Gabrielė Jankauskaitė emigravo į Škotiją ir … iš naujo pamilo Lietuvą

Šį kartą netiesiogiai pavyko apsilankyti Škotijoje ir pakalbinti Gabrielelę Jankauskaitę. Kartą rašėme apie jos seserį, kuri dirba skrydžių palydove – Kristiną, ne kartą buvo rašyta apie jaunąjį brolį ūkiniką Roką Jankauską, tad įdomu sužinoti, kuo ir kaip gyvena Gabrielė Jankauskaitė, kuri nuo mažens turi įgimtą meilės jausmą bei ypatingą ryšį gyvūnams. Kadangi tėvai augino (veisė) įvairios rūšies gyvūnus: pradedant avimis, triušiais, katėmis, šunimis ir baigiant žirgais – tai mergina gyvendama jų apsuptyje neįsivaizdavo tolimesnio gyvenimo be jų ir nusprendė tapti veterinare.

Visų trijų Jankauskų šeimos vaikų keliai labai skirtingi, bet tuo pačiu įdomūs ir sudėtingi. Tad kviečiu iš arčiau susipažinti su Gabrielės profesinio pasirinkimo istorija bei patiriamais gyvenimo ypatumais Škotijoje.

Gabrielė Jankauskaitė dar 10 klasėje apsisprendė tapti veterinare

-Kada nusprendei, jog tavo būsimas profesinis gyvenimo kelias – veterinarija?

-Matyt, tikrasis apsisprendimas buvo 10–oje klasėje, kuomet vyko profiliavimas, bet jau keletą metų iki to momento linkau šia kryptimi. Vienuolikos metų intensyviai domėjausi žirgais ir viskuo, kas su jais susiję. Tuomet jau gimė pirmieji pamąstymai dirbti su gyvūnais, kad ir kokia tai profesija bebūtų.

-Kaip sekėsi stojimo etapu? Papasakok plačiau apie mokymosi sistemą ir iššūkius, su kuriais teko susidurti?

Gabrielė Jankauskaitė
Nuo pat vaikystės Gabrielė jaučia nenumaldomą meilę ir rūpestį gyvūnams.

-Na, atvirai pasakius, nebuvau geriausia mokinė, o ir patys mokslai tuomet nebuvo svarbiausias prioritetas. Turėjome gan didelį žirgyną ir abi su sese juo rūpinomės: žirgų sportas, auginimas – visą tai net galima pavadinti verslu. Tad patirdavau nemažai streso prieš egzaminus. Gerokai nepasitikėjau savo jėgomis, nes kaip reikiant jautėsi praleistų pamokų pasėkmės. Ypatingai silpna buvau chemijos moksle, bet mokytojos dėka pavyko išlaikyti valstybinį brandos egzaminą. Net nebūčiau pasiryžusi to daryti, jei ne griežtas mokytojos pastūmimas, jog privalau tai padaryti, nes galiu. Su biologija sekėsi daug geriau ir aš šią mokslo sritį suprasdavau, nors ir mokytoja gerokai manimi abejojo. Rezulatatais buvau patenkinta.

Į pirmą vietą įrašė veterinariją – pirmu numeriu ir įstojo

-Stojant į pirmąją vietą rašiau Veterinarijos akademiją veterinarinės medicinos kryptį. Pirmu numeriu ir įstojau. Balų pilnai pakako. Jau rašydama buvau tikra, kad įstosiu. Tokia buvo nuojauta. Ir viskas pavyko, įstojau į dalinai finansuojamą valstybės vietą ir dar gavau stipendiją. Studijų laikai išties buvo įdomūs. Ten sutikau, turbūt, pačius geriausius žmones, su kuriais draugystė tęsiasi jau 10 metų ir tuo laiku užgimė gyvenimo meilė. Tad tai vieni geriausių metų mano gyvenime. Tačiau kalbant apie mokymosi sistemą, tai, manau, kad ji buvo ne pati geriausia. Visas mokymo turinys paremtas teorija. Baigusi studijas neturėjau žalio supratimo, kaip visą tą teoriją taikyti praktiškai. Tad šiek tiek sutrikau ir pasimečiau, nesuvokiau, ką noriu veikti gyvenime. Kiek dabar tenka bendrauti su žmonėmis, kurie šiuo metu studijuoja, tai viskas gerokai pasikeitę, pasitaisę į gerąją praktikinę ir suvokimo pusę. O tai labai džiugina.

Baigus mokslus, darbai po kojomis nesimėtė…

-Ar lengvai pavyko rasti darbą po mokslų baigimo?

