Žydinčiomis braškėmis džiaugiasi Agnė Muleronkaitė (kairėje), jos mama Danguolė ir keturkojis braškių lauko sargas...
Iš Gelvanės ežero išteka Ūdaros upeliukas, kuris apie tris kilometrus prieš Družus įteka į Širvintą. Kažkur per vidurį tarp minėto ežero ir Družų yra Ūdaros kaimelis su toli viena nuo kitos išsibarsčiusiomis keliomis sodybomis. Manau, kad nupasakoti tikslaus adreso neverta, nes birželio mėnesį „kažkur ten“ sirpsta nuostabiai gražios ir skanios uogos – raudonskruostės braškės. Ir nėra pasaulyje žmogaus, kuris nesusigundytų įsidėti į burną vienos kitos uogelės. Gražuoles braškes augina Muleronkų šeima: mama Danguolė, tėtis Česlovas ir dar visai neseniai ūkio vairą į savo rankas perėmusi jauniausioji duktė Agnė. Beveik į visus „Širvintų krašto“ klausimus atsakinėjo Danguolė, nes, pasak Agnės, mama kol kas vis tiek daugiau žino. O iš tėtės Česlovo susilaukiau rimtos pastabos, kad gal reikėtų rašyti ne apie braškes, o apie didelę emigraciją, apie mokyklų uždarymą, apie lietuviškų pensijų dydį ir prekių kainas… Gal šis pasakojimas taps pavyzdžiu, kaip galima užsidirbti kasdienei duonai ir nebėgant iš Lietuvos?
– Iš kur kilo mintis apie tokį verslą?
– „Iš kelio mus išvedė“ Joana Zinkevičienė. Būtent ji patarė auginti braškes. Kadaise Alytaus rajone buvo toks braškininkų kooperatyvas „Kerelis“. Taigi, 1998 metais įstojome į tą kooperatyvą ir pasisodinome 25 arus braškių. Tuometiniu mūsų protu tai buvo neįsivaizduojamai didelis plotas, kadangi iki tol, kaip visi normalūs žmonės, auginome vos kelias lysveles šių uogų. Tada pagalvojau: „O Dieve, kaip reikės prižiūrėti tokį plotą ir ką mes dabar darysim su šitiek uogų?“ Tačiau vėliau supratome, kad dideliuose plotuose yra visai kita auginimo technologija. Jau nebesodini į ežią po tris eiles. Sodinti reikia atskiromis eilėmis, tada galima panaudoti ir techniką. Žodžiu, lengviau prižiūrėti.
– Be braškių, dar auginate avietes. Papasakokite ir apie jas.
– Taip, dar auginame remontantines avietes. Auginame dvi veisles. „Polka“ – uogos didelės ir labai skanios. Tinka ir desertui, ir uogienėms. Labai ankstyva ir greitai užauga. „Polana“ – derlinga ir atspari ligoms veislė. Ši veislė dera nuo rugpjūčio vidurio iki pirmųjų šalnų.
– O ką reiškia žodis „remontantinis“? Nežinantis žmogus gali pagalvoti, kad tokios uogos turi kažkokių defektų ir buvo „suremontuotos“. Ir jų gali nepirkti…
– Nemanau, kad taip gali nutikti. Svarbu, kad šį žodį žino uogų augintojas, o kam jį reikia žinoti pirkėjui? Kalbant rimtai, remontantinis yra tas, kuris per vieną vegetacijos periodą keletą kartų žydi ir duoda vaisių. Kad ir avietės, – jų antramečiai stiebai duoda derlių vasarą, o pirmamečiai – rudenį. Jei iš rudens stiebų nenukerpi, tai vasarą ant tų šakų sirpsta avietės, o rudeniniam derliui iš to paties krūmo išauga dar vienas stiebas. Remontantinės avietės auginamos rudeniniam derliui, todėl rudenį stiebus nupjauname. Taip vasarinis derlius prarandamas, tačiau rudenį uždera puikios uogos. Stiebus nukirpti reikia kiek galima žemiau, nes jei lieka stiebas, tai puola žievėplaiša. Geriausias daigas yra tas, kuris išlenda iš žemės. Tiesa, yra ir remontantinės braškės, tačiau mūsų sąlygomis jos neišsilaiko – žiemą iššąla.
– Kurias uogas geriau apsimoka auginti – avietes ar braškes? Kur jas realizuojate?
