Stalo tenisas atvėrė plačias gyvenimo galimybes

Pergalės džiaugsmas. Lina Misikonytė – antra iš kairės.

Širvintiškės Linos Misikonytės sėkmės istorija prasidėjo 2003 metais Olimpiniame Europos čempionato festivalyje Paryžiuje. Būdama vos penkiolikos metų mergina tapo šio Jaunimo festivalio stalo teniso čempione. Į šią sporto šaką ją atvedė brolis, apie ką dabar yra skaudu kalbėti, nes prieš septynis mėnesius jo gyvybė užgeso…

-Kol kas dar labai sunku šnekėti apie tai… Jis pirmas pradėjo žaisti su treneriu Gediminu Ušacku. Kadangi esu trejais metais jaunesnė, tai eidavome pasižiūrėti net ir tada, kai žaisdavo kiti. Vieną dieną brolis tiesiog davė savo raketę ir nuo tada viskas prasidėjo. O penkiolikos metų buvo mano didžiausias laimėjimas. Tai lyg mažos Olimpinės žaidynės jauniesiems. Susirenka visų sporto šakų atstovai, gauni Lietuvos nacionalinės rinktinės aprangą ir dalyvauji įspūdingame festivalio atidaryme. Šis laimėjimas man suteikė galimybę išskristi 2004 metais į Atėnus, kur galėjau iš arti stebėti Olimpines žaidynes. Tai buvo labai įspūdingas reginys.

Vėliau prasidėjo žaidimas su Lietuvos rinktine, jaunučių, jaunių, suaugusių ir visos kitos varžybos.

Kalbama, kad merginai pergales padėjo „skinti“ savita žaidimo technika.

-Žaidžiau skirtingai, nei dauguma europiečių. Kairės pusės raketės guma buvo kiek kitokia. Tai padėjo, nes mažai kas mokėjo prie tokios sistemos žaisti. Tačiau šis aspektas neleido atsipalaiduoti ar kažko nedaryti. Sutinku, kad toks žaidimas tuo laiku išmušdavo priešininkus iš pusiausvyros, bet varžybose laimėdavau ne vien tik dėl tos priežasties.

Varžybų pergalės radikaliai pakeitė Linos gyvenimą. Išsilaikiusi dešimtos klasės egzaminus ji išvyko gyventi į Švediją. Ten buvo jos pirmasis stalo teniso klubas, tad vienuoliktą klasę pabaigė nuotoliniu būdu. Dvyliktoje klasėje daugiau laiko praleido mokykloje, bet jau tuo metu kilo įvairiausių minčių dėl gyvenimo užsienyje. Kadangi prieš varžybas neturėjo galimybės plačiau pažinti Paryžiaus, tai grįžusi mamai pasakė, jog ateityje gyvens būtent šiame mieste.

Stalo teniso čempionatas Švedijoje. Komandos draugės sveikina Liną.

-Iki to laiko buvau nemažai šalių aplankiusi, bet vienoj šaly patiko daugiau, kitoj mažiau, tai gal tas noras gimė dėl to, kad Paryžiuje tapau čempione. Tos vietos, kuriose nutinka įsimintini gyvenimo įvykiai, labiau atmintyje įsirėžia. Grįžusi dar mokiausi geografijos, skaičiau apie šalių sostines ir tai sukėlė prisiminimus. Visi juokėsi iš to, kai pasakiau, jog ten gyvensiu. Tačiau baigusi mokyklą įstojau į Mykolo Riomerio universitetą studijuoti teisės ir išvykau žaisti į klubą Prancūzijoje. Studijavau nuotoliniu būdu. Po tokių studijų dviejų kursų supratau, kad tai ne mano sritis. Tačiau visada norėjau mokytis bei kažko siekti. Paryžiuje turėjau nemažai draugų, kurie studijavo ir mane tai dar labiau viliojo. Tuomet lankiau šešių mėnesių paruošiamuosius kursus, kad įstočiau į privačią, plačiai žinomą pasaulyje finansų mokyklą (ESCP Europe). Po kursų išsilaikiau egzaminus, įstojau ir 2018 metų pabaigoje netgi baigiau doktorantūrą. Paskutiniais magistro metais mokiausi ir dirbau, o doktorantūros metu tik rašiau tezę ir dirbau, – prisiminimais dalinasi pašnekovė.

Prieš baigiant mokyklą Lina jau žinojo, kad teks studijuoti nuotoliniu būdu. Tuo metu ji galvojo, kad finansus tokiu būdu bus sunku studijuoti, dėl to pasirinko teisės studijas, manydama, jog vakarais turės laiko skaitymui.

