O kažkada viskas buvo ir daug arčiau, ir daug žemiau…

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
O kažkada viskas buvo ir daug arčiau, ir daug žemiau…
Po žiemos busdama sužvarbusi žemė primena, jog čia pat Velykos. Tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, laukiama tiek vaikų, tiek suaugusių, tiek senolių.
Kai Verbų sekmadienį apsilankiau pas Mikaliną Meškerevičiūtę, Širvintų miesto Upelio gatvės gyventoją, garbingo jubiliejaus sulaukusi močiutė spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios Velykų šventės laukimu.
– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, nes pavasarį daug linksmiau, – besitaisydama puošnios skarelės kampučius sakė 85 metų guvi močiutė Mikalina. – Šiandien mano jubiliejinis gimtadienis. Geriausi metai, gražiausi pavasariai buvo jaunystėje. 84 metai prabėgo kaip viena diena, o šie – 85-ieji – kažkaip labai ilgi ir sunkūs. Labai laukiu žydinčio pavasario.
Paprašyta prisiminti praeitį, Mikalina pasakojo apie prabėgusią vaikystę Staškūniškio kaime, prisiminė tėvelių Bronės ir Stasio Meškerevičių namus, brolius Feliksą, Steponą, Vytautą, seseris Feliciją ir Jadvygą, mamą, kuri buvo ilgaamžė ir išgyveno iki 92 metų. Pasak pašnekovės, iš didžiulės ir gražios šeimos ji tik viena gyva dabar belikusi.
Močiutė Mikalina šypsojosi prisiminusi vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Vaikui įdomiausias užsiėmimas buvo drauge su mama ir sesėmis dažyti kiaušinius. Mama rinkdavosi natūralius dažus: svogūnų lukštus, šieno pakratus, dėdavo įvairiausių žolynų, rišdavo siūlais, tai gražiausių margučių pridažydavo. Mama visokių valgių Velykų stalui priruošdavo, o kiaušinių virdavo apie 50-60. Mikalinos teigimu, mama daug margučių išdalydavo krikštavaikiams ir giminaičių vaikams, lankydavo kaimynų Kasinskų ir Meškerevičių vaikus, būtinai nuvykdavo į Dubelių kaimą pasveikinti dėdienės Juzės ir jos vaikų. Juk kiekvienas vaikystėje trokšdavo gauti patį gražiausią margutį.
Didžiausias tvarkymasis kaimo trobose būdavo iki ketvirtadienio. Tris dienas tvarkydavo namus, šveisdavo suolus ir stalą, šluodavo kiemą. Nuo ketvirtadienio visos dienos turėdavo būti skirtos maldai. Pirtis – šeštadienį. Su kaimo jaunimu Mikalina eidavusi didįjį šeštadienį Zibalų bažnyčion velykinės ugnies ir šventinto vandens parsinešti. Vandeniui pasiimdavo buteliuką, o ugnį brolis Feliksas su įdegta kempine namo nešdavęs. Taip darydavo visi kaimo vaikinai, o merginos nešdavosi degtukų. Mikalinos mama iš bažnyčios parneštu vandeniu Velykų rytą pašventindavo namus ir valgius.
Pasidomėjus, ar Velykų rytą kaimo moterys imdavusios iš namų į bažnyčią pašventinti kiaušinių ir kitų maisto produktų, Mikalina atsakė, jog toks paprotys buvęs, bet Zibalų bažnytėlėje seniau tai nebuvo labai populiaru. Tėvai ir vaikai prie Velykų stalo persižegnodavo ir prasidėdavo didžioji pavasario šventė. Pirmą Velykų dieną buvo griežtai draudžiama vaikščioti pas svetimus, šlaistytis po kaimą buvę negražu ir nemandagu. Antrą šventės dieną jau galėdavo bėgti pas krikštamotę ir pasiimti iš jos dovanų margutį. Tądien sulaukdavo ir svečių vaikų, panorusių gauti įmantresnės spalvos kiaušinį.
Antrąją Velykų dieną po Mišių bažnyčioje jau galėdavo jaunimas ir svečių pasikviesti, ir pas drauges užsukti, ir į vakaruškas pavakary susirinkti. Daug gražių vaikystės ir jaunystės prisiminimų Mikalinos širdy pasilikę.
Garbingumo, sumanumo ir darbštumo Mikalinai Meškerevičiūtei netrūksta ir dabar. Moteris visą gyvenimą dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje paprasta laukininkystės darbininke. Anot pašnekovės, dirbusi su šakėmis, nes didelių mokslų nebaigusi, tik kelias savaites mokykloje mokėsi, nes paskui susirgusi ir tėvai daugiau į mokslus nebeleidę.
– Pati per save išmokau skaityti, – pasakojo Mikalina. – Nežinau, kodėl tėvai neleido į mokyklą. Anksčiau juk svarbu buvo darbas, o mokslai paskui. Tėtis anksti mirė, turbūt mamai vienai tokiu būriu vaikų pasirūpinti buvo sunku.
Daug gerų, nuoširdžių žmonių per savo gyvenimą sutiko Mikalina Meškerevičiūtė. Vieni iš jų jau miega amžinuoju miegu, su kitais ir dabar nuoširdžiai bendraujanti, visą gyvenimą gyvenusi tarp sentikių šeimų, labai gražiai sutarusi su visais, buvusias  kaimynes geru žodžiu mininti, aplinkinių kaimų bendraamžes labai gerai pažinojusi, net Staškūniškio dvaro dvarininką Parčiauską prisimenanti, kai jis su žmona ir dukra į Kruznių kaimą eidavęs pasivaikščioti.
– Kiek jau mano draugių išėjo, su kuriomis kažkada dirbau, bendravau, – lingavo galvą senolė. – Kiek čia žmogus gyveni, reikia saugoti sveikatą, džiaugtis kiekviena diena. Linkiu visiems savo buvusiems kaimynams, giminaičiams ir pažįstamiems turėti visko, ko širdis geidžia. Aš meldžiuosi už visus, kad žmonės sutartų ir nesipyktų. Linkiu sveikatos savo buvusioms draugėms ir kaimynėms. Tai savo bendraamžei Veronikai Gigaškienei, Melanijai Šmigelskaitei, Lionei Bulonienei, Natalijai Bulonienei, Stasei Latvienei, Jadvygai Zibalienei, Aldonai Četrauskienei, Genutei Pakalnienei ir kitoms.
Sakoma, kad tik prasmingai nugyventas gyvenimas yra ilgas. Močiutė Mikalina jį gyvena gražiai: džiaugiasi nuveiktais darbais, gerais kaimynais, sūnėnu Juozu ir artėjančiomis šventėmis. Džiaugiasi senolė, kad ją dar kažkas prisimena, kad užsuka į svečius. Atsisveikindama močiutė apie bėgančius metus atsiliepė labai gražiai:
– Anksčiau niekas nebuvo toli, niekas nebuvo aukštai – viską pati pasiekdavau, viską pasidarydavau, dabar kitaip. Kol sveikatos turėjau, dirbau ir dirbti norėjau. Niekas sunku nebuvo, todėl linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems. Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.
Romas Zibalas
1. Širvintose gyvenanti Mikalina Meškerevičiūtė: „Linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems.  Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.“
Širvintose gyvenanti Mikalina Meškerevičiūtė: „Linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems.  Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.“