– Avietes auginti lengviau, tačiau braškės brangesnės. Ir parduoti braškes žymiai lengviau. Vos kainą nužemini turguje, tuoj pat susidaro eilutė. Tai pirma pavasario uoga, žmonės po žiemos pasiilgsta uogų. Žinoma, būna metų, kai galima rasti daug miško uogų, tai tada žmonės perka mažiau. Uogas parduodame Vilniuje, jau daug metų turime nuolatinę vietą Antakalnyje, nuolatinius klientus, kurie gerai pažįsta mūsų produkciją ir labai laukia pirmųjų uogų.
– Kodėl internete užfiksuotas Agnės vardas, juk mama dar kupina energijos?
Braškių lauke tarpai tarp vagų nukloti šiaudais tam, kad uogos būtų švarios.
– Taip jau nusprendėme. Mūsų tėtukui nusibodo tos uogos, jis atsisako jomis užsiimti, pavargo nuo braškių ir pareiškė: „Jeigu norit, tai pačios ir auginkit…“ Kadangi dabar Agnė ir vairuoja, ir parduoda, tai nusprendėm dar kurį laiką auginti, o paskui matysim. Viską nulems Agnės žodis… Be to, gal kokie ketveri metai iš eilės visiškai nėra pelno. Kaip sakoma, būna lygu-lygu. Braškių derlių nulemia klimatas. Pavyzdžiui, vienais metais buvo sausra. Pernai – vėlyvas pavasaris, ir visos braškės prinoko vienu metu. Praėjusiais metais taip pat buvo trumpiausias sezonas, – jau per Jonines braškių derlius baigėsi. Šiaip per Jonines būna pats derliaus pikas, tada ir braškės būna pačios pigiausios. Žmonės tai žino ir būtent per Jonines perka žiemai.
– Iš šalies pasižiūrėjus, atrodo, kad uogų auginimas – labai lengvas verslas. Skink, valgyk, parduok…
– Čia taip mano pirkėjai. Atrodo, kad čia ne verslas, o romantika. Skini, skanu, pats prisivalgai ir dar pinigai byra… Žmonės greitai suskaičiuoja, kiek dėžių priskini, kokia kaina parduodi ir net uždarbį suskaičiuoja. Tik nežino, kiek pinigų reikia išleisti visame tame kelyje iki raudonos gražios ir skanios braškės, jau gulinčios ant prekystalio ir laukiančios savojo pirkėjo. O kas suskaičiuoja įdėtą juodą darbą? Per pusantro mėnesio save nualini visiškai. Juk mes patys ir prižiūrim, patys ir parduodam. Atiduoti perpardavinėtojams neapsimoka, nes jie pardavę prašo pusės sumos… Kilogramui prisideda tris keturis litus, tai tada braškių kaina išeina kosminė… Šiaip bobutės už prekystalio nepasodinsi, nes žmogus turi būti įdarbintas, reikia tvarkyti begalę dokumentų, ir tada bobutei tuos pačius pinigus reikėtų atiduoti. O kiek tikrintojų… Higienos normos, uogų kokybė…
– Kaip su chemija ir trąšomis? Juk tręšti vis tiek reikia…
– Paprastai tręšiame dar prieš sodinimą. Šiaip su chemija nelabai draugaujame, mums svarbiausias braškės rodiklis – jos kokybė, kad uogos būtų skanios, kad žmogus ateitų ir antrą kartą nusipirkti. Jau šitiek metų stovime tame pačiame turguje, turime savus pirkėjus, kurių apvilti tiesiog negalime. Kita vertus, tona gerų trąšų kainuoja apie tris tūkstančius litų. Hektarui reikia 300 kilogramų.
– Tai negi su tokiai plotais susitvarkote patys vieni?
– Praėjo tie laikai, kada braškes auginome didžiuliuose plotuose. Turime pusę hektaro pirmamečių ir šiemet dar pasodinome gal hektarą. Skynimui samdome žmones. Jau praėjusiais metais didelis palengvinimas ūkininkams buvo įvesta kvitų tvarka. Dabar galima įdarbinti žmogų ir vienai dienai. Anksčiau reikėdavo žmogų normaliai priimti į darbą, o jis, žiūrėk, vieną dieną ateina, kitą – jau nebe, nes privargo ar dar kas nors atsitiko… Dabar, jeigu žmogus neatėjo, tai neišrašai kvituko, ir tiek. Vieną kvito šaknelę atiduodame žmogui, kitą pasiliekame sau apskaitai.
