprasčiausiai apvažiuojami. Vietinių ramybė – stebėtina. Chaotiškas eismas jiems – kasdienybė, vietiniai sugeba išlikti ramūs ir nesikarščiuodami kas keletą sekundžių spaudyti garso signalą. Automobilyje svarbiausia – kad tas signalas veiktų. Vietiniai pėstieji net ir tokioje eismo priemonių gausybėje sugeba ramiai nepanikuodami pereiti gatvę.
– Ar tiesa, kad Indijoje gatvėse, kiemuose daug šiukšlių, jog aplinkos švara ten nėra svarbi, nes indams svarbiausia yra sielos švara. Pasak jų, ir purviname vandenyje gali sužydėti nuostabaus grožio žiedas…
– Šiukšlių tikrai labai daug. Grįžus į Lietuvą atrodė, kad kažko trūksta… Į šiukšles niekas nekreipia dėmesio. Namų viduje švaru, tačiau visas šiukšles išmeta į gatvę. Šiukšlina visur, nes gatvelių namų pirmuose aukštuose įrengtos nedidelės parduotuvėlės – čia pat kepa duoną, saldumynus, pardavinėja vaistus, taiso mašinas.
– Kokius didelius ir įžymius Indijos miestus aplankėte?
– Atskridę į Delį, apžiūrėjome naująją ir senąją miesto dalis. Traukiniu vykome į Puškarą, autobusu iki Agros ir iki „mirties miesto“ Varanasio, per kurį teka Ganga (kirčiuojama žodžio pabaiga).
– Daug visokių pasakojimų yra apie šią upę…
– Būtent prie šios upės patyriau vadinamąjį kultūrinį šoką. Gangai indai meldžiasi kiekvieną vakarą. Žemyn prie upės veda laiptukai, kurie baigiasi besidriekiančiu ištisu krematoriumo kvartalu. Čia sukraunamos metro ilgio sandalmedžio malkos, ant kurių dedamas numirėlis. Šventikas brahmanas atlieka apeigas ir lavoną sudegina. Visus pelenus supila į krūvą, o vėliau su sieteliu juos skalauja upės vandenyje. O gal dar koks vienas kitas žiedelis pasilikęs… Vis dėlto, yra trys grupės žmonių, kurių negalima deginti. Tai – šventikai, gyvatės įkasti žmonės ir nėščios moterys. Mirus šventikams, jiems už kojos pririšamas svarmuo, o kūnas įmetamas į Gangos vandenis. Šventikai gyvena be nuodėmės, todėl jų deginti nereikia. Indijoje yra daug gyvačių, kurioms įkandus žmogus nemiršta, o yra tik suparalyžiuojamas, todėl visada lieka tikimybė sudeginti gyvą žmogų. Aišku, galima būtų palaukti, kol jis parodys gyvybės ženklus, tačiau pagal indų tikėjimą mirusįjį būtina sudeginti tą pačią dieną. Taigi, po gyvatės įkandimo jie dedami ant plausto ir paleidžiami pasroviui, – o gal žmogelis atsigaus?… Kadangi nėščios moters viduje yra nekaltas vaikiukas, kurio deginti negalima, toks lavonas taip pat ant plausto plaukioja vandenyje. Įsivaizduokite, šalia stovi valtys, o šalia lyg šiukšlė vandens paviršiuje plūduriuoja jau be jokio plausto moters lavonas. Jausmas tikrai nekoks… Už kokių 20 metrų ant laiptukų prausiasi žmonės, net vandeniu skalauja burną. Keista, tačiau vanduo neatrodo purvinas, gamta, matyt, pati susitvarko. Tik pakrantės pilnos šiukšlių ir kaulų liekanų. Toks laidojimas vyksta ties visos Gangos upės pakrante. Nesvarbu, kokioje Indijos vietoje gyvena žmogus, jam mirus pelenai turi būti išbarstyti Gangos upėje.
– Indijoje egzistuoja labai daug tikėjimų ir pastatyta nemažai šventyklų. Kaip jos atrodo?
– Aplankėme nemažai šventyklų. Iš išorės jos atrodo įspūdingai, tačiau viduje gana paprasta. Į šventyklą Indijoje reikia eiti be batų, o įėjus paskambinama varpu tam, kad pažadintum dievą. Nedidelis altoriukas, apeigos triukšmingos, dainingos. Pasirodo, Buda visai ne dievas, o žmogus, kuris sėdėjo po medžiu ir „nušvito“, – suprato gyvenimo tiesas, pagal kurias gyvendami žmonės būtų laimingi. Budos pasekėjai garbina ne dievą, o tik tas tiesas. Tikėjimų Indijoje daug, pavyzdžiui, induistai tiki net trimis dievais: Brahma, Višna ir Šiva…
– Indijoje nepatariama į ką nors rodyti ar mojuoti kaire ranka, nes vietiniai tai gali suprasti kaip įžeidimą. Kodėl?
– Sunku pasakyti… Taip, vietiniai maistą liečia tik dešinę ranka – tiek gamindami, tiek valgydami, nes, jų nuomone, kairė ranka yra nešvari. Ko gero, paaiškinimas paprastas ir natūralus. Daugelyje Azijos šalių tualetuose tualetinio popieriaus nebūna. Jo vaidmenį atlieka paprastas vanduo. O ši procedūra atliekama būtent kaire ranka. Negaliu to tvirtinti, nes pati to nemačiau… Viešbučiuose, kuriuose mes gyvenome, tualetinio popieriaus būdavo.
– Važiuojantiems į Indiją dažnai patariama jokiu būdu nevalgyti vietinių maisto…
– Maitinomės viešbučiuose, todėl baimės apsinuodyti nebuvo, nors jų meniu būdavo daug vietinių patiekalų. Dažniausiai būdavo patiekiami ryžiai su įvairiais padažais, pagamintais iš šviežios žuvies, jūros gėrybių, mėsos ir, žinoma, daug prieskonių. Mėsos indai valgo labai mažai. Patekus į Indiją susidaro įspūdis, kad visi žmonės liesi kaip šakaliukai… Tik vėliau įsižiūrėjęs visoje toje žmonių masėje gali pastebėti ir turtingiau apsirengusį pilietį su pilvuku.
– Kokie Jums pasirodė žmonės Indijoje? Ar dažnai sulaukdavote šypsenų?
– Labai mieli žmonės. Tos nuoširdžios jų šypsenos! Jie nuolat nori tave pakalbinti, nusifotografuoti. Pirmosiomis dienomis šiek tiek trikdė tai, kad einant gatve ar paplūdimiu slapčia tave fotografuoja. Drąsesni prieidavo ir paprašydavo nusifotografuoti kartu. Ir kiek jiems laimės būdavo, jei sutikdavai! Ypatingai didelį pasisekimą iš mūsų grupės turėjo blondinės. Indai pasirodė labai mėgstantys bendrauti, draugiški žmonės.
– Nieko jau seniai nestebina faktas, kad karvė Indijoje šventas gyvūnas. Gal yra tokių ir daugiau?
– Pastebėjau, kad Indijoje gerbiama ir vertinama kiekviena gyvybė. Be karvės, yra dar trys šventi gyvūnai – dramblys, beždžionė, gyvatė. Pastarosios sutikti neteko, o kiti trys pasirodė labai žavūs. Šventos karvės vaikščioja visur – gatvėse, paplūdimiuose. Niekam negalima jų šerti, todėl visus kaulus gali įžiūrėti per odą. Šventos karvės – visiškai neagresyvios, gyvena savo gyvenimą ir nelabai kreipia dėmesį į smalsius turistus. Gatvėse laksto beždžionės – yra net beždžionių šventykla. O drambliai Indijoje – lyg ir naminiai gyvūnai.
– Nuotraukose iš Indijos akį patraukia gana keistai atrodantys žmonės su tiurbanais ant galvos, didelėmis barzdomis…
– Tai – sikhai. Sikhas įkūnija šventojo kario įvaizdį, galvas jie juosia spalvingais tiurbanais, nešioja durklą, per šventines apeigas – kardą, nesikerpa barzdos ir plaukų, kontroliuoja save ir pasirengęs užstoti engiamuosius dėl jų religinių pažiūrų, odos spalvos ir kastos. Jų šventyklose, be nakvynės namų, piligrimams būna didelė patalpa, skirta virtuvei, kurioje savanoriai kasdien gamina maistą šventyklos maldininkams.
– Sutikite, kad visų įspūdžių, kuriuos patyrėte Indijoje, viename nedideliame straipsnyje aprašyti neįmanoma. Matyt, geriausia būtų ten pačiam apsilankyti…
– Žinoma, kalbėti apie Indiją galima daug, tačiau gaila, kad nei nuotraukomis, nei pasakojimais negalima perteikti nei kvapų, kuriuos jautėme būdami Indijoje, nei garsų, kuriuos girdėjome, o tuo labiau -tos auros, kuri mus ten supo. Tikrai nesigailiu pabuvojusi Indijoje.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
060 –  Lina Petrylienė Puškaro mieste joja ant kupranugario. Šie gyvūnai – tradicinė vietinių gyventojų transporto ir krovinių gabenimo priemonė.
142 –  Vėjų rūmai (Hawa Mahal) rūmai yra turbūt žinomiausias iš visų Džaipuro lankytinų objektų
281 – Lietuvių pažintis Indijoje su spalvingąja Holi švente
326 –  Už Linos pečių – Tadžmahalas, statinys Indijoje, Agros mieste, kurį kaip mauzoliejų savo brangiosios žmonos Mumtaz Mahal garbei pastatydino mogolų imperatorius Džahanšachas.
365 –  Gatvėje sutikta mergaitė Linai ant kaktos uždeda raudoną palaiminimo taškelį – tilaką.
577 – Milijoniniame Varanasio mieste puikiai jaučiasi karvės…
608 – Iš visų transporto priemonių lietuviams labiausiai patiko važiuoti rikšos vežimėliuose.
652 – Lina Petrylienė šalia karingai atrodančių sikhų…
Lina Petrylienė Puškaro mieste joja ant kupranugario. Šie gyvūnai - tradicinė vietinių gyventojų transporto ir krovinių gabenimo priemonė.