Širvintose gyvenanti Mikalina Meškerevičiūtė: „Linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems. Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.“

Po žiemos busdama sužvarbusi žemė primena, jog čia pat Velykos. Tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, laukiama tiek vaikų, tiek suaugusių, tiek senolių.

Kai Verbų sekmadienį apsilankiau pas Mikaliną Meškerevičiūtę, Širvintų miesto Upelio gatvės gyventoją, garbingo jubiliejaus sulaukusi močiutė spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios Velykų šventės laukimu.

– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, nes pavasarį daug linksmiau, – besitaisydama puošnios skarelės kampučius sakė 85 metų guvi močiutė Mikalina. – Šiandien mano jubiliejinis gimtadienis. Geriausi metai, gražiausi pavasariai buvo jaunystėje. 84 metai prabėgo kaip viena diena, o šie – 85-ieji – kažkaip labai ilgi ir sunkūs. Labai laukiu žydinčio pavasario.

Paprašyta prisiminti praeitį, Mikalina pasakojo apie prabėgusią vaikystę Staškūniškio kaime, prisiminė tėvelių Bronės ir Stasio Meškerevičių namus, brolius Feliksą, Steponą, Vytautą, seseris Feliciją ir Jadvygą, mamą, kuri buvo ilgaamžė ir išgyveno iki 92 metų. Pasak pašnekovės, iš didžiulės ir gražios šeimos ji tik viena gyva dabar belikusi.

Močiutė Mikalina šypsojosi prisiminusi vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Vaikui įdomiausias užsiėmimas buvo drauge su mama ir sesėmis dažyti kiaušinius. Mama rinkdavosi natūralius dažus: svogūnų lukštus, šieno pakratus, dėdavo įvairiausių žolynų, rišdavo siūlais, tai gražiausių margučių pridažydavo. Mama visokių valgių Velykų stalui priruošdavo, o kiaušinių virdavo apie 50-60. Mikalinos teigimu, mama daug margučių išdalydavo krikštavaikiams ir giminaičių vaikams, lankydavo kaimynų Kasinskų ir Meškerevičių vaikus, būtinai nuvykdavo į Dubelių kaimą pasveikinti dėdienės Juzės ir jos vaikų. Juk kiekvienas vaikystėje trokšdavo gauti patį gražiausią margutį.

