Kristina Jankauskaitė sako, kad geras jausmas, kai esi tinkamu metu ir tinkamoje vietoje

Kristina Jankauskaitė lėktuvo kabinoje.
Užfiksuota akimirka: Kristina Jankauskaitė su šauniais skrydžio pilotais.

Tam, kad atrastum savo gyvenimo kelią, reikia įveikti daug kliūčių ir išbandymų, įgauti patirties įvairiose srityse, išgyventi emocijas, kurios, kartais, būna svetimos bei skirti laiko apmąstymams. Vieniems ši kelionė trunka visą gyvenimą, kiti, dar ankstyvoje paauglystėje tvirtai žino, kokiu keliu pasuks, o kai kurie, tiesiog, vedami savo pomėgių atranda tiek daug, jog niekada nė nebūtų susimąstę. Iš Širvintų kilusi Kristina Jankauskaitė, ko gero, priskiriama pastarajai kategorijai. Ji šiuo metu dirba skrydžių palydove. Ne kartą kalbinome jos brolį Roką Jankauską, jaunąjį rajono ūkininką, jau mokykloje tvirtai žinojusį, kokia profesine kryptimi pasisuks jo gyvenimas. Tačiau Kristina Jankauskaitė šiek tiek paklaidžiojo, išbandė profesines galimybes kitose srityse, kol, galiausiai, suprato, ko nori, ir pasiryžo „nerti“ į plačiąsias padanges. Beveik trejus metus besisukanti stiuardesės amplua, Kristina Jankauskaitė tvirtai teigia, jog šis darbas tapo didžiausia jos aistra.

Kristina Jankauskaitė vaikystėje dresavo šunis

-Kristina, ar baigusi mokyklą tvirtai žinojai, kokiu keliu suksi toliau?

-Ne, baigusi  mokyklą tikrai nežinojau kuriuo keliu pasukti. Visuomet buvau  duali asmenybė, pasiklydusi tarp sporto ir mokslo. Mokykloje mėgdavau literatūrą, lietuvių kalbą, interpretacijas, tačiau dar labiau patiko sportas ir darbas su gyvūnais. Vaikystėje dresuodavau šunis, nuo paauglystės laikotarpio daug metų kartu su sese dirbome su žirgais – veisėme, sportavome konkūruose. Sunku buvo įsivaizduoti, ką norėčiau studijuoti. Todėl po mokyklos baigimo neskubėjau, nestojau ir išvykau padirbėti į užsienį. Tai padėjo apsispręsti, kur link judėti toliau.

-Kaip nusprendei pasukti pedagogės keliu ir mokyti anglų kalbos?

-Kai metus po mokyklos baigimo dirbau užsienyje, susidomėjau kalbomis. Kalba man pasirodė lyg raktas į pasaulį, kuris atveria daug naujų durų, tad grįžusi iš naujo laikiau anglų kalbos egzaminą ir įstojau į Vilniaus Universitetą studijuoti anglų-rusų filologiją. Studijuodama iš karto supratau, kad būti vertėja niekuomet nenorėsiu. Man patinka bendrauti, patinka gyvas kontaktas, pasakoti, padėti. Nuo maždaug 14 metų mokydavau žmones joti, pats mokymo procesas man teikdavo malonumą, valandų valandas galėdavau mokyti, tad tapti pedagoge, perduoti žinias,  padėti vaikams mokytis kalbos, atrodė natūralu. Taip pat mano močiutė ir mama – buvusios pedagogės. Galbūt meilę mokymui paveldėjau ir  iš jų. 

Aviacija, kaip ir turizmas, traukė savo dinamika

-Pedagogė ir stiuardesė. Dvi visiškai skirtingos profesijos. Kas nutiko, jog palikai mokyklą ir pakilai virš debesų? Kokį kelią reikėjo nueiti, kad taptum kvalifikuota stiuardese? Su kokiais sunkumais susidūrei?

-Palikti mokyklą buvo labai sunkus sprendimas, su vaikais visad turėjau ypatingą ryšį, išsiskyrėme su ašaromis akyse. Iki šiol turiu visas vaikų dovanas, kurios primena apie nuostabų mano gyvenimo etapą. Jo į nieką nekeisčiau.  