Lina Petrylienė Puškaro mieste joja ant kupranugario. Šie gyvūnai - tradicinė vietinių gyventojų transporto ir krovinių gabenimo priemonė.

Truputį daugiau nei prieš metus „Širvintų kraštas“ rašė apie žygį, kai devyni lietuvių raiteliai, minėdami karalienės Barboros 460-ąsias mirties metines, žemaitukais nujojo tūkstantį kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Tarp tų devynių raitelių buvo ir Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Lina Petrylienė. Visai neseniai Lina grįžo iš Indijos. Savaime suprantama, jog bandyti Indiją pasiekti raitai, būtų kiek per drąsu, todėl šį kartą moteris pasirinko spartesnę transporto priemonę – lėktuvą. Legendomis ir neįtikėtinais pasakojimais apipinta tolima egzotiška šalis… Lina mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus apie savo viešnagę Indijoje.

– Sakoma, kad niekas iš Indijos negrįžta toks pats, koks išvyko… Kaip buvo su jumis? Gal teko Indijoje nuolat aikčioti iš nuostabos?

– Atrodo, grįžau lyg ir nepasikeitusi. Gal tam buvo per mažai laiko. O aikčioti iš nuostabos teko dažnai. Indijoje visai kita pasaulėžiūra. Šiaip didelio šoko nepatyriau, nes prieš metus teko lankytis Tailande.

Už Linos pečių - Tadžmahalas, statinys Indijoje, Agros mieste, kurį kaip mauzoliejų savo brangiosios žmonos Mumtaz Mahal garbei pastatydino mogolų imperatorius Džahanšachas.

