Sandra Meilūnaitė pripažįsta, kad Belgija jai atvėrė duris į meno pasaulį

Sandra Meilūnaitė (kairėje).
2019 metų rugpjūčio mėnuo. Sandra su geriausia drauge, širvintiške Monika Ivanauskaite, žolės riedulio rungtynėse Antverpene.

Širvintiškė Sandra Meilūnaitė iš Lietuvos emigravo į Belgiją prieš aštuonerius su puse metų dėl finansinių šeimos sunkumų.

Merginai tuo metu buvo šešiolika metų. Tai toks paauglystės brandos etapas, kuomet yra be galo sunku palikti pačius brangiausius draugus, įsimintinas akimirkas mokykloje bei visa kita, prie ko per ilgą laiką įprantama. Sandrai teko susidurti su itin sunkiu adaptacijos periodu naujoje šalyje: susiburti naujų draugų ratą, išmokti svetimą kalbą, pažinti Belgijos kultūrą, tradicijas, vietinių taisyklių laikymąsi ir susipažinti bei perprasti viską, kas lietuvių tautai yra svetima. Tad, mieli „Širvintų krašto“ skaitytojai, buvusi mūsų miesto gyventoja kviečia Jus prisėsti, atsipalaiduoti po dienos darbų ir iš arčiau susipažinti su jos spalvinga gyvenimo istorija svetur.

Sandra Meilūnaitė: „Mums ten patiko, tad nusprendėme pasilikti“

-Sandra, kodėl pasirinkote Belgiją? Važiavote pas pažįstamus ar savarankiškai bandėte įsitvirtinti?

-Mano mamos svajonė buvo atsidaryti Širvintose kirpyklą. Ji šią svajonę įgyvendino, bet mūsų mieste tuo metu jau buvo nemažai kirpyklų, jai sunkiai sekėsi kažką uždirbti. Susikaupė daug skolų. Kol gyvenome Lietuvoje, tai nepamenu tokios akimirkos, jog mama sakytų: „Na ką, dukrytės, šį mėnesį daug pinigelių liko, todėl galime atsipalaiduoti“.

Mes gavome laišką, jog mus meta iš buto dėl įsiskolinimo už suteiktas šildymo paslaugas. Tuomet mama neapsikentusi paskambino pažįstamai draugei, buvusiai kaimynei, kuri gyveno Belgijoje. Ji padėjo mamai svetur įsidarbinti. Laikui bėgant, situacija gerėjo, nes lengvėjo finansinė našta.

O lygiai prieš aštuonerius su puse metų, po dvejų gyvenimo metų svetur, mama paskambino ir pakvietė mus su sese atvykti į Belgiją. Mums ten patiko, tad nusprendėme pasilikti.

-Kokios emocijos užplūdo prieš išvykstant? Ar nebuvo gaila palikti gimtojo miesto, draugų, mokyklos ir viso to, prie ko jau buvai įpratusi?

-Galbūt tai nuskambės juokingai, bet būtent tuo metu, prieš išvykstant, turėjau vaikiną, su kuriuo draugavome 7 mėnesius. Toks santykių laikotarpis paauglystės etape buvo tikrai ilgas, – šypsosi pašnekovė. – Kadangi apsipykome ir norėjome nutraukti ryšius, tai išvykimas man tapo geriausiu sprendimu, nes pykau ant jo iki pamėlynavimo, – šmaikščiais paauglystės išgyvenimų prisiminimais dalijasi Sandra.

Prie viso to prisidėjo ir tinginystė mokykloje. Žinojau, kad išvykimas padės išvengti dešimtos klasės atsiskaitymų.

Kalbant apie draugus – emocijos pasikeitė. Kuomet reikėjo atsisveikinti su geriausia drauge – nusidriekė ašarų upės. Ji man buvo viskas, tad labai džiaugiuosi, jog mūsų bendravimas nenutrūko ir dažnai susitinkame.

Kiekvieną dieną teko „kalti“ žodžius

-Kaip sekėsi adaptuotis naujoje šalyje, susirasti draugų? Su kokiais pagrindiniais sunkumais susidūrei ir per kiek laiko pavyko įveikti kalbos barjerą?

-Adaptacija vyko ganėtinai spalvingai. Pradedant nuo to, jog Lietuvoje rūpėjo tik sportas, draugai, o mokykla buvo didžiausia priešė, tai persikrausčius į Belgiją, viskas radikaliai pasikeitė. Susirasti draugų, nemokant vietinės kalbos, buvo sunku, tad pradėjau stropiai mokytis. Kiekvieną dieną „kaliau“ žodžius ir pastangų dėka per metus laiko įsisavinau naujos kalbos pagrindus.

Tuomet aplankė pats sunkiausias momentas. Po kalbos mokyklos privalėjau pasirinkti vidurinę mokyklą. Belgijoje sistema tokia, kad visos mokyklos yra profesinio pobūdžio. Tad ganėtinai anksti turi priimti sprendimą, kuris, galbūt, lems tavo gyvenimo kelio pasirinkimą. Sekiau toliau kalbų keliu ir pasirinkau lotynų kalbą. Deja, man buvo pranešta, jog mokytis lotynų kalbos vidurinėje man bus per sunku, nes mano belgų kalbos įgūdžiai nebuvo itin stiprūs. Tad padedančioji pedagogė paklausė, ar turiu kokių talentų. Pasakiau, kad galiu piešti ir buvau išsiųsta į meno kolegiją.

Pirmą dieną norėjau bėgti iš ten, kai pamačiau ant sienų buvusių studentų pieštus darbus: „Niekada gyvenime šitaip nesugebėsiu!“, – apimta išgąsčio kartojau sau tai mintyse. Tačiau vienuoliktoje klasėje pradėjau mokytis tapybos, piešimo, fotografijos bei kopijavimo menų. Viskas vyko labai greitai. Jau po 2 mėnesių gebėjau piešti realistinius portretus.

Sandra Meilūnaitė sako, kad kalba – tai ne barjeras

Dailė sekėsi puikiai, tačiau negalėčiau pasakyti to paties apie kitus dalykus. Po matematikos ir istorijos pamokų dažnai verkdavau. Nuo patiriamo streso pradėjo slinkti plaukai. Nesuprasdavau greito mokytojų kalbėjimo. Klasėje buvau viena lietuvė tarp 16 belgų. Rasizmo nejaučiau, bet jaučiausi atsilikusi nuo kitų savo bendraamžių. Būtent tas jausmas mane pastūmėjo triskart labiau stengtis mokslų srityje. Mano klasės draugai atsiskaitymams ruošdavosi vidutiniškai apie 40 minučių, o man prireikdavo keleto valandų. Apsidžiaugiau, jog tinkamu laiku perėjau į kitą klasę, kur gavau daugiau praktikos, o ne teorijos. Ten sutikau ir dabartinį mylimąjį, kuris padėdavo susidoroti su namų darbų užduotimis. Kadangi jis yra rusų tautybės, tai puikiai suprato mano adaptacijos problemas.

Galiausiai vidurinę mokyklą baigiau su apdovanojimu, kurio pavadinimas – „Kalba – tai ne barjeras“. Visi mokytojai stebėjosi, kaip sugebėjau per dvejus metus baigti meno koledžą aukštais įvertinimais, kai vos 50 procentų supratau belgų kalbą.

„Ramus kaip belgas“

-Kokie Belgijos šalies ir jos gyventojų kultūriniai išskirtinumai, tradicijos, papročiai, įsitikinimai, ekonomika? Kaip galėtum tai palyginti su Lietuvos valstybe? Ko trūksta mūsų tautai?

-I šį klausymą trumpai atsakyti nesugebėsiu, todėl papasakosiu taip, kaip esu pratusi. Tikriausiai, visiems teko girdėti frazę: „Esu ramus, kaip belgas“. Būtent šis pasakymas puikiai apibūdina belgų tautą. Čia visi darbus mėgsta atlikti iki pabaigos, tad skubėjimas jiems trukdo siekti idealumo. Belgai yra taisyklių laikymosi vergai, nes šioje šalyje jos itin svarbios. Jei nori pasistatyti palapinę, tai turi rasti tam skirtas vietas, kad negautum baudos. Tad čia atvykusiems lietuviams ganėtinai sunku prie to priprasti. Kartais tai primena nelaisvę.

Dar vienas tipinis belgų bruožas – organizuoti susitikimus. Jei šioje šalyje nori su kažkuo susitikti, tai privalai organizuoti oficialų susitikimą. Sutari dėl datos, laiko ir įrašai į dienotvarkę, nes nuėjus pas draugą į namus netikėtai ir paskambinus į duris – pamatai išsigandusius belgų veidus.