– Suprantu, nuo to priklauso mokesčių dydis. Bet juk galima tų kvitų ir neduoti?…
– Gal ir galima, tačiau mes tokiais dalykais neužsiimame, nes labai didelės baudos ir būtų visai liūdna… Dabar mums ši sistema labai patogi, ir jos tokiais būdais griauti tikrai neketiname.
– Girdėjau, kad kai kuriuose ūkiuose leidžia patiems uogų prisiskinti ir nekreipia dėmesio, kiek suvalgys. Ar taip būna ir jūsų ūkyje?
– Kai būna geri metai, taip darome ir mes. Ypač kada turguje kainos krinta dėl lenkiškų braškių konkurencijos. Tada atvažiuoja šeimos su vaikais, ir mes tikrai neskaičiuojame, kiek jie suvalgo. Žmogus užmoka tik už tą kiekį, kurį pasiima su savimi. Kai kas, eidami skinti, mano, kad dabar tai jau visą kibirą suvalgys, tačiau dažniausiai daugiau kilogramo sudėti į skrandį nelabai išeina.
– Turguje prekiaujate tik savo uogom?
– Tik savomis. Kitaip greitai pirkėjus atbaidysi… Juk jau sakiau, kad mums svarbu prekės kokybė. Už savas uogas garantuojame, o už svetimas?… Žmonės supranta. Net braškių veislę pakeitus žmonės iš karto pasidomi, ar tai mūsų uogos, nes skonis jau šiek tiek skiriasi. Antakalnio žmonės puikiai ir mus, ir mūsų uogas pažįsta. Ir apgauti žmogų gali tik vieną kartą. Daugiau jis prie tavęs nė nesiartins. Dauguma mūsų braškių – vidutinio vėlyvumo „Elkata“. Dar turime „Selekta“. Tai tiesiog karališka veislė. Uogos vos ne kumščio dydžio, skanios. Vieną kartą paragavę žmonės tik jų ir ieško. Tik bėda ta, kad jos labai lepios, dažnai serga įvairiomis ligomis ir mūsų sąlygomis žiemą iššąla. Vienais metais pasodinom, užaugo nuostabios uogos, kitais metais net pusę hektaro pasodinom, manėm – jau dabar tai uogų bus! O žiemą ėmė ir daigai nušalo. Tai itališka veislė, o kokios ten žiemos Italijoje… Šiemet galvojame dar pasodinti labai vėlyvų braškių – „Malvina“. Jos šiuo metu dar tik ruošiasi žydėti ir turėtų užderėti liepos mėnesį, kai visos kitos baigiasi.
– Ar dažnai reikia braškes ravėti?
– Šiemet braškes pasodinome balandžio mėnesį. Šiaip jas reikėtų pasistengti pasodinti iki gegužės pirmos dienos. Žodžiu, šalčiai baigiasi ir sodiname, nes daigams šalnos nebaisios. Pasodinę pirmametes braškes, jas netrukus ravime. Šiemet jos jau nuravėtos. Tuo laiku, kai uogas reikia rinkti, kereliai būna jau gerokai apaugę, nes dažnai ravėti tokius plotus fiziškai neįmanoma. Nesenai įsigijome frezas, todėl tarpueiliai būna švarūs, lieka nuravėti tik palei kerelius.
– Koks prognozuojamas šių metų derlius? Ar oras braškėms palankus?
– Šiemet dar nelabai aišku. Kol kas oras nepalankus, nes laukai nuo liūčių plaukia. Tokiu oru greitai plinta ligos, ypač kekerinis braškių puvinys. Ši liga užpuola jau užsimezgusias uogas (juodi taškeliai ant pačių uogų). Tada reikia jas gelbėti – nupurkšti. Kokie penkiasdešimt ir daugiau procentų antramečių ir trimečių braškių plotų šią žiemą iššalo, nes užėjo vieną savaitę staigūs šalčiai, o sniego laukuose beveik nebuvo. Pirmametės išsilaikė, nes jų kaklelis tuo laiku būna neaukštas, dar žemėse. Tik šiemet jos labai anksti pradėjo žydėti, ir tie pirmi žiedeliai per pavasario šalnas net ir po agroplėvele nušalo. Jau po kelių dienų būtume galėję rinkti pirmą derlių.
– Kas svarbiau parduodant – uogų kaina ar jų prekinė išvaizda?