Už Linos pečių - Tadžmahalas, statinys Indijoje, Agros mieste, kurį kaip mauzoliejų savo brangiosios žmonos Mumtaz Mahal garbei pastatydino mogolų imperatorius Džahanšachas.

– Žmonių Indijoje jau beveik pusantro milijardo. Įdomu, kaip vyksta eismo reguliavimas didelių miestų gatvėse? Matyt, gerokai skiriasi nuo mūsų…

– Gatvėse – įvairiausių transporto priemonių milžiniškas srautas. Tame sraute – mašinos, dviračiai, kinkyti kupranugariai ir drambliai, jojami arkliai, rikšos su vežimėliais, jūra motociklų. Čia pat vaikšto arba stoviniuoja karvės, šlaistosi valkataujantys šunys, gulinėja ožkos, tačiau tame sraute, toje „upėje“ gyvūnai niekam netrukdo. Pirmas įspūdis, – gatvėse ne eismas, o kažkoks chaosas. Girdisi ištisinis mašinų pypsėjimas, ryškiai nustelbiantis kitus garsus. Sukant į kurią nors pusę, mašinos žibinto mirksėjimo neužtenka, kad būtų tikriau, rodoma ir iškišta į šoną ranka. Tiesa, mašinų greitis nedidelis – nuo 20 iki 40 kilometrų per valandą, todėl ir gatvėje vaikštinėjantys gyvūnai, ir net užsimerkę per gatvę einantys turistai, jokių problemų nesukuria. Jie paprasčiausiai apvažiuojami. Vietinių ramybė – stebėtina. Chaotiškas eismas jiems – kasdienybė, vietiniai sugeba išlikti ramūs ir nesikarščiuodami kas keletą sekundžių spaudyti garso signalą. Automobilyje svarbiausia – kad tas signalas veiktų. Vietiniai pėstieji net ir tokioje eismo priemonių gausybėje sugeba ramiai nepanikuodami pereiti gatvę.

Lietuvių pažintis Indijoje su spalvingąja Holi švente

Lietuvių pažintis Indijoje su spalvingąja Holi švente

– Ar tiesa, kad Indijoje gatvėse, kiemuose daug šiukšlių, jog aplinkos švara ten nėra svarbi, nes indams svarbiausia yra sielos švara. Pasak jų, ir purviname vandenyje gali sužydėti nuostabaus grožio žiedas…

– Šiukšlių tikrai labai daug. Grįžus į Lietuvą atrodė, kad kažko trūksta… Į šiukšles niekas nekreipia dėmesio. Namų viduje švaru, tačiau visas šiukšles išmeta į gatvę. Šiukšlina visur, nes gatvelių namų pirmuose aukštuose įrengtos nedidelės parduotuvėlės – čia pat kepa duoną, saldumynus, pardavinėja vaistus, taiso mašinas.

Milijoniniame Varanasio mieste puikiai jaučiasi karvės...

Milijoniniame Varanasio mieste puikiai jaučiasi karvės...

– Kokius didelius ir įžymius Indijos miestus aplankėte?

– Atskridę į Delį, apžiūrėjome naująją ir senąją miesto dalis. Traukiniu vykome į Puškarą, autobusu iki Agros ir iki „mirties miesto“ Varanasio, per kurį teka Ganga (kirčiuojama žodžio pabaiga).