Belgai garsėja šokolado gamyba

Tai ką įvardinau – negatyvioji belgų tautos pusė. Tačiau šios šalies gyventojai turi ir gerųjų savybių, kaip, tarkim, puikus skonis virtuvėje. Prieš keliasdešimt metų į Belgiją suplūdo daug emigrantų. Dauguma jų buvo turkai, italai ir marokiečiai. Tad Belgijoje sparčiai dygo restoranai ir kavinės. Dėl šios priežasties šioje šalyje galima rasti įvairiausių kultūrų virtuvių. Ne paslaptis, kad belgai garsėja šokolado gamyba. Mano nuomone, ši šalis yra nusipelniusi Raudonosios knygos už originalaus šokolado skonį.

Be viso to, belgai yra labai mandagūs žmonės. Jie priima žmogų tokį, koks jis yra. Mes neturime jokio kito pasirinkimo, kaip tik remtis vieniems į kitus. Jei vyksta priešingai – visuomenėje ugdoma nesantaika. Ką dažnai pastebiu lietuvių elgsenoje. Visi kalba apie tai, jog lietuviai pavydūs, pikti, bet niekas nenori pradėti nuo savęs. Kitą apkalbėti visada lengviau, nei pačiam pastebėti savo trūkumus. Tad kiekvienam lietuviui palinkėčiau kasdien galvoti apie tai, kaip tobulėti bei gerinti gyvenimo kokybę, nesugadinant kitam nuotaikos dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar padarytų veiksmų.

Dar vienas dalykas, kuris mane žavi, jog belgai nesureikšmina aprangos stiliaus, nes Lietuvoje jausdavausi atsakinga už savo įvaizdį, kad tik kiti nebadytų pirštais ar neapkalbėtų.

Pasirinkau gyvenimą Briuselio mieste, Belgijos sostinėje, nes čia įsikuria daug emigrantų ir man patinka gyventi su mintimi, jos mes visi šioje žemėje esame viena didelė šeima.

Kalbant apie Belgijos ekonominę situaciją – būtų sunku lyginti su Lietuva. Šioje šalyje atlyginimai yra ženkliai aukštesni, kas leidžia gyventojams atsipalaiduoti.

Sandra Meilūnaitė pripažįsta, kad menas nėra lengva sritis

-Papasakok plačiau apie tai, kaip sekėsi kopti aukštyn meno kelyje ir su kokiais iššūkiais susidūrei?

-Po koledžo įstojau į „LUCA School of Arts“ (meno universitetą). Ketverius metus siekiau laisvojo meno magistro. Formos, linijos, dažai, pieštukai, piešimo lapų kvapas – buvo mano pašaukimas. Niekada nemaniau, kad kažkuo panašaus užsiimsiu, nes iki 16 metų galvojau, jog būsiu trenere arba sportininke.

Universitete susidūriau su pačiomis sunkiausiomis užduotimis. Tai buvo didžiulis savęs pažinimas. Menas nėra lengva sritis. Daugelis sako: „Aš tų teplionių nesuprantu“, bet kiekviena „teplionė“ turi tam tikrą paaiškinimą, kiekviena nubrėžta linija arba spalvos pasirinkimas pasakoja apie autoriaus pasirinkimą, psichologinę būseną, kompozicijos ar estetikos supratimą. Viskas, ką aš dariau studijų metu, buvo ketverius metus analizuojama. Sulaukdavau įvairių komentarų: tiek pozytyvių, tiek ir aštrių pasisakymų. Ne vieną kartą dėstytojai yra sakę, kad aš apsimetu tuo, kuo nesu. Po kelių metų išsiaiškinau, jog tokiu būdu jie bandė mane išprovokuoti. Taip mus ruošdavo tam, kad gebėtume atsilaikyti prieš bet kokią išsakytą kritiką. Menininkai turi gerai žinoti ko nori ir atsakyti už kiekvieną savo veiksmą.

Atelje Briuselyje

Universitetą pabaigiau su pagyrimu, ko visiškai nesitikėjau. Nepaisant to, kad studijavau laisvąjį meną (tai reiškia, jog gali maišyti visas meno sritis į vieną) – pasirinkau tapybą. Iš visos savo grupės tapydavau didžiausius paveikslus. Po studijų teko ieškoti atelje, kad galėčiau perkraustyti savo darbus. Šiuo metu mano atelje yra Briuselyje, netoli centro. Labai džiaugiuosi, jog galiu tobulėti erdvioje patalpoje.