-Tikrai ne. Baigusi akademiją buvau gerokai pasimetusi, nes praktikinės žinios buvo tolygios nuliui. Praktikavomės tik su stambiais gyvūnais. Visgi nusprendžiau pabandyti dirbti su smulkiais gyvūnais ir iškeliavau laimės ieškoti į Vilnių. Pirmą kartą gyvenime buvo baisu pajusti tą nestabilumo jausmą. Įsidarbinau labai mažoje klinikoje Naujininkuose, kur dirbau ne pilnu etatu ir atlyginimas buvo labai kuklus, tad teko papildomai dirbti restorane, kad išgyvenčiau Vilniuje. Visos kitos klinikos reikalavo praktikos, kurios aš neturėjau. Taip ir pradėjau. Klinika maža, bet kolektyvas buvo labai žmogiškas ir geras. Ten pradėjau savo kelionę.

Teko pabūti šunų ir kačių kirpėja bei susidurti su daug gyvūnėlių iš prieglaudos. Daug praktikos neįgijau, nes klientų buvo nedaug, bet išmokau tam tikrus šio darbo pagrindus. Pradėjau lėtai mokintis planines paprasčiausias operacijas, dirbti su klientais ir pacientais. Po metų pradėjau dirbti didesnėje ir modernesnėje klinikoje Kaune. Čia tempas buvo visiškai kitas ir viską reikėjo pačiai išmokti. Kitaip tariant – niekas „nesiscackino“. Tačiau išgyvenusi visus iššūkius, atlaikiusi spaudimą, galiausiai, susidraugavau su komanda, kurioje dirbau ir buvo labai sunku palikti šią kliniką.

Gabrielė Jankauskaitė niekada savęs neįsivaizdavo užsienyje

-Žinau, kad šiuo metu gyveni Škotijoje? Kokios aplinkybės paskatino išvykti? Kaip jautiesi gyvendama svetur? Spėjai priprasti, ar vis dėl to kamuoja gimtosios šalies ilgesys?

Gabrielė Jankauskaitė
Štai taip atrodo širvintiškės profilis Škotijos veterinarijos klinikos, kurioje šiuo metu darbuojasi, internetiniame tinklapyje.
Gabrielė su širdies draugu.
Sudėtinga meilė per atstumą pastūmėjo merginą emigruoti.
Gabrielė Jankauskaitė darbo vietoje.
Tiesiogiai iš darbo vietos klinikoje.
Su kolektyvu.
Gabrielė puikiai jaučiasi vieningame klinikos komandos būryje.

-Niekada savęs neįsivaizdavau užsienyje. Kažkada net esu sakiusi, kad jei jau aš išvažiuosiu, tai visi lietuviai bus emigravę, – šypsosi pašnekovė. Esu gan prieraišus žmogus. Be to, su anglų kalba taip pat ne kas. Tačiau būna taip ir nutinka, kai gyvenimas priverčia priimti tam tikrus sprendimus. Išvažiavimas, kaip bebūtų keista, ne karjeros tikslais. Manau, man būtų jos pilnai užtekę Lietuvoje. Tad atsitiko taip, kad kai baigiau studijas, ne vienerius metus draugavau su vaikinu, kuris išvyko tęsti Naftos inžinerijos studijų į Škotiją.

Draugystė per atstumą buvo sunki, bet taip ištvėrėme tris metus, kol, galiausiai, jutau, kad tai yra per sunku. Tad suratau, jog turiu visą tai baigti arba keliauti į Škotiją. Laimėjo antrasis variantas ir braukdama ašarą palikau darbą, savo saugią vietelę Kaune, šeimą bei draugus. Psichologiškai labai sunku, bet tuo pačiu, tai atnešė neįkainojamą gyvenimišką ir profesinę patirtį. Dabar šiuo sprendimu nesigailiu. O kalbant apie ilgesį – jis visuomet kankino, ypatingai po atostogų Lietuvoje. Tuomet įvykdavo gilus psichologinis lūžis, nes nenorėdavau grįžti atgal, o grįžusi visada kankindavausi blogomis mintimis apie pora savaičių. Po kiek laiko vėl adaptuodavausi.

Tiesiog galiu pasakyti, jog čia rojaus nėra. Emigracija yra patirtis ir gera mokykla. Po šios patirties net kitaip pradėjau vertinti Lietuvą, tik su išvykimu pajutau, kokia svarbi yra tėvynė ir ką reiškia grįžti namo. Tarsi iš naujo pamilau savo šalį.

Škotai – geri žmonės. Gerokai skiriasi nuo anglų

-Ką galėtum pasakyti apie škotų tautybės gyventojus, jų tradicijas ir mentalitetą? Kokie ryškiausi skirtumai, lyginant su mūsų tauta?

-Geri žmonės. Tiesa, gerokai skiriasi nuo anglų ir ