Apžiūrėję sporto įrenginius, pokalbio dalyviai sustojo prie biliardo stalo.
Jaunimo užimtumas yra viena iš opiausių problemų, su kuria susiduriama tiek mieste, tiek kaime. Tai aktualu visoje Lietuvoje. Jaunimas neretai blaškosi ieškodamas savojo „aš“, nežino, ko reikėtų griebtis gyvenime, neranda (o gal net ir nebando rasti!) širdžiai malonių užsiėmimų. Jauni žmonės, ieškodami pramogų, netgi atkreipia bendraminčių, linkusių nusikalsti, dėmesį. Paprastai be veiklos slampinėjanti jaunuomenė kaltę verčia aplinkai, iniciatyvą rodantiems žmonėms, kaltina juos, kad nėra kuo užsiimti. Deja, toks mąstymas dažnokai neatitinka realybės. Taip kalba tie, kurie nesidomi sukurtomis galimybėmis, neturi pamatinių vertybių ir ieško tik materialinės naudos.
Apie Kiauklių krašto jaunimo problemas, veiklą, polinkius, norus ir galimybes atvirai pasikalbėti į bendruomenės namus (buvusią mokyklą) pakvietė Kiauklių bendruomenės pirmininkė Asta Amankavičienė. Liepos 25-osios rytą vykusiame pokalbyje dalyvavo Širvintų policijos komisariato specialistė Ginta Čepienė, tyrėjas Saulius Bareckas, Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Ramunė Vidmantienė, vyr. specialistas Tadas Žiedovainis, Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Rita Bulonienė, Kiauklių bibliotekos vyr. bibliotekininkė Vidmantė Meškienė, Kiauklių bendruomenės nariai, Kiauklių kaimo gyventojai. Iš viso susirinko 16 žmonių. Galima pažymėti, kad labai aštriai prasidėjęs pokalbis pamažu švelnėjo, po daugiau nei valandą trukusių priekaištų ir kaltinimų buvo prieita prie visiems priimtinos išvados.
Kiauklių žmonės kaltina bendruomenę
Pokalbio pradžioje Asta Amankavičienė pasiguodė, jog Kiauklių kaimo bendruomenė susiduria su jaunimo užimtumo problema. Pastebėta, jog jaunimas neturi tinkamos veiklos, linkęs į nusikaltimus, todėl Kiaukliuose dažnai lankosi policijos pareigūnai.
A.Amankavičienė pasidžiaugė bendruomenės dalyvavimu projektuose, pažymėjo, kad už projektines lėšas gauta daug sportinio inventoriaus, kurį privalu saugoti. Ji, kaip bendruomenės vadovė, jaučia atsakomybę už įsigytą tūkstančius kainavusį turtą, todėl negalinti bet kam paduoti raktų, palikti be priežiūros bendruomenės namuose esančių treniruoklių, biliardo stalo.
Pokalbio dalyviai
A.Amankavičienė sakė, kad kaimo žmonės kaltina bendruomenės narius, kad šie neįsileidžia į patalpas, kad neduoda naudotis sporto įrenginiais. Ji patikino, kad tikrai niekas niekam nieko nedraudžia, naudotis gali visi, tik reikia susitarti. Žmonės, nežinodami tikros padėties, be reikalo nervinasi patys ir nervina kitus. Tam ji ir sukvietusi į atvirą pokalbį, iškabinusi skelbimus, išsiuntusi registruotus laiškus-kvietimus. A.Amankavičienė įsitikinusi, kad galimybių jauniems žmonėms yra daug: jie gali žaisti krepšinį prie dirbtuvių esančioje aikštelėje, gali būti bibliotekoje prie kompiuterių, gali ateiti į bendruomenės namus. Deja, jaunuomenė veiklos nenori, yra labai pasyvi. Bendruomenės vadovei nemalonu girdėti kaltinimus, kad bendruomenė viską laiko uždarytą ir užrakintą.
Pokalbio dalyvė Rūta guodėsi, jog kreipėsi į seniūnaitę, prašė rakto, bet atsitrenkė kaip į sieną, nes rakto negavo. Rūtai pritarė Stasė pabrėždama, jog čia gražu tik šiandien. Bendruomenės vadovė sakė, kad namai ir jame esantis turtas yra visų, todėl prašyti reikėjo dar kartą. Pokalbio dalyvėms buvo pasiūlyta tapti bendruomenės narėmis, nepagailėti 5 litų nario mokesčiui.