– Daug visokių pasakojimų yra apie šią upę…

– Būtent prie šios upės patyriau vadinamąjį kultūrinį šoką. Gangai indai meldžiasi kiekvieną vakarą. Žemyn prie upės veda laiptukai, kurie baigiasi besidriekiančiu ištisu krematoriumo kvartalu. Čia sukraunamos metro ilgio sandalmedžio malkos, ant kurių dedamas numirėlis. Šventikas brahmanas atlieka apeigas ir lavoną sudegina. Visus pelenus supila į krūvą, o vėliau su sieteliu juos skalauja upės vandenyje. O gal dar koks vienas kitas žiedelis pasilikęs… Vis dėlto, yra trys grupės žmonių, kurių negalima deginti. Tai – šventikai, gyvatės įkasti žmonės ir nėščios moterys. Mirus šventikams, jiems už kojos pririšamas svarmuo, o kūnas įmetamas į Gangos vandenis. Šventikai gyvena be nuodėmės, todėl jų deginti nereikia. Indijoje yra daug gyvačių, kurioms įkandus žmogus nemiršta, o yra tik suparalyžiuojamas, todėl visada lieka tikimybė sudeginti gyvą žmogų. Aišku, galima būtų palaukti, kol jis parodys gyvybės ženklus, tačiau pagal indų tikėjimą mirusįjį būtina sudeginti tą pačią dieną. Taigi, po gyvatės įkandimo jie dedami ant plausto ir paleidžiami pasroviui, – o gal žmogelis atsigaus?… Kadangi nėščios moters viduje yra nekaltas vaikiukas, kurio deginti negalima, toks lavonas taip pat ant plausto plaukioja vandenyje. Įsivaizduokite, šalia stovi valtys, o šalia lyg šiukšlė vandens paviršiuje plūduriuoja jau be jokio plausto moters lavonas. Jausmas tikrai nekoks… Už kokių 20 metrų ant laiptukų prausiasi žmonės, net vandeniu skalauja burną. Keista, tačiau vanduo neatrodo purvinas, gamta, matyt, pati susitvarko. Tik pakrantės pilnos šiukšlių ir kaulų liekanų. Toks laidojimas vyksta ties visos Gangos upės pakrante. Nesvarbu, kokioje Indijos vietoje gyvena žmogus, jam mirus pelenai turi būti išbarstyti Gangos upėje.

Lina Petrylienė šalia karingai atrodančių sikhų...

Lina Petrylienė šalia karingai atrodančių sikhų...

– Indijoje egzistuoja labai daug tikėjimų ir pastatyta nemažai šventyklų. Kaip jos atrodo?

– Aplankėme nemažai šventyklų. Iš išorės jos atrodo įspūdingai, tačiau viduje gana paprasta. Į šventyklą Indijoje reikia eiti be batų, o įėjus paskambinama varpu tam, kad pažadintum dievą. Nedidelis altoriukas, apeigos triukšmingos, dainingos. Pasirodo, Buda visai ne dievas, o žmogus, kuris sėdėjo po medžiu ir „nušvito“, – suprato gyvenimo tiesas, pagal kurias gyvendami žmonės būtų laimingi. Budos pasekėjai garbina ne dievą, o tik tas tiesas. Tikėjimų Indijoje daug, pavyzdžiui, induistai tiki net trimis dievais: Brahma, Višna ir Šiva…

Vėjų rūmai (Hawa Mahal) rūmai yra turbūt žinomiausias iš visų Džaipuro lankytinų objektų

Vėjų rūmai (Hawa Mahal) rūmai yra turbūt žinomiausias iš visų Džaipuro lankytinų objektų

– Indijoje nepatariama į ką nors rodyti ar mojuoti kaire ranka, nes vietiniai tai gali suprasti kaip įžeidimą. Kodėl?

– Sunku pasakyti… Taip, vietiniai maistą liečia tik dešinę ranka – tiek gamindami, tiek valgydami, nes, jų nuomone, kairė ranka yra nešvari. Ko gero, paaiškinimas paprastas ir natūralus. Daugelyje Azijos šalių tualetuose tualetinio popieriaus nebūna. Jo vaidmenį atlieka paprastas vanduo. O ši procedūra atliekama būtent kaire ranka. Negaliu to tvirtinti, nes pati to nemačiau… Viešbučiuose, kuriuose mes gyvenome, tualetinio popieriaus būdavo.

 Gatvėje sutikta mergaitė Linai ant kaktos uždeda raudoną palaiminimo taškelį - tilaką.