Didžiausias tvarkymasis kaimo trobose būdavo iki ketvirtadienio. Tris dienas tvarkydavo namus, šveisdavo suolus ir stalą, šluodavo kiemą. Nuo ketvirtadienio visos dienos turėdavo būti skirtos maldai. Pirtis – šeštadienį. Su kaimo jaunimu Mikalina eidavusi didįjį šeštadienį Zibalų bažnyčion velykinės ugnies ir šventinto vandens parsinešti. Vandeniui pasiimdavo buteliuką, o ugnį brolis Feliksas su įdegta kempine namo nešdavęs. Taip darydavo visi kaimo vaikinai, o merginos nešdavosi degtukų. Mikalinos mama iš bažnyčios parneštu vandeniu Velykų rytą pašventindavo namus ir valgius.

Pasidomėjus, ar Velykų rytą kaimo moterys imdavusios iš namų į bažnyčią pašventinti kiaušinių ir kitų maisto produktų, Mikalina atsakė, jog toks paprotys buvęs, bet Zibalų bažnytėlėje seniau tai nebuvo labai populiaru. Tėvai ir vaikai prie Velykų stalo persižegnodavo ir prasidėdavo didžioji pavasario šventė. Pirmą Velykų dieną buvo griežtai draudžiama vaikščioti pas svetimus, šlaistytis po kaimą buvę negražu ir nemandagu. Antrą šventės dieną jau galėdavo bėgti pas krikštamotę ir pasiimti iš jos dovanų margutį. Tądien sulaukdavo ir svečių vaikų, panorusių gauti įmantresnės spalvos kiaušinį.

Antrąją Velykų dieną po Mišių bažnyčioje jau galėdavo jaunimas ir svečių pasikviesti, ir pas drauges užsukti, ir į vakaruškas pavakary susirinkti. Daug gražių vaikystės ir jaunystės prisiminimų Mikalinos širdy pasilikę.

Garbingumo, sumanumo ir darbštumo Mikalinai Meškerevičiūtei netrūksta ir dabar. Moteris visą gyvenimą dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje paprasta laukininkystės darbininke. Anot pašnekovės, dirbusi su šakėmis, nes didelių mokslų nebaigusi, tik kelias savaites mokykloje mokėsi, nes paskui susirgusi ir tėvai daugiau į mokslus nebeleidę.

– Pati per save išmokau skaityti, – pasakojo Mikalina. – Nežinau, kodėl tėvai neleido į mokyklą. Anksčiau juk svarbu buvo darbas, o mokslai paskui. Tėtis anksti mirė, turbūt mamai vienai tokiu būriu vaikų pasirūpinti buvo sunku.

Daug gerų, nuoširdžių žmonių per savo gyvenimą sutiko Mikalina Meškerevičiūtė. Vieni iš jų jau miega amžinuoju miegu, su kitais ir dabar nuoširdžiai bendraujanti, visą gyvenimą gyvenusi tarp sentikių šeimų, labai gražiai sutarusi su visais, buvusias  kaimynes geru žodžiu mininti, aplinkinių kaimų bendraamžes labai gerai pažinojusi, net Staškūniškio dvaro dvarininką Parčiauską prisimenanti, kai jis su žmona ir dukra į Kruznių kaimą eidavęs pasivaikščioti.

– Kiek jau mano draugių išėjo, su kuriomis kažkada dirbau, bendravau, – lingavo galvą senolė. – Kiek čia žmogus gyveni, reikia saugoti sveikatą, džiaugtis kiekviena diena. Linkiu visiems savo buvusiems kaimynams, giminaičiams ir pažįstamiems turėti visko, ko širdis geidžia. Aš meldžiuosi už visus, kad žmonės sutartų ir nesipyktų. Linkiu sveikatos savo buvusioms draugėms ir kaimynėms. Tai savo bendraamžei Veronikai Gigaškienei, Melanijai Šmigelskaitei, Lionei Bulonienei, Natalijai Bulonienei, Stasei Latvienei, Jadvygai Zibalienei, Aldonai Četrauskienei, Genutei Pakalnienei ir kitoms.

Sakoma, kad tik prasmingai nugyventas gyvenimas yra ilgas. Močiutė Mikalina jį gyvena gražiai: džiaugiasi nuveiktais darbais, gerais kaimynais, sūnėnu Juozu ir artėjančiomis šventėmis. Džiaugiasi senolė, kad ją dar kažkas prisimena, kad užsuka į svečius. Atsisveikindama močiutė apie bėgančius metus atsiliepė labai gražiai:

– Anksčiau niekas nebuvo toli, niekas nebuvo aukštai – viską pati pasiekdavau, viską pasidarydavau, dabar kitaip. Kol sveikatos turėjau, dirbau ir dirbti norėjau. Niekas sunku nebuvo, todėl linkiu visiems branginti savo metus, džiaugtis sveikata ir būti linksmiems. Tik nuo Dievo priklauso ilgas ir gražus gyvenimas.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top