Spėjama, kad Veliuona buvo senovės lietuvių amžinybės, mirties, vėlių deivė. Gal dėl užuominos į mirtį, vėles šis vardas per pastaruosius 130 metų nebuvo duotas nė vienai lietuvaitei, nors vardadienis toks yra.
Veliuonos vardą suteikti savo dukrai lietuvių nepaskatina ir ta aplinkybė, kad taip pavadinta viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, esanti Jurbarko rajone. Kelmės rajone teka upelis, turintis Veliuonėlės vardą.
Kita vertus, gal ir nekaip atrodytų, jei vaikas turėtų gyvenvietės ar upelio vardą, sakykime – Musė, Širvinta, Kabalda, Čiobiškis ar Bartkuškis… Nors tokių atvejų mūsų šalyje yra. Nuo 1889 metų Lietuvoje net 68 kartus buvo suteiktas vardas Nemunas, 17 kartų – Neris, 15 kartų – Vilnius, 2 kartus – Vilnelė, po kartą – Kaunas, Jonava ar net Baltija.
Vis dėlto „kraštietišką“ vardą Širvintų rajonas turi. Tai – Alys. Jis buvo suteiktas 22 kartus, paskutinį kartą – 1975-aisiais, kaip tik mūsų rajone gimusiam berniukui. Beje, tas Alys tėra vienintelis kraštietis, nešiojantis mūsų rajone tyvuliuojančio ežero vardą.
Parengė Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 22 d. laikraščio numeryje.