O priimti šį nelengvą sprendimą labiausiai paskatino mano tuometinis hobis – šokiai, kuris buvo išties brangus malonumas. Deja, kaip žinome, jaunam žmogui mokykla negali pasiūlyti palankių sąlygų uždirbti ir gyventi oriai. Tai buvo akstinas ieškoti kitų kelių. Klausti savęs: „ar tik pedagogės darbas yra tai, ką galiu ir noriu daryti visą likusį gyvenimą?“ Atsakymas buvo neigiamas. Aviacija, kaip ir turizmas, mane traukė savo dinamika, o perskaičiusi kvietimą į skrydžio palydovių atranką supratau, kad tai ir yra būtent tai, ko ieškojau.

Kristina Jankauskaitė su lėktuvo įgula.
Kristina (antra iš dešinės) su lėktuvo įgulos komanda Dominikos Respublikoje.
Torontas iš paukščio skrydžio.
Didingieji Toronto dangoraižiai.
Aistra šokiams truko 4 metus.
Aistra šokiams pastūmėjo radikaliems gyvenimo pokyčiams.
Niagaros krioklys.
Niagaros krioklio platybės.

Teko išmokti tikrai daug naujų dalykų

Pedagogės ir stiuardesės darbas daug bendro neturi, tad teko išmokti tikrai daug naujų dalykų. Čia reikalingi visai kiti įgūdžiai. Reikia didesnio atsparumo stresui. Jeigu galvojate, kad vaikai mokyklose varo iš proto – užsukite padirbėti lėktuve ir pamatysite, kaip suaugę žmonės tai geba padaryti kur kas geriau, – šypsosi Kristina. – Taip pat reikia išmokti prisitaikyti prie nuolatos kintančių aplinkybių, beprotiškų darbo valandų, reikia dar didesnės tolerancijos, aptarnavimo, pardavimo  įgūdžių, išmokti visada plačiai šypsotis, nesvarbu tau bloga ar gera, taip pat reikia mokėti teikti pirmąją pagalbą, gerai plaukti, gesinti gaisrą. Aviacijoje visiškai kitokia darbo kultūra. Tai tarptautiniai vandenys. Kolegos dažnai būna užsieniečiai. Tuo tarpu mokykla yra pakankamai „uždara erdvė“. 

Tapau palydove praėjusi atranką ir baigusi mokymus. Patys mokymai truko ilgiau nei mėnesį ir nepasakyčiau, kad kelias buvo  lengvas. Aviacijos kalba savita, reikėjo ir pačius lėktuvus pažinti, apie kuriuos iki atėjimo į mokymus beveik nieko nežinojau. Reikėjo išsilaikyti tiek teorinius, tiek praktinius egzaminus. Pirmieji skrydžiai buvo sunkūs. Kartais atrodydavo, kad ir stengiesi, bet nepavyksta. Iki šiol už pradžią, suteikta šansą, kantrybę ir tikėjimą esu dėkinga „Wizzair“ skrydžių kompanijai. Ten prabėgo nuostabūs 2,5 metų.

Kristina Jankauskaitė: „Pažinti kiekvieną šalį, jos kultūrą pavyksta tik iš dalies…“

-Kokiose šalyse jau teko lankytis? Ar pavyko jas bent kažkiek pažinti?

-„Wizzair“ oro linijos skraido iš Vilniaus, tad iš pradžių skraidžiau daugiausiai iš Vilniaus, bet teko pabuvoti Budapešte, Lutone, Sofijoje, Varšuvoje, o kai pakeičiau avialinijas, tai paskutiniu metu skraidžiau iš Helsinkio, Varšuvos, Antalijos, o paskutinė komandiruotė buvo Kanadoje. Pažinti kiekvieną šalį, jos kultūrą pavyksta tik iš dalies. Viskas priklauso nuo mūsų darbo grafikų ir kiek laisvo laiko lieka. 

-Šiuo metu darbuojiesi „GetJet“ oro linijose, neseniai grįžai iš komandiruotės, kuri truko mėnesį Kanadoje, Toronte. Papasakok plačiau: kokie įspūdžiai, kas labiausiai nustebino, kas paliko nuostabą, kokie kultūros ypatumai, ar tai tikrai, kaip dauguma kalba – kitas pasaulis už Atlanto vandenyno?

-Taip, mėnesį buvau Toronte ir Monrealyje. Iki šiol pati smagiausia ir įdomiausia komandiruotė visomis prasmėmis. Taip, ten pasitinka kitas pasaulis, su didesnėmis porcijomis, laisvesniais žmonėmis, kanadietišku mandagumu ir žinoma „small talkais“. Ten tikrai taip ir yra, jei tu atsitrenkei netyčia į žmogų, tai tau net nespėjus atsiprašyti, tas žmogus pirmas puls atsiprašinėti.

