Širvintų medžiotojų draugijos nariai su Šv. Huberto dienos simboliu - Hendriko Adomavičiaus sumedžioto elnio ragais.
Anot senos legendos, apie 655-uosius metus Burgundijos hercogo Huberto šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo duotas Fransua vardas. Užaugęs jaunasis Hubertas pamėgo kraugeriškas medžiokles ir puotas. Pasakojama, kad vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa, ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Sukrėstas jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir pasitraukė į Ardėnų kalnus, kur akmeninėje trobelėje praleido 7 atsiskyrėliškus metus. Po to Hubertas buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose jis įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje, kuri yra netoli Nemiūro miesto.
Kasmet lapkričio 3-iąją minima Medžiotojų diena. Būtent tą dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuviai pagonys medžioklės deive laikė Medeinę, romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, graikai – Artemidę. Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena buvo sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis, taigi Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.
Antrus metus iš eilės Šv. Hubertas buvo paminėtas ir Kernavėje. Kadangi šįmet lapkričio 3-ioji išpuolė pirmadienį, Širvintų medžiotojų draugija savo narius į tradicija tampantį renginį pakvietė artimiausią savaitgalį, lapkričio 9-ąją. Į Šv. Mišias Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje atvyko apie 80 medžiotojų, taip pat jų šeimų narių. Į bažnyčią buvo atneštas 2013 metais Kielių medžiotojų klubo nario Hendriko Adomavičiaus sumedžiotas trofėjus – įspūdingi elnio ragai.
– Taip Širvintų medžiotojų draugija sumanė akcentuoti Šv. Huberto legendą, – sako Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovas Vaclovas Četrauskas. – Kadangi Hubertas medžiodamas pamatė elnią, tarp kurio ragų suspindėjo auksinis kryžius, manėme, kad šis alioniškio sumedžioto elnio trofėjus kažkuria dalimi primins, dėl ko visi susirinkome.
Šv. Mišias laikė klebonas Virgilijus Balnys, kuris taip pat yra ir aistringas medžiotojas.
Po Šv. Mišių gausus būrys medžiotojų, jų šeimos narių ir svečių nuvyko ant Baltojo kalno, kur buvo surengtos medžiotojų vaišės. Šv. Huberto dienos renginio dalyviai vaišinosi žvėrienos patiekalais, kepė šernienos šašlykus. Visus linksmino neįgaliųjų draugijos ansamblis „Viltis“, su medžiotojais bendravo rajono savivaldybės ir asociacijos „Širvintų miesto bendruomenė“ atstovai.
Susibūrimo metu Bagaslaviškio medžiotojų klubo veteranui Nikodemui Pikteliui buvo įteiktas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos apdovanojimas. Širvintų medžiotojų draugijos narys už medžioklės tradicijų, kultūringos medžioklės puoselėjimą buvo apdovanotas Medeinės medaliu. Nikodemas Piktelis tapo septintuoju draugijos nariu, kuriam teko šis pasižymėjimo ženklas.
Per šiųmetį Šv. Huberto paminėjimą Musninkų bendruomenės „Spindulys“ atstovai pasiūlė kitais metais surengti bendrą renginį, o į jį įtraukti kuo daugiau visuomenės.
Kaip teigė Vaclovas Četrauskas, Šv. Huberto dienos medžiotojai nekantriai laukia dar ir todėl, kad nuo šio momento prasideda vadinamasis Didysis medžioklės sezonas, kadangi paskutinieji iš visų žvėrių ir paukščių pradedami medžioti pilkieji kiškiai.
Beje, tikintiems, kad visi kiškiai žiemą pakeičia kailiuko spalvą ir tampa baltaisiais, teks nusivilti, mat Lietuvoje gyvena dvi iš pasaulyje sutinkamų apie 30 kiškių rūšių – pilkasis ir baltasis. Už pikąjį kiškį šiek tiek mažesnis baltasis yra įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Nuo giminaičio pilkojo kiškio jis skiriasi tuo, kad keičia kailio spalvą: rudenį, spalio mėnesį, jo pilkas kailiukas tampa baltas, o kovo viduryje kailis vėl tampa pilkas. Žiemą išsišėrę žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais, nors Lietuvoje pasitaiko ir ne visai baltų. Būna baltųjų ir pilkųjų kiškių, kurie nekeičia kailio spalvos, hibridų.
– Baltasis kiškis – šiaurės kraštų gyvūnas, per Lietuvą kaip tik eina jo arealo pietinė riba. Pas mūsų kaimynus lenkus baltasis kiškis beveik nebesutinkamas, – sakė Vaclovas Četrauskas.
Lietuvoje baltasis kiškis buvo medžiojamas iki 1989 metų. Jis taip pat įrašytas į Lenkijos bei Kaliningrado srities Raudonąsias knygas.
Pasidomėjus, ar rajone per medžiokles matoma baltųjų kiškių, Vaclovas Četrauskas patikino, kad tokių atvejų pasitaiko. Baltųjų kiškių kartais sutinkama Kielių, Čiobiškio medžioklės plotuose.
Prakalbus apie baltą kailio spalvą, medžioklės žinovas teigė, jog yra buvę atvejų, kai sumedžiojama netgi baltųjų … šernų. Tiesa, jų laikyti atskira rūšimi ar albinosais nereikėtų, kadangi balti jie yra tik santykinai.
– Pas mus, Puoriuose, medžiotojų namelyje, kabo sumedžioto dvimečio jauniklio „baltas“ kailis. Jis tarsi širmas, su tamsiomis dėmelėmis, – sakė Vaclovas Četrauskas.
Lietuvoje žiemą kailio spalvą į baltą dar keičia šermuonėlis ir žebenkštis.
Gintaras Bielskis
Egidijaus Četrausko nuotrauka