Pašnekovė teigia, jog stalo tenisas yra ganėtinai uždaras pasaulis ir šioje sporto šakoje yra kiek sunkiau iškilti. Tad varžybų metu reikia įdėti kuo dagiau pastangų, pasiekti gerą rezultatą bei užmegzti tarpusavio kontaktus. Pasiūlymo žaisti Graikijos klube ji sulaikė Švedijoje, kuomet žaidė su tos šalies atstove, nes tuo metu pradėta leisti žaisti keliuose klubuose. Tai finansiškai irgi naudingiau, nei vieno klubo pasirinkimas ar žaidimas rinktinėje.

-Iš šios sporto šakos galima pragyventi, bet aš neturiu tokio siekio. Dirbant banke visiškai užtenka to, ką uždirbu. Man stalo teniso žaidimas yra daugiau malonumas bei kompetencija. Kadangi mačai vyko tik savaitgaliais, tai labai patiko išskristi po darbo savaitės į Švediją ar į Graikiją. Kai buvau studentė – taip, padėjo ir finansiškai. Tačiau ši tema yra ganėtinai subtili, nes kiekviena šalis turi skirtingą ekonominį rodiklį. Niekam nėra paslaptis, kad moterų sportas nėra taip gerai apmokamas kaip vyrų. Iki kažkurio lygio, kol neturi šeimos, vaikų ir gyveni pas tėvus, – gali kuo puikiausiai pragyventi, bet tai slidus dalykas, priklauso nuo daug niuansų, – tikina Lina.

Sportiniai pasiekimai suteikė širvintiškei drąsos gyventi kitoje šalyje bei studijuoti svetima kalba.

-Išvykau dėl sporto. Tai mano gyvenime labai daug atnešė ir padėjo. Sportininkės užsispyrimas netgi nuvedė iki doktorantūros studijų, kai studijuoji, žaidi ir dirbti. Buvo daug bemiegių naktų – dieną sužaidi mačą, o naktį skrendi atgal, nes darbai nelaukia. Stalo tenisas man padėjo pasiekti tai, ką dabar turiu. Tas užsispyrimas dar labiau stūmė į priekį.

Mergina neslepia, jog buvo sunkių momentų, kuomet sviro rankos, nebuvo jėgų ir galvoje knibždėjo įvairiausios mintys bei apsvarstymai. Sunkiausia būdavo egzaminų sesijos metu, kai tuo pačiu metu dar laukdavo varžybų mačai. Paskaitos vyko pusiau anglų kalba, pusiau prancūzų, tad pirmi metai nebuvo lengvi, kol pavyko persilaužti. Studijuodama Lina ne tik žaidė, bet ir dirbo, nes buvo tokia sistema, jog darbovietė mokėjo už studijas. Teko patirti nemažai streso, nes turėjo daug interviu pokalbių, po penkis šešis per dieną. Tačiau įsidarbinant sunkumų nekilo, kadangi darbdaviai mokykloje patys ieškodavo darbuotojų.

-Turėjau daug tokių dienų, kai keldavausi 5 val. ryto, prieš darbą eidavau į treniruotes, tuomet tiesiai į darbą, ten būdavau iki 8 val. vakaro ir kitą dieną vėl tas pats. Visko teko turėti bei jausti didžiulį nuovargį, nusivylimą, bet galiausiai visą tai praeina, – prisiminimais dalijasi optimistiškai į gyvenimą žiūrinti Lina.

Sportininkė stalo tenisą žaidė iki praeitų metų gegužės mėnesio ir pabaigė 2019 metų sezoną.

-Žaidžiau Švedijoje, Graikijoje ir Prancūzijoje. Neturėjau nė vieno laisvo savaitgalio. Kai suėjo penki nėštumo mėnesiai – nustojau žaisti. Dabar sūnui yra šeši su puse mėnesio ir esu motinystės atostogose. 2013 metais pasitraukiau iš Lietuvos rinktinės, bet niekada nebuvau pasitraukusi iš klubinių varžybų, nes su rinktine privalu dalyvauti visuose Europos, Pasaulio čempionatuose, turnyruose, o dirbant banke neturėjau tokios galimybės. Ši sporto šaka visada buvo su manimi ir kol kas tik pristabdžiau sportinę veiklą. Vis dėlto tai atvėrė man plačias galimybes, kad pasiekčiau tai, ką dabar turiu. 2018 metais su komanda laimėjome Švedijos čempionatą, o 2019 metais Graikijos stalo teniso čempionatą.

