Rajone nėra gyvulininkystės kompleksų, netoliese yra Vievis, todėl biometano dujų gamybai jis atrodo neperspektyvus

Prieš kelias savaites rašėme apie iššūkius, kurie mūsų laukia nuo 2024-ųjų, kai Lietuvoje bus privaloma rūšiuoti maisto ir kitas organines atliekas. Savivaldybėse gyventojams bus išdalyti specialūs konteineriai (Alytaus regiono gyventojai jau rūšiuoja), o surinktos atliekos bus perdirbamos į kompostą.

Maisto atliekos gali tapti žaliava ir biodujų bei biometano gamybai, tačiau didelis klausimas, ar jų savivaldybėse būtų surenkama tiek, kad apsimokėtų statyti tegul ir nedidelę biometano dujų gamyklą, ją prijungti prie dujotiekių. Greičiau tai galėtų tapti tik papildoma žaliava gamyklose, kurios jau būtų pastatytos biodujų ir biometano gamybai iš kitos žaliavos.

Prabilusi apie biometano dujų perspektyvas, Žemės ūkio ministerija leido suprasti, kad Lietuvoje bus remiama ši energetinio produkto gamyba. Kaip ir daug kur, biometanas Lietuvoje pirmiausia galėtų būti gaminamas iš susikaupiančio galvijų mėšlo bei srutų.

Suprantama, kad prie kiekvieno tvartelio maža biodujų gamyklėlė neatsiras, nors technologiškai tai būtų įmanoma. Klausimas, ar tokios investicijos, kada nors pasiteisintų.

Jau dabar šalyje prie egzistuojančių didžiulių kompleksų veikia ne viena biodujų „varykla“. Pavyzdžiui, gyvulių srutas biodujomis paverčianti „Idavang“ 2017-aisiais kartu su „Modus energy“ įvairiose savivaldybėse valdė 8 biodujų jėgaines, įrengtas šalia kiaulininkystės kompleksų. Jog tai ne žaidimas, o realus verslas rodo faktas, kad tos 8 biodujų jėgainės per 2016 metaus pagamino beveik 30,4 mln. kWh elektros – tiek elektros energijos per metus užtektų Ukmergės miestui!

2019 metais „Modus Energy“ išplėtė biodujų jėgainę prie Vievio. Į bioskaidžių medžiagų paruošimo liniją investuota daugiau kaip 4,5 mln. eurų. Per metus planuota perdirbti apie 20 tūkst. tonų įvairių bioskaidžių medžiagų, pavyzdžiui, pasenusių maisto produktų, nekondicinių gaminių, skerdyklų ir restoranų atliekų. Perdirbus jas, per metus būtų pagaminama apie 2 mln. kubinių metrų biodujų. Tokio kiekio pakanka 4,2 tūkst. MWh energijos pagaminti.

Apskritai „Modus Energy“ Lietuvoje iki 2019 metų buvo įgyvendinusi 11 biodujų projektų, kurių bendra galia siekia 10 MW.

Mėšlo Lietuvoje dar sukaupiama. Statistika teigia, jog prieš penkerius metus, 2017-aisiais, Lietuvoje buvo sukaupta 13,2 mln. kubinių metrų (arba 9,2 mln. tonų) tiršto mėšlo. Apie 73 proc. šio mėšlo sukaupta galvijų fermose, apie 15 proc. – paukštynuose, likęs – kiaulių bei avių, ožkų ir arklių fermose. Tais metais kiek daugiau nei 1 mln. tonų tiršto mėšlo buvo sukaupta Vilniaus apskrityje. Pagal 1 kv. km tenkantį tiršto mėšlo kiekį industrinė Vilniaus apskritis, generuojanti beveik 43 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP), lenkė Utenos ir Alytaus apskritis, kuriose tesukuriama vos po 2,6-2,8 proc. BVP ir daugiau yra orientuotos į žemės ūkį.

Pas mus, Širvintų rajone, jokių didelių fermų, sovietmetį menančių gyvulininkystės kompleksų kaip ir nėra išlikę. Teauginama apie šimtinė kiaulių.

Tiesa, yra kelios didesnės paukščių fermos. Pavyzdžiui, Skruzdėlių kaime esančioje fermoje, pagal 2019-ųjų gegužę parengtą poveikio aplinkai vertinimą, buvo numatyta per metus užauginti 6 partijas po 134 tūkst. broilerių. Skaičiuota, kad per metus susidaro 715,56 t mėšlo. Kadangi laikoma, kad iš tonos paukščių mėšlo išgaunama 500-600 kub. m biodujų, tad iš tokio kiekio per metus būtų galima pagaminti apie 360-430 tūkst. kub. m biodujų.

Iš stambesnių rajono augintojų dar galima paminėti Ožkų ūkį Griciūnų kaime, L. Rutkausko kalakutų auginimo ūkį Motiejūnų I kaime.

Beje, nuo liepos 1 dienos NMA priims paraiškas paramai biodujų gamybai iš žemės ūkio ir kitų atliekų gauti. Pagal veiklos sritį remiama biodujų gamyba iš gyvulių, paukščių mėšlo bei kitų biologiškai skaidžių atliekų; biometano gamyba ir suspaudimas; šilumos ir elektros energijos gamyba, naudojant biodujas mažos galios energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginiuose; degazuotojo substrato gamyba. Viename projekte galės būti remiamos kelios veiklos, tačiau biodujų gamyba iš gyvulių, paukščių mėšlo bei kitų biologiškai skaidžių atliekų yra privaloma. Paramos gali kreiptis ūkininkai, labai mažos arba mažos įmonės.

Jau minėta, kad be mėšlo kaip žaliava gali būti naudojamos maisto, skerdyklų atliekos. Sostinės regionas pagal gyventojų skaičių yra didžiausias šalyje, čia gyvena apie 800 tūkst. gyventojų. Jau anksčiau skelbtais duomenimis, kad per metus vienam gyventojui vidutiniškai tenka 41 kg maisto atliekų, vien tik sostinės regione per metus jų būtų sukaupiama apie 33 tūkst. tonų.

Kažkodėl nesitiki, kad Vilnius, galintis per metus sukaupti apie 22,5 tūkst. tonų maisto atliekų, norėtų šalia turėti „kvapnų“ biodujų ir biometano fabriką, į kurį visos tos atliekos būtų suvežamos ir kurį laiką sandėliuojamos. Todėl tikėtina, kad sostinė tokios kaimynystės kratytųsi. Štai tada žvilgsniai gali nukrypti ir į Vievį, ir į Širvintų rajoną. Juk kažkada žvalgantis vietos apskrities sąvartynui viena iš alternatyvų buvo mūsų rajone esančios Lauryniškės, tik paskui buvo pasirinktos Kazokiškės. O ir Vievio galimybės aptarnauti visą regioną gali būti ribotos. Juk pagal tenykštės jėgainės pajėgumus maždaug tiek žaliavos gali pateikti vien sostinės gyventojai.

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gegužės 27 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top