Bendruomenės narė Vacė pabrėžė, jog bendruomenės turto vėjais paleisti negalima, ir pasiūlė sudaryti budėjimo grafiką. Ji, kaip bendruomenės narė, aukosianti savo laiką ir tikrai budėsianti salėje, kol kaimo jaunimas naudosis sporto įrenginiais. „Problemų nėra, reikia tik kalbėtis“, – sakė A.Amankavičienė. Ji patikino, jog rūkaliams ir bambalių mėgėjams bendruomenės namuose vietos nebus.
A.Amankavičienė liejo nuoskaudas: „Mes organizuojame talkas, bet jose ne visi gyventojai būna. Kodėl aš nematau kitų kaimo žmonių indėlio, o tik girdžiu kaltinimus?“ Bendruomenės vadovei pritarė ponia Vacė: „Kodėl mus elitu vadina? Ar mes, iš minimalaus atlygio sumokėję bendruomenės nario mokestį, suorganizavę šventes, esame elitas? Vaikus turi prižiūrėti tėvai, kad paskui jie iš dyko buvimo neplėštų sandėliukų.“
„Nereikia pyktis, reikia dalyvauti bendruomenės veikloje“
A.Amankavičienė siūlė pokalbio dalyviams išsiaiškinti, kas yra užimtumas. Ji įsitikinusi, kad vaikai turi būti užimti ir šeimoje. Tėvų pareigų negalima primesti vaikų teisėms, nepilnamečių inspekcijai. „Ką mes, kaip tėvai, padarėme, kad mūsų vaikai būtų užimti ir nesišlaistytų gatvėje, – retoriškai klausė A.Amankavičienė. – Vaikų užimtumas – ne tik bendruomenės ir ne visokių institucijų reikalas.“
VTAS vedėja Ramunė Vidmantienė, ilgai klausiusi vienos ir kitos pusės priekaištų bei paaiškinimų, stebėjosi ir siūlė: „Aš maniau, kad čia yra bendruomenė. Neignoruokite bendruomenės, ateikite, susitarkite ir nebus piktumų. Vaikai netinkamai elgiasi dėl neužimtumo, o jis ateina iš šeimos. Mes auginame vartotojų kartą. Vaikus reikia mokyti veiklos. Juk Kiaukliuose buvo Vaikų dienos centras, dabar jo veikla nutrūkusi, gal reikėtų rašyti tęstinį projektą. Juk taip gražu aplinkui, o tiek nepasitenkinimo. Reikia daugiau pozityvo. Juk niekas neduoda pinigų už darbą bendruomenėje. Nereikia pyktis, reikia dalyvauti bendruomenės veikloje.“
VTAS vedėjai pritarė vyr. specialistas Tadas Žiedovainis. Jis išreiškė viltį, kad bendruomenė tvirtės, kad visi bus atsakingi. „Galbūt klaida buvo ta, kad pirmieji bendruomenės nariai labai daug prisidėjo, o tie nepatenkintieji liko be veiklos“, – sakė T.Žiedovainis.
Socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Rita Bulonienė siūlė visiems vienytis, sudaryti grafiką ir bendruomenės namuose rinktis vaikams bei jaunimui pagal amžiaus grupes.
Projektai dėl vaikų laisvalaikio rašomi, bet finansavimo nesulaukia
„Liūdna, kad Savivaldybė pamiršta Kiauklių vaikus, – apgailestavo A.Amankavičienė. – Visuomet randama paaiškinimų, kad Kiaukliuose vaikų yra per mažai. Aš stengiuosi, rašau projektus, bet tikrai nesu ekstrasensė, kad žinočiau, ką kas galvoja ir ko nori.“
Dėl projektų rašymo ir finansavimo Savivaldybės atstovams priekaištų turėjo Vidmantė Meškienė: „Tikrai Kiaukliuose turime kvalifikuotų vadovų, buvusių ir esamų mokytojų. Kiek projektų rašėme, kiek prašėme. Kodėl nepadedate? Kiek galima belstis į duris ir į langus?“ R.Vidmantienė teisinosi, kad ji nežinanti, kodėl ministerija neskiria finansavimo. R.Vidmantienė siūlė kreiptis iš naujo: „Kurkite Vaikų dienos centrą prie bendruomenės. Gražus to pavyzdys yra Vileikiškių bendruomenė ir jų Vaikų dienos centras. Juk turite projektų rašymo patirties, bandykite dar kartą.“
Bendruomenės narė Vaida paaiškino, jog Vaikų dienos centro projektas finansavimo negavo, nes bendruomenės namuose nėra dušo. Toks paaiškinimas sukėlė diskusijos dalyviams juoką. „Juk čia pat turime nuostabų ežerą, kam tas dušas“, – kažkas replikavo.
