Lietuvos gynėjų diena

Šiandien sausio 13-oji. Diena, kuri daugeliui prietaringų pasaulio žmonių tėra penktadienis, 13-oji mėnesio diena. Skaičius 13 daugelio laikomas nelaimingu, nes siejamas su juodosiomis jėgomis. Kai kur net vengiama šiuo skaičiumi pažymėti viešbučių kambarius ar net aukštus – po 12-ojo iš karto seka 14-tasis. Sako, kai numeris 13 sutampa su penktadieniu, ši diena iš viso yra nesėkmių diena.

Teologai spėja, kad būtent penktadienį, 13-ąją dieną, Rojuje nusidėjo Adomas ir Ieva. Penktadienį jie abu ir pasimirė. Manoma, kad Abelis savo brolį Kainą irgi nužudė penktadienį, 13-ąją dieną. O po kelių tūkstantmečių penktadienį prie Kryžiaus buvo prikaltas Jėzus. Nuo tada minime Didįjį penktadienį.

Taigi, penktadienis, net jei tai 13-oji mėnesio diena, yra Aukų, o Lietuvoje – dar ir Laisvės gynėjų diena.

Kažin ar apie tai galvojo Parlamento gynėjai, 1991-ųjų sausį vykę ginti mažiau nei prieš metus paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės. 1991 metų sausio 11-12 dienomis (11-oji, beje, išpuolė penktadienį) Aukščiausiosios Tarybos rūmuose budėjo penki savanoriai iš Širvintų, sausio 13-ąją – trys.

Patikėkite, tomis dienomis Vilniuje mūsiškių tikrai buvo dešimtys, gal net šimtai. Specialiai nepaminėjau tų rajono gyventojų vardų. Būtų neteisinga prieš tuos, kurie nesigyrė, nešūkavo ant kiekvieno kampo ir tik po daugelio metų yra įvertinami, prisimenami. Šiandien turime 4136 Lietuvos gyventojus, apdovanotus Sausio 13-osios atminimo medaliu, 12 jų tokio įvertinimo sulaukė tik 2021-aisiais, 5 – 2022-aisiais…

Nuo tos nelaimingos dienos, kai po tankų vikšrais ir nuo okupantų kulkų žuvo 14 gynėjų, prabėgo jau 32 metai. Šiandien, kaip ir kasmet, visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų rajone, 8 val. ryto supleveno žvakelių liepsnelės. Degė atminimo žvakelės savivaldybės institucijų, kultūros ir švietimo įstaigų, patriotiškai nusiteikusių gyventojų languose, degė jos ir prie „Širvintų krašto“ redakcijos. Mūsų visų skaitytojų vardu. Jei tikite, kad šiandien gyvename geriau, nei teko gyventi mūsų tėvams ir seneliams, prisiminkime žuvusius, pagalvokime apie tuos šešis šimtus, kurie buvo sužeisti, padėkokime mintyse dešimtims, o gal šimtams tūkstančių, kurie kasdien juose gyva grandine televizijos bokštą, Aukščiausiąją Tarybą, kitus svarbius objektus.

Tie, kas norėtų tikėti, jog geriau gyvenome iki tos dienos, susimąstykite: kaip gyventumėt dabar, jei tada nebūtų Nepriklausomybės saliutų…

„Širvintų krašto“ kolektyvas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top