Gatvėje sutikta mergaitė Linai ant kaktos uždeda raudoną palaiminimo taškelį - tilaką.

– Važiuojantiems į Indiją dažnai patariama jokiu būdu nevalgyti vietinių maisto…

– Maitinomės viešbučiuose, todėl baimės apsinuodyti nebuvo, nors jų meniu būdavo daug vietinių patiekalų. Dažniausiai būdavo patiekiami ryžiai su įvairiais padažais, pagamintais iš šviežios žuvies, jūros gėrybių, mėsos ir, žinoma, daug prieskonių. Mėsos indai valgo labai mažai. Patekus į Indiją susidaro įspūdis, kad visi žmonės liesi kaip šakaliukai… Tik vėliau įsižiūrėjęs visoje toje žmonių masėje gali pastebėti ir turtingiau apsirengusį pilietį su pilvuku.

– Kokie Jums pasirodė žmonės Indijoje? Ar dažnai sulaukdavote šypsenų?

– Labai mieli žmonės. Tos nuoširdžios jų šypsenos! Jie nuolat nori tave pakalbinti, nusifotografuoti. Pirmosiomis dienomis šiek tiek trikdė tai, kad einant gatve ar paplūdimiu slapčia tave fotografuoja. Drąsesni prieidavo ir paprašydavo nusifotografuoti kartu. Ir kiek jiems laimės būdavo, jei sutikdavai! Ypatingai didelį pasisekimą iš mūsų grupės turėjo blondinės. Indai pasirodė labai mėgstantys bendrauti, draugiški žmonės.

– Nieko jau seniai nestebina faktas, kad karvė Indijoje šventas gyvūnas. Gal yra tokių ir daugiau?

– Pastebėjau, kad Indijoje gerbiama ir vertinama kiekviena gyvybė. Be karvės, yra dar trys šventi gyvūnai – dramblys, beždžionė, gyvatė. Pastarosios sutikti neteko, o kiti trys pasirodė labai žavūs. Šventos karvės vaikščioja visur – gatvėse, paplūdimiuose. Niekam negalima jų šerti, todėl visus kaulus gali įžiūrėti per odą. Šventos karvės – visiškai neagresyvios, gyvena savo gyvenimą ir nelabai kreipia dėmesį į smalsius turistus. Gatvėse laksto beždžionės – yra net beždžionių šventykla. O drambliai Indijoje – lyg ir naminiai gyvūnai.

– Nuotraukose iš Indijos akį patraukia gana keistai atrodantys žmonės su tiurbanais ant galvos, didelėmis barzdomis…

– Tai – sikhai. Sikhas įkūnija šventojo kario įvaizdį, galvas jie juosia spalvingais tiurbanais, nešioja durklą, per šventines apeigas – kardą, nesikerpa barzdos ir plaukų, kontroliuoja save ir pasirengęs užstoti engiamuosius dėl jų religinių pažiūrų, odos spalvos ir kastos. Jų šventyklose, be nakvynės namų, piligrimams būna didelė patalpa, skirta virtuvei, kurioje savanoriai kasdien gamina maistą šventyklos maldininkams.

Iš visų transporto priemonių lietuviams labiausiai patiko važiuoti rikšos vežimėliuose.

Iš visų transporto priemonių lietuviams labiausiai patiko važiuoti rikšos vežimėliuose.

– Sutikite, kad visų įspūdžių, kuriuos patyrėte Indijoje, viename nedideliame straipsnyje aprašyti neįmanoma. Matyt, geriausia būtų ten pačiam apsilankyti…

– Žinoma, kalbėti apie Indiją galima daug, tačiau gaila, kad nei nuotraukomis, nei pasakojimais negalima perteikti nei kvapų, kuriuos jautėme būdami Indijoje, nei garsų, kuriuos girdėjome, o tuo labiau – tos auros, kuri mus ten supo. Tikrai nesigailiu pabuvojusi Indijoje.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top