Nors didžiąją gyvenimo dalį širvintiškė gyvena užsienyje, bet niekada nepamiršta savo tikrosios kilmės šaknų. Namuose bendraujama visomis trimis kalbomis, kurios ne tik jai, bet ir jos vyrui prancūzui yra artimos: lietuvių, anglų, prancūzu. Kuo dažniau stengiasi grįžti į Lietuvą, aplankyti gimtąsias vietas bei visą tai parodyti augančiam sūnui.

-Prancūzijoje nėra labai daug lietuvių. Turiu kelias drauges. Dažnai susitinkame, šnekamės, nes tai didelis malonumas: sava kalba, kiti juokai, lietuviški skanėstai, laidų aptarimas, naujienos. Jei būnu paskaičiusi „Delfi“, tai diskusija tampa dar įdomesnė. Kai skrendu namo ar kas atskrenda iš artimųjų, tai visada vieni kitų paklausiame, gal kažko reikia. Tai yra be galo smagu. Su šeima bendraujame kasdien. Visada domiuosi, skaitau, gilinuosi, kas vyksta Lietuvoje. Mes net einame balsuoti į Lietuvos ambasadą. Aš turiu galimybę pasikeisti pilietybę, nes mano vyras prancūzas, bet tikrai niekada to nedarysiu, nes sportavau už Lietuvą ir gyvenau ten aštuoniolika metų. Paskutinį kartą lankiausi sausio mėnesį. Pasiilgstu lietuviško maisto. Ir vyras dažnai prašo lietuviškų patiekalų: koldūnų ar balandėlių. Stengiuosi grįžti kuo dažniau, kiek įmanoma, nes noriu, kad sūnus kalbėtų lietuviškai, kad žinotų, kaip ten viskas yra. Žinoma, visas tas tradicijas man perteikti jam bus sunkiau, nes gimė Paryžiuje, o 3 mėnesių buvo išvežtas į Kolumbiją. Jo auklė šiuo metu kalba tik ispaniškai, vyras prancūziškai, aš lietuviškai, o su močiute kiekvieną dieną matosi vaizdo skambučiais ir kalba tik lietuviškai. Manau, kad kažką būtina išsaugoti. Dabar planuojame grįžti liepos mėnesį, bet dėl esamos situacijos, nemanau, kad pavyks. Kalėdoms tai tikrai grįžtame. Gal anksčiau teks, bet dabar nieko nežinome, nes didelis atstumas nuo Kolumbijos iki Lietuvos. Skrydis beveik aštuoniolika valandų, jei ne daugiau, – sako Lina.

Jos gyvenimas nestovi vietoje. Ji šiuo metu ji su šeima gyvena Lotynų Amerikoje, Kolumbijoje, Medellin mieste.

-Mano vyras dirba banko rizikos faktoriuje ir jį paskyrė būti visos Lotynų Amerikos rizikos faktoriaus direktoriumi. Nuo 3 iki 5 metų laikotarpiui, priklauso nuo to, kaip viskas susiklostys. Aš taip pat turiu čia pradėti darbą, bet paprašiau, kad iki kitų metų kovo mėnesio dar būčiau motinystės atostogose, nes norisi pabūti su vaiku.

Pora darbuojasi „RCI Bank and Services“ įmonės mašinų privačiame banke. Lina užima finansų analitikės pareigas ir kontroliuoja dvylika skirtingų pasaulio šalių. Tai veikla su žmonėmis, kurie kredito pagalba nori įsigyti automobilį. Darbe mergina bendrauja tiek angliškai, tiek prancūziškai, o dabar, persikėlusi į Kolumbiją, dar uoliai mokosi ispanų kalbos.

Su vyru širvintiškė susipažino studijuodama prieš 3-4 metus.

-Negaliu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Santykiai kūrėsi po truputį, nes vėlgi, kai susitinki darbe, tai iš pradžių yra tokių abejonių, ar dirbant toje pačioje darbovietėje verta pradėti rimtesnius santykius.

Pašnekovė pokalbio metu visiškai sulaužo visuomenės suformuotus stereotipus, jog prancūzų tautybės vyrai spinduliuoja romantikos dvelksmu ir kad kiekvieną dieną leidžiant laiką su antrąja puse tiek darbe, tiek namuose atsiranda tarpusavio trintis bei nuolatiniai kivirčai.