Mano kūryba siejasi su tema „Žemėlapiai ir Kartografija“. Studijuoju žemėlapius iš formalios pusės. Mes esame įpratę viskam suteikti funkciją. Daugelis žino, jog jei matome žemėlapyje geometrinę formą, tai galvojame, kad tai yra namas. Organinės formos įvardija vandenis, o storos linijos perteikia kelius. Bet jeigu mes pamirštume apie reikšmes bei funkcijas ir žiūrėtume tik i formas? Tai ką mes esame sukūrę ant žemės, iš viršaus atrodo lyg begalinis meno kūrinys. Formų begalybė ir gamtos spalvos susijungia į milijonus kompozicijų. Štai iš kur semiuosi įkvėpimo – iš pasaulio, žiūrint į jį iš viršaus. Tam, kad pamatyčiau kaip atrodo mūsų sukurtos formos, teko net šokti su parašiutu, nes per lėktuvo langą vaizdas atrodė per mažas. Mano idėja – sukurti savo pačios pasaulio žemėlapį, kuo ir užsiimu šiuo metu dirbtuvėse.

Apie Aleksandrą

-Kaip sekasi sutarti su antrąja gyvenimo puse? Vis dėl to esate skirtingų tautybių atstovai, ne vienodų pažiūrų bei tradicijų.

-Aleksandras man padėjo susitvarkyti su iššūkiais, kurie nedavė ramybės. Įsimylėjau jį būdama vos septyniolikos. Manau, kad tai įvyko dėl to, jog esame itin panašūs..

Visų pirma, tai jis taip pat menininkas, jaunas režisierius ir scenarijų autorius. Netgi nepasikuklinsiu pavadinusi jį rašytoju. Negalėčiau suskaičiuoti bemiegių naktų, kurias praleisdavome su juo diskutuodami apie meną, žmoniją, filosofiją ar psichologiją.

Sandra Meilūnaitė (viduryje).
Mama, sesė ir Sandra. 2019 metų rugsėjo mėnesio asmeninė mano darbų paroda.
Vaizdas iš dabartinių Sandros dailės dirbtuvių Briuselyje.
Sandra Meilūnaitė.
Vaizdas iš dabartinių Sandros dailės dirbtuvių Briuselyje.
Pirmasis dailės darbas. Senyvo žmogaus portretas.
Sandra Meilūnaitė ir Aleksandras.
Tapybos pamokoje su mylimuoju Aleksandru.
Kelionė su tėčiu į Šveicarijos kalnus.

Ir dar apie Aleksandrą

Visų antra, tai mūsų karjeros laiptai gan panašūs, nes kartu baigėme tą pačią vidurinę, lygiai tokiais pačiais balais ir įstojome į tą patį universitetą. Po studijų abu pradėjome dirbti su vaikais. Aš dėstau meno istoriją ir dailę, o jis prižiūri vaikus po mokyklinės veiklos. Grįžę į namus pasijuokiame iš vaikų išdaigų. Tačiau abu siekiame to, kad pagrindinis uždarbis būtų iš asmeninių meno kūrinių.

Vienas kitą suprantame pernelyg gerai jau septynerius metus. Kultūra mums visiškai netrukdo. Niekam ne paslaptis, jog rusų kultūra yra labai panaši į lietuvių: valgis, muzika, tradicijos – šie dalykai sutampa. Mes kalbame keturiomis kalbomis. Jei kalbame apie meną, mokslą ar darbo reikalus – vartojame flamandų kalbą, apie buitį arba žmogiškus dalykus – rusų kalba. Jei pykstu – kalbu lietuviškai ir Aleksandras supranta, nes lietuvių kalbos išmoko kuomet žiūrėdavau lietuvišką televiziją. Taip pat jis buvo išvykęs į Lietuvą dviems mėnesiams kurti naujo filmo. Na, o jei esame tarptautinėje draugų kompanijoje – bendraujame anglų kalba.

Kalbant apie tradicijų laikymąsi, tai mums patinka laikytis tų tradicijų, kurios mums iš tiesų patinka, o ne tų, kurių buvome mokomi laikytis.

Sandra Meilūnaitė pasiilgsta juodos duonos su sviestu

-Ar pasiilgsti Lietuvos, gimtojo miesto Širvintų? Ar palaikote lietuviškas tradicijas svetur ir stengiatės nepamiršti lietuviškos virtuvės gėrybių? Ar palaikai ryšius su draugais? Kaip dažnai tenka grįžti?

