Atviras šulinys, kurį užklojo sniegas - nepastebimas.
„Baisu, kas aplinkui darosi,“ – tokiais žodžiais pasakoti apie įvykį, kuris praėjusį savaitgalį vos per plauką nenusinešė jos mažametės dukters gyvybės, pradėjo Inga Maišelytė.
Turbūt ne kartą teko girdėti posakį „žemė slysta iš po kojų“. Šešuolėlių kaime gyvenančiai dvylikametei Linai savu kailiu teko patirti šį jausmą. Tiesa, ne metaforiškai, o visiškai realiai.
Šeštadienį mergaitė su keliais to paties kaimo vaikais vaikščiojo po apylinkes. Vėliau vaikai nusprendė kelią iki namų sutrumpinti: ėjo tiesiai per pievą. Nieko keisto – daugelis kaimo gyventojų čia vaikščioja. Tačiau niekas nė neįtarė, koks pavojus slypi toje pievoje.
Linksmai žaisdami vaikai patraukė namo. Mergaitė sekė paskui savo draugus ir staiga … pradingo.
Priekyje ėję draugai ne iš karto susigaudė, kur ji prapuolė. Gal pasislėpė, gal pabėgo?
Tačiau, pasirodo, tereikėjo tik vieno žingsnio, ir dvylikametė įsmuko į atvirą melioracijos šulinį.
„Visa laimė, kad krisdama ji sugebėjo įsitverti į kažkokią kiaurymę. Taip ir laikėsi, beveik iki kaklo panirusi lediniame vandenyje. Gerai, kad ji fiziškai stipri, nes kitaip nebūtų tiek laiko išsilaikiusi,“ – pasakojo mergaitės motina.
Nėra ko ir sakyti – jei Lina būtų ėjusi viena, išsigelbėti jai nebūtų pavykę. Vaikams, dar ne iki galo suvokusiems tai, kas įvyko, į pagalbą atskubėjo gyventojai iš gretimo daugiabučio.
„Atbėgo Irena Galinauskienė bei Ramūnė ir Sigis Bareikiai. Tik jų dėka mano dukra nepaskendo. Sigis bandė gelbėti į šulinį įleidęs kopėčias, bet šios pasirodė gerokai per trumpos, kad pasiektų dugną. Nieko kito neliko, kaip traukti už rankų. Tikriausiai niekada nesugebėsiu atsidėkoti už išgelbėtą vaiko gyvybę. Tik dėl to, kad šie žmonės buvo neabejingi, neįvyko nelaimė,“ – dėkingumo neslėpė I. Maišelytė.
Pastebėti melioracijos šulinio šiuo metu visiškai neįmanoma: kai viskas užklota sniegu, nežinai, kur statai koją.
Kiek laiko šuliniai atviri – taip pat neaišku. Kad šulinys gilus, teko įsitikinti ne tik įkritusiai mergaitei, bet ir vyrui, kuris leido kopėčias: jų ilgio buvo per mažai.
Linai teko kabėti iki kaklo panirus į ledinį vandenį.
Anksčiau šulinius dengė metaliniai dangčiai, bet, matyt, kažkas nusprendė pasipelnyti ir juos išlupo. Deja, kol kas neaišku, ar kur nors aplinkui nėra daugiau atvirų šulinių.
Šį kartą nelaimės pavyko išvengti: mergaitė atsipirko išgąsčiu. Tačiau kiek nedaug trūko iki visiškai priešingos istorijos baigties, taip pat nesunku nuspėti.
Iškart po Kovo 11-osios šventės apie tai buvo pranešta seniūnui. Džiugu, jog jis sureagavo žaibiškai, ir šiandien šis melioracijos šulinys jau yra uždengtas.
„Širvintų kraštas“ paprašė seniūno pakomentuoti šį vos nelaime nevirtusį įvykį.
„Kai tik sužinojau, nuvažiavau pats apžiūrėti. Tai atviras šulinys visai netoli gyvenamojo namo. Susisiekiau su „Širvintų vandenimis“. Atvažiavę jie pasakė, kad tai yra drenažo trasa. Laikinai ant šulinio yra uždėtas medinis dangtis. Žinoma, tai ne išeitis, ir atėjus pavasariui reikės imtis kitokių priemonių. Tačiau nėra visiškai aišku, kas turėtų prižiūrėti drenažo trasas. Būsimame susirinkime su valdžia būtinai iškelsiu šį klausimą.
Blogiausia, kad visiškai nežinia, kiek tokių šulinių yra. Anksčiau jie buvo su metaliniais dangčiais, daugelis kurių šiuo metu yra pavogti. Būna ir taip, kad apie atvirus šulinius sužinoma tik tada, kai įvyksta nelaimė. Iki tol žmonės, nors ir žinodami apie juos, dažniausiai nepraneša.
O kaip tuos šulinius sužiūrėti? Juk jų ne vienas šimtas ir gal ne vienas tūkstantis rajone yra,“ – sakė Zibalų seniūnijos seniūnas Nerijus Drazdas.
Vis dėlto „sužiūrėti“ būtina. Kad nenutiktų tragedijų, dėl kurių atsakomybės, ko gero, nebūtų kam prisiimti.
„Širvintų krašto“ informacija
ko bijai? ar buvai įkritųs, per mažai prisitrenkei …
baisu