-Galime sugrįžti prie to, kai dauguma lietuvių sako, jog lietuvių tautybės vyrai tokie ar kitokie. Aš nemanau, kad prancūzai kažkuo geresni ar lietuviai blogesni. Tiesiog mano gyvenimo situacija yra kitokia, nes aš daugiau nei puse gyvenimo praleidau ne Lietuvoje, tad labai maža tikimybė kažką susirasti ir draugauti iš Lietuvos. Tačiau tikrai nejaučiu to, kad lietuviai prastesni ar kvailesni. Tai priklauso nuo bendravimo galimybių. Pavyzdžiui, mano vyras prancūzas, bet nėra jokios romantikos. Kai yra Kalėdos, gimtadienis ar kokia kita šventė – jau žinau, jog jis sakys, kad nusipirk ką nori. Kuomet grįžtu namo – net nelaukiu žvakių, rožių ar vakarienės, nes žinau, kad to nebus, bet susigyvenom su tuo. Manau, jog šie įpročiai priklauso nuo pačio žmogaus.

Nuolatos matomės su vyru darbe, nors ir dirbame skirtingose srityse. Kartu važiuojame į darbą ir kartu grįžtame namo. Gal dėl to lieka mažiau romantiškumo, bet yra, kaip yra. Šiuo metu esame tris mėnesius uždaryti namuose, bet trinties visiškai nesijaučia. Dažnai diskutuojame, kad karantino laikotarpiu daugelis pykstasi, daugėja skyrybų, o mums atvirkščiai. Gal taip yra dėl to, jog šiuo metu nedirbu, daugiau laiko praleidžiu su vaiku, o jis nuo ryto iki vakaro dirba, tai kitaip tas laikas pasiskirsto. Mums patinka, kad mes žinome apie kokį darbą kalbame ir apie bendrus interesus namuose dažnai šnekame.

Visiškai nejaučiu kultūrų skirtumų. Jis ne tik supranta, bet ir moka gana gerai kalbėti lietuviškai. Su mano mama susikalba be problemų, aišku, kartais tenka pajungti rankų ar mimikos gestų, bet susikalba. Šiuo metu jis dar daugiau išmoksta, nes aš daug kalbu lietuviškai su sūnumi. Vyras tai girdi ir pabando kažką atkartoti. Labiausiai sukelia šypseną tuomet, kai pataiso mano sakomus žodžius. Tarkim, sūnui sakau: „Čia yra soskė“, o vyras sako: „Ne, čia yra žindukas“. Galvojau, iš kur jis išmoko šį žodį. Tačiau vėliau supratau, kad jis kartu su sūnumi mokosi iš sūnaus iliustruotų vaikiškų knygelių. Vyro šeima taip pat mane priėmė labai šiltai. Puikai sutariu tiek su jo mama, tiek su jo patėviu. Visiškai nejaučiu, jog į mane žiūrėtų, kaip į kokią užsienietę, – pasakoja Lina.

Širvintiškei Paryžius tapo tikraisiais namais ir ji pilnai įsiliejo į Prancūzišką kultūrą, tad šiuo metu yra kiek sunku apsiprasti naujoje šalyje bei prisitaikyti prie visiškai kitokio, sulėtėjusio gyvenimo tempo.

-Iki šiol pasiilgstu ilgų pasivaikščiojimų, nes išėjus gali eiti valandų valandas ir vis pamatai kažką naujo. Kadangi gyvenau Paryžiaus centre, tai viską įmanoma pasiekti pėstute. Kita vertus, yra ir stresuojančio gyvenimo atspindžių: skubėjimas į metro, stumdymasis per daugybe žmonių, ryte visi nelaimingi ir pikti, vakare vėl suirzę, tai šiek tiek kėlė stresą. Tačiau man patinka paryžietiškas gyvenimas, išlaikytos tradicijos, kad duonos eini pirkti į vieną parduotuvę, mėsos į kitą, o daržovių dar į trečią. Apsipirkinėdamas su visais pašneki, pasijuoki. Tai atpalaiduoja, kaip ir kelių valandų trukmės maisto gaminimas su vyno buteliu ar šampanu – man tas patinka. Kai turi laiko, gali eiti ir nieko nemąstyti, žavėtis pastatais, o kitu atveju gali skubėti ir dėl kažko susierzinti. Prancūzai dažniausiai tokie yra, jiems viskas negerai, bet man ta kultūra labai pritapo. Šiltuoju periodu smagu leisti laiką su draugais prie Senos krantų. Sunkiais momentais žinau, jog ateis geresnės dienos ir taip lengviau jas išgyventi.