– Svarbiausias rodiklis – uogų kokybė. Žmonės ieško tokių uogų, kurias be jokios baimės galima būtų duoti mažiems vaikams. Problema, kur nusipirkti tokių uogų? Nors iš Lenkijos atvežtų daug, tačiau jų kokybė galėtų būti geresnė. Žodžiu, žmonės ieško jau laiko patikrintų – savo – uogų augintojų. Mūsų kainos normalios. Žinoma, jeigu žmogus nori labai pigių uogų, tai tegu perka kokių trijų parų senumo. Nors jos tada būna jau nelabai panašios į braškes, bet užtat pigios. Šiaip mūsų kaina aukštesnė už lenkiškų braškių, tačiau ir kokybė geresnė. Braškių auginimo savikaina siekia tris – keturis litus, todėl pigiau kaip po penkis litus už kilogramą parduoti neapsimoka. Juk uogas dar reikia ir į Vilnių nuvežti.
– Protingi žmonės sako, kad mažėja pirkėjų, nes mažėja vidurinioji klasė, lieka pensininkai ir… valdžia.
– Mieste tokio dalyko nejaučiame. Daugėja tokių pirkėjų, kurie ieško išskirtinės kokybės prekių ir jiems visiškai nesvarbi kaina. Matyt, kaip sakote, daugėja valdininkų… Mes, pardavinėdami braškes, jas rūšiuojame, nes iš tikrųjų ateina į turgų visokių žmonių. Rūšiuojame dar skindami lauke. Skirtingos prekinės išvaizdos uogas dedame į atskirus indelius, todėl ir jų kaina šiek tiek skiriasi. Žmogus turguje gali pasirinkti ir pagal kainą.
– Ką darote, jei tą pačią dieną neparduodate? Gal perdirbate į vyną? Gaminate uogienę ar spaudžiate sultis?
Šie daigai šiemet pasodinti su technikos pagalba.
– Kiek prisimenu, per pastaruosius penkerius metus dar nebuvo tos dienos, kad braškių parsivežtume namo. Jas išperka labai greitai. Dėl to nekyla jokių problemų. Namuose turime šaldiklį. Jame uogas atvėsiname iki plius penkių laipsnių temperatūros. Tada jos ilgiau laikosi ir jų išvaizda geresnė. (Apie šį procesą pasakoja Česlovas – aut. pastaba.) Sakykim, uogas pradedame rinkti septintą valandą ryto. Jas kokią antrą valandą vežame į turgų. Uogos, surenkamos nuo pietų iki vakaro, dedamos į šaldytuvą ir vežamos į turgų iš ryto. Taigi, uogas vežame du kartus per dieną. Nei vyno, nei uogienės, nei sulčių negaminame. Paprasčiausiai nelieka uogų. Net ir visiems norintiems nebeužtenka, ypač tiems, kurie dirba iki 17 valandos, nes iki to laiko visos būna jau parduotos. Kita vertus, kiekis ne toks jau didelis. Dideliuose ūkiuose gal ir uogų perdirbimo cechus steigia. Šiaip braškė – desertinė pirmoji pavasario uoga, kurią sveikiausia valgyti šviežią.
– Jūs turbūt sutiksite, kad uogos yra ir vaistas, ir maistas?
– Žinoma, kuo daugiau žmonės valgys uogų ir kuo mažiau vartos mėsos, tuo bus sveikesni. Mes patys nevalgome mėsos, nevartojame alkoholio, nerūkome, – esame truputį kitokie. Sveikai maitinamės, laimingai gyvename ir laimės linkime visiems. Į pasaulį reikia žvelgti optimistiškai. Na, iššalo braškių kerai. Tai ką dabar darysi? Yra, kaip yra. Na, mažiau pakeliausi…
– O tai jūs dar ir keliautojai esate?
– Mūsų tikslas ne kurti kažkokią prabangą namuose, o kuo daugiau per savo gyvenimą pamatyti. Šiuo metu domimės lietuvių protėvių žemėmis, lankėmės jotvingių ir prūsų sodybose Lenkijoje, apžiūrėjome alkakalnius, piliakalnius. Dukterys lankėsi Italijoje, Romoje, Ispanijoje. Turime tris dukras. Agnė – pati jauniausioji. Vyriausioji – Lina dirba Vilniuje, Higienos institute, o vidurinioji Vilma Klaipėdoje studijuoja psichologiją. Lina net pusantro mėnesio svečiavosi Indijoje.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