-Labai daug lietuviškų dalykų pasiilgstu. Norėčiau atsigerti šalto vandens iš močiutės šulinio, nueiti pasėdėti tyloje prie malūno Musninkų miestelyje, kur visi vaikystėje eidavome maudytis, norėčiau nueiti pas geriausią draugę be jokių skambučių ar žinučių prieš ateinant, suvalgyti juodos lietuviškos duonos su sviestu, česnaku ir apibarstyta „Vegetos“ prieskoniais, o šiltas karvės pienas būtų prabanga. Galėčiau vardinti ir vardinti…

Širvintų miestelio dažnai pasiilgstu, nes ten užaugau. Pasiilgstu mokytojų, draugų, bet kai ilgesniam laikui grįžtu – pradedu ilgėtis Briuselio, todėl jausmas yra dvilypis. Neslėpsiu, jog vis dar laikau mažą kruopelytę pykčio Lietuvai dėl ekonominės ir politinės situacijos, nes būtent šios priežastys pastūmėjo emigruoti svetur.

Ryšius palaikau su šeima ir su keliomis draugėmis. Labai daug draugų, klasiokų, pažįstamų yra užmiršę mane arba, tiesiog, nebeliko tarpusavio bendravimo. Atstumas kiša koją būti su visais ir palaikyti artimus ryšius.

Mano tėtis gyvena Širvintose, tad jo pasiilgstu labiausiai.

Kompozicijos pakeistų „Google“ žemėlapio vaizdą

-Sandra, kokie tavo ateities planai? Buvo svarstymų apie grįžimą į Lietuvą ar tavo namai yra ir bus Belgijos šalis?

-Turiu planų grįžti į Lietuvą tam, kad įgyvendinčiau savo naują projektą. Turiu idėją nutapyti po vieną ar kelis stogus kiekvienoje šalyje. Satelitas kas keletą mėnesių daro naujas „Google-map“ fotografijas tam, kad nauji statiniai ar keliai būtų patalpinti į navigacijas. Todėl norėčiau pakeisti satelito vaizdą, tapydama naujas formas ant stogų. Mano sudarytos kompozicijos pakeistų „Google“ žemėlapio vaizdą. Šitaip galėčiau atkreipti žmonių dėmesį į formų ir spalvų grožį, kurį mes turime, bet nepastebime.

Kadangi šiuo metu studijuoju „edukacinį magistrą“, tai labai norėčiau pravesti keletą paskaitų Lietuvos Čiurlionio universitete, padiskutuoti su jaunais Lietuvos menininkais ir pajausti jų meninį intelektą. Jei būtų galimybė, norėčiau prisidėti ir įsteigti naujų meno organizacijų centrų, kur menininkai turėtų galimybę savirealizacijai. Tai didelės svajonės ir drįstu pripažinti, jog dar nesidomėjau Lietuvos menu, tad ne daug apie tai žinau.

Na, bet tai būtų tik laikinos viešnagės Lietuvoje, nes didieji ilgalaikiai planai kuriami Belgijoje ar Prancūzijoje.

„Malšinkite pavydą…“

-Kokius linkėjimus norėtum perduoti savo krašto žmonėms?

-Norėčiau palinkėti, kad puoselėtumėte tai, ką turite: gamtą, kultūrą ir vieną gražiausių pasaulyje kalbų! Malšinkite pavydą, pyktį ir impulsyvumą! Neskandinkite problemų alkoholio butelyje ir nebijokite klysti, nes mes visi klystame! Nebijokite šypsotis tuomet, kai manote, jog visi jus bado pirštais.

Jaunajai kartai palinkėčiau neprisiminti negatyvių vaikystės išgyvenimų, nes tai trikdo asmeninę pusiausvyrą. Galvokite taip, jog visi gyvenimo potyriai nutiko tam, kad dabar lengviau įveiktumėte sunkumus ir sparčiau siektumėte užsibrėžtų tikslų.
Mano šeimos sunki finansinė situacija išmokė viską pasidaryti pačiai, kad ir kas benutiktų. Visą gyvenimą būsiu dėkinga jiems už įgytą patirtį.

-Dėkojame tau, Sandra, už išsamų, atvirą bei kupiną emocijų pokalbį. Tikiu, kad Širvintų krašto žmonės linki Jūsų šeimai visokeriopos sėkmės, džiaugiasi kartu su Jumis ir linki pasiekti užsibrėžtų tikslų. Lai tavo svajonės virsta realybe, o ateities planų užrašai tampa puikiais rezultatais bei pavyzdžiu kitiems.

Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top
+