Šiuo metu Kolumbijoje kiek sudėtinga, nes mes atskridome vasario pradžioje ir nuo kovo mėnesio prasidėjo karantinas. Tad tris mėnesius būname namuose. Ačiū Dievui, kad dar spėjome iš viešbučio persikraustyti į butą bei nusipirkti šiek tiek baldų. Tačiau nepaisant to, man čia labai patinka. Mes gyvename Medellin mieste ir čia yra nuolatinis pavasaris, oro temperatūra nekrinta mažiau 23-24 laipsnių. Čia daug žalumos bei visai kitas gyvenimo būdas, prie kurio dar šiek tiek sudėtinga priprasti. Įsitikinau, kad iš tikrųjų veikia visuomenės suformuotas stereotipas, jog Lotynų Amerikoje žmonės gyvena nestresuodami, neskubėdami ir jiems nesvarbu, ar darbai bus padaryti rytoj ar poryt, bet kažkada bus. Mums dar sunku su tuo susigyventi, nes jei pasakyta rytoj, tai laukiame, kad rytoj ir bus padaryta, bet pas juos, anaiptol, taip nėra. Buvo toks įvykis, jog nusipirkome sofą į svetainę ir jie pasakė, kad atveš pirmadienį, tai gerai, kad atvežė antradienį, kas tik viena diena mažiau, bet pamiršo puse sofos. Tad kartais tokie dalykai nesuprantami, bet jiems normalu. Taip pat buvo incidentas, jog mūsų namų šeimininkė apipylė kaimynus, savaitę pagyvenusi naujame bute, tad pasitaikė puiki proga susipažinti su kaimynais ir turbūt iš penkių žmonių labiausiai stresavau dėl to, kas bus. O jie visi: „Ramiai, gi nieko čia tokio“. Yra tokių dalykų, prie kurių dar reikia įprasti. Tarp šios šalies ir Paryžiaus jaučiu didžiulį kontrastą. Atrodo, kad gyvenimas sulėtėjo.

Lotynų Amerikoje pirmą kartą esu buvusi gruodžio mėnesį, kai skridome išsirinkti būsto, tačiau yra tekę keturis kartus būti Brazilijoje, praėjusiais metais atostogavome Meksikoje, tad kultūra man yra ganėtinai žinoma. Kai mokiausi Tarptautinėje mokykloje, bendravau su nemažai žmonių, kilusių iš šio regiono, bet kai gyveni yra daug sunkiau adaptuotis, nei atskridus atostogauti.

Iš pradžių labai jautėsi didžiulis laiko skirtumas. Mama pirmomis savaitėmis 7 val. vakaro jau eidavo miegoti, nes diena prasidėdavo 5-6 val. ryto, tai vakare jau visi būdavome „mirę“. Dabar jau geriau, bet diena vis vien prasideda ankstų rytą, nes mažylis nubunda. Čia pagal metų laikus nesikeičia dienos pradžia ir pabaiga. Anksti ryte aušta, o apie 7 val. vakaro jau leidžiasi saulė, po truputį temsta – taip ištisus metus dienos trukmė ta pati. Tad jaučiasi didžiulis dienos rėžimo pasikeitimas.
Išsaugojome paryžietiškas maisto gaminimo tradicijas su vyno taure, bet apsipirkimo įpročiai smarkiai pasikeitė. Čia vyrauja amerikietiška kultūra, viskas nerealaus dydžio: prekybos centrai, prabangūs, dideli automobiliai, pirkinių kiekiai tapo kur kas didesni – išnyko tas prancūziškas jaukumas. Viskas litrais. Kam to reikia? Amerikietiškas vartojimas labai skiriasi nuo Europos. Man nepatinka pilnas šaldytuvas, kai vėliau puse to reikia išmesti. Paryžiuje apsipirkdavome kiekvieną vakarą, o čia to nėra, nes ką įsigyji – reikia vartoti kokią savaitę.

Lina pasakoja, jog Kolumbijoje karantino sąlygos kur kas griežtesnės.