Pokalbio dalyvius papiktino absurdiški valdžios keliami reikalavimai.
Kam priklauso stadionas, jeigu jame ganosi arklys?
Policijos komisariato specialistė Ginta Čepienė įsitikinusi, kad Kiaukliuose yra dvi nesusikalbančių žmonių grupės: suaugusieji su suaugusiais bei suaugusieji su vaikais. „Jeigu vaikai prisidėtų prie grožio kūrimo, atsirastų veiklos visiems ir viskas būtų gražiau, – sakė G.Čepienė. – Jeigu suaugusieji nesupirkinėtų vogtų daiktų, gal ir nusikaltimų būtų mažiau. Policija į Kiauklius važiuoja dažnai, nes čia problemų daug.“ Policijos pareigūnė pažymėjo, jog nusikaltimai gajūs ne tik Kiaukliuose, per 2014 metų I pusmetį nepilnamečiai Širvintų rajone įvykdė 25 nusikalstamas veikas.
A. Amankavičienė paaiškino, jog naudingos veiklos nerandantys jaunuoliai buvo kviesti į atvirą bendruomenės ir visuomenės pokalbį, bet neatėjo, pasiteisino, kad neturintys laiko. Pokalbio svečiai iš rajono panoro sužinoti, kiek Kiaukliuose yra vaikų ir jaunimo iki 29 metų. Tokių buvo priskaičiuota apie 30.
Bendruomenės vadovė priminė, kad jaunimas buvo pareiškęs norą žaisti futbolą. Kadangi jiems prireikė aikštelės, tai nusišienavo pievą ir įsirengė stadioną patys. Iškilo klausimas, kam priklauso buvusios mokyklos stadionas, ar jis turi šeimininką, ar jame jaunimas gali netrukdomas žaisti krepšinį ir futbolą. Kažkas sakė, kad stadione ganomas vieno kiaukliečio arklys. Gal stadionas jam ir priklauso? Buvo tuo suabejota, jeigu tas pats pilietis arklį pririša prie bibliotekos, tai nereiškia, kad prie bibliotekos esanti pieva irgi jam priklauso.
Nutarta išsiaiškinti, kam priklauso stadiono žemė: valstybei ar konkrečiam asmeniui. „Jeigu žemė valstybės, tai mūsų vaikai irgi yra valstybės piliečiai, jie turi teisę ten būti“, – išsakė nuomonę V.Meškienė.
Nepasitenkinimas kilo dėl naudojimosi treniruokliais.
Grafikas pagaliau išspręs visus nesutarimus
„Tikrai turime gražių dalykų Kiaukliuose, – daugiau nei valandą trukusį pokalbį apibendrino A.Amankavičienė. – Pykti tikrai nereikia, sakykite, kas patinka, o kas ne. Gerai, kad išsikalbėjome atvirai. Kolūkių laikai baigėsi ir viską turime daryti patys.“ Bendruomenės vadovė informavo, kad už renovuotų kultūros namų, ežero link, bus įrengta graži vaikų žaidimo aikštelė, kad ją reikės irgi saugoti.
Visi pokalbio dalyviai nutarė pritarti, kad būtų sudarytas grafikas, kas (ir bendruomenės nariai, ir bendruomenei nepriklausantys Kiauklių gyventojai) kada budės bendruomenės namuose, stebės ir drausmins jaunimą. Grafikas turės būti viešai paskelbtas. Į bendruomenės namus nurodytu laiku galės užeiti tik kilnių tikslų vedinas kiekvienas Kiauklių krašto gyventojas. Ten jis galės naudotis įrenginiais, žaisti, treniruotis, tobulėti. Nutarta išsiaiškinti, kam priklauso stadionas. Jeigu žemė laisva, ieškoti rėmėjų, bendromis jėgomis įrengti aikštyną ir visiems sportuoti.
Pasibaigus pokalbiui, ir bendruomenės nariai, ir kaimo gyventojai, ir svečiai drauge apžiūrėjo treniruoklių salę, išbandė sporto įrenginius. G. Čepienė sakė, jog neseniai buvo tikrinta Kiauklių ežero pakrantė, ten jokių pažeidėjų ir pažeidimų nerasta. Gal Kiauklių jaunuomenė jau rado naudingų užsiėmimų ir prasmingos veiklos. Belieka tuo patikėti. O rudeniui atėjus ir bendruomenės namuose visiems rasis vietos.
Romas Zibalas
Sienauti nereikes.