Žmonės ten daug šypsosi, tik gaila, tos šypsenos dažniausiai dirbtinės. Torontas labiausiai žavėjo miesto didybe, dangoraižiais, niekada nesibaigiančiu žmonių judėjimu. Tai miestas, kuris niekada nemiega. Taip pat Kanadoje nuostabi gamta. Sutvarkyti parkai, liuoksi visur voverės ir labai švaru. Įspūdingiausia, ką spėjome aplankyti, – Niagaros kriokliai. Taip pat pabuvojome NBA varžybose. Tikrai, įdomi ir nekasdieniška patirtis. 

Didžiausia aistra – šokiai – truko 4 metus

-Tu ir šokiai. Turėjai begalinę aistrą suktis ant parketo. Kaip yra dabar, kai praktiškai mažai laiko praleidi Lietuvoje ir namai tapo tik trumpa nakvynės stotele? Kur lieka kiti pomėgiai?

-Šokiai daugiau nei 4 metus buvo mano didžiausia aistra. Iki šiol jų be galo ilgiuosi tikėdamasi, kad dar kada nors ateis laikas sugrįžti. Man patiko ruoštis varžyboms, jose dalyvauti. Tai, žinoma, užimdavo daug laiko, nes reikėjo įdėti daug pastangų ir dar daugiau finansų. Atėjusi į aviacijos pasaulį, iš tiesų, nė nesitikėjau, kad taip pamilsiu aviaciją, jog ji taps mano antraisiais namais. Viskas susiklostė taip, kad skraidymas užėmė ir mano hobio vietą. Vis rečiau būnu Lietuvoje ir namai tapo stotele tarp komandiruočių, bet aš pati to norėjau bei nusprendžiau tai pasirinkti. 

Džiaugiuosi tuo, kad ir kur bebūčiau, visuomet galiu įsidėti sportinius batelius ir bėgioti. Viešbučiuose būna sporto klubai, tad galiu sportuoti. Taip pat mėgstu skaityti. Knygos mane lydi į kiekvieną komandiruotę. Mėgstu keliauti. Tad liko, tikrai, ne vienas hobis, kurį galiu suderinti su savo darbu.

Mėlynos padangės tapo antraisiais namais

Ar jūsų kolektyve yra darbuotojų, kurie yra sukūrę šeimas, bet nuolat būdami ore, namuose praleidžia mažai laiko? Jei taip, tai kaip jiems pavyksta išsaugoti gerus santykius? Nekyla minčių dėl darbo pozicijos pakeitimo?

-Aš šeimos dar neturiu, tad galiu remtis tik kolegų patirtimis. Yra daug kolegų, kurie turi šeimas ir daug laiko praleidžia užsienyje, danguje, o laiko namams lieka mažiau. Viskas įmanoma, kai turi noro bei dedi į tai pastangas. Santykiai – nuolatinis darbas. Manau, nuo pasirinktos specialybės santykių kokybė nepriklauso. Gali ir visą laiką sėdėti namuose, bet tas sėdėjimas nieko gero neatneš. Dauguma mano kolegų su didžiausiu malonumu skuba namo pas savo šeimas. Kiekvieną laisvą akimirką jie renkasi praleisti namuose. Manau, laiką praleistą su savo artimaisiais jie labai vertina. Taip pat yra galimybė ilgiau atostogauti žiemos laikotarpiu, kartais pavyksta pasiimti savo šeimos narius į vietas, kuriose tuo metu dirba. Nesakau, kad lengva, tačiau gražius santykius palaikyti tikrai pavyksta. Manęs darbo pobūdis kol kas, tikrai, negąsdina ir keisti jo neketinu.

-Kristina, kokie tavo artimiausių penkerių metų ateities planai? Manai, ilgai užtruksi virš debesų ar, vis dėl to, jau sukasi mintys apie kito kelio pasirinkimą?

-Nuoširdžiai galiu atsakyti, kad šiandien jaučiu, jog esu ten, kur ir turiu būti. Man labai patinka mano darbas. Mėlynos padangės, kaip ir minėjau, tapo mano antraisiais namais. Ne, keisti tikrai nenorėčiau. Planuose to nėra. Nors, kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi iš tavo planų. Dar yra labai daug vietų, kuriose norėčiau pabuvoti, padangių, kuriose norėčiau paskraidyti. Penkeri metai – ilgas laikotarpis. Manau, ateis laikas ir šeimai, bet visgi tikiuosi, kad pavyks likti aviacijos pasaulyje. 

Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+