-Mes galime išeiti apsipirkti į parduotuvę su specialia ID kortele. Pavyzdžiui, mano kortelės paskutinis numeris 6, tai aš turiu tik dvi dienas – trečiadienį ir sekmadienį, kai galiu važiuoti apsipirkti maisto. Jei pagauna nusižengus – pirmą kartą skiria baudą, o antrą jau gresia kalėjimas. Trys mėnesiai tokiomis sąlygomis yra daug. Kaukė, pirštinės – privaloma, įeinant į parduotuvę reikia nusiplauti rankas, tikrinama temperatūra, dezinfekuojami visi vežimėliai. Sergančiųjų yra daug mažiau, negu Europoje. Pagal šalies gyventojų mastelį, tai tirai mažas skaičius. Paskutiniais duomenimis – 21 tūkst. sergančiųjų ir 700 mirusių, bet vėlgi, šalis negali sau leisti peržengti daugiau, nes sistema nėra taip gerai išvystyta kaip Europoje. Kol kas karantinas pratęstas iki liepos mėnesio 1 dienos, o vėliau bus matyti. Gerai, kad bent galiu važiuoti su vaiku pas gydytoją.

Nepaisant susiklosčiusios situacijos, kiek sudėtingo adaptacinio periodo širvintiškė šiuo metu jaučiasi laiminga.

-Esu laiminga, nes sūnus laimingas, kuo puikiausiai auga, santykiai su vyru ir šeima yra puikūs, darbuose sekasi ir turime galimybę gyventi taip, kaip gyvename. Kai gali savo vaikui skirti laiko, kai matai, kaip jis džiaugiasi tavo buvimu šalia, kai puikiai sutari su vyru, daug diskutuoji, tai yra svajonių gyvenimas. Pagalvojus apie praeitį – labai daug pasiekiau savo darbu, bet tai dar ne riba. Nesu iš tų „supermamų“, kurios su vaiku praleidžia 3-4 metus namie ir maitina dvejus metus. Ne, pamaitinau du mėnesius, nepavyko, ir pereinam į kažką kitą, nes žinau, kad noriu sugrįžti į darbą, noriu ten tobulėti bei dar daugiau pasiekti.

Atradau save finansų srityje ir apie nieką kitą negalvoju. Pasiilgstu skaičiukų ir „exelio“. Nemanau, kad mokykloje atsiskleidžia tie tikrieji talentai, aišku, gal mokytojai su tuo nesutiks. Tai yra tam tikros programos, loginis mąstymas, analizavimas bei kontroliavimas, o ne skaičiavimas kampu. Nemanau, kad turėdamas dešimtuką mokykloje būsi pirmūnu ir kažkas atsiskleis, nes gyvenimas visai kitaip sudėlioja tą situaciją. Nemanau, kad mokykla ir mokyklos pažymiai atskleis, ką tu gyvenime pasieksi. Kitas gali visiškai blogai mokytis, bet turės verslo gyslelę ir sukurs naują produktą. Mes esame visi tokie skirtingi. Kiekviena profesija turi savo žavesį. Mano mokyklos baigimo pažymiai nebuvo blizgantys, bet esu laiminga dėl to, ką pasiekiau. Kiekvienam savo. Gal dauguma mokytojų prisimins, kad matematikos visiškai nemokėjau ir kaip įmanoma dabar dirbti finansuose, bet tai yra labai įmanoma.

Esu pasiryžusi pokyčiams. Kodėl gi ne? Mes jauni, aktyvūs, veržlūs, o vaikui taip pat yra galimybė kažką kitaip duoti. Jei vieną kartą pradedi, tai žinai, jog tave gali siųsti toliau ir toliau, bet mes pasakėme: „Jei pradėjome, reiškia, kad reikia laukti kitų pasiūlymų, kitų kelionių, o gal kada ir grįšime į Paryžių, kur vėl jausimės laimingi, jog sugrįžome“. Kol kas ribų nėra, esame pasiruošę toliau atrasti gyvenimo grožį.

Kolumbija tik dar viena nauja galimybė išmokti naują kalbą, pamatyti kitą kultūrą. Pripažįstu, jog esu karjeros atstovė. Gal bus juokinga, bet iki šiol įsijungiu kompiuterį, pasitikrinu el. paštą, duodu kolegėms patarimų ir vyras žino, kad man trūksta darbo. Toks mano gyvenimo būdas. Man mano darbas labai patinka ir noriu toliau siekti įvairiausių galimybių. Kuo daugiau turiu veiklos, tuo daugiau jos norisi, – teigia Lina Misikonytė.

Širvintiškė savo kraštiečiams linki to šanso, kuris gyvenime gali tiek daug atnešti bei tiek daug pakeisti.

-Tiesiog džiaukimės tuo, ką turime. Su treneriu Gediminu Ušacku iki šiol bendraujame, puikiai sutariame ir jam siunčiu vien tik pačius geriausius žodžius bei linkėjimus.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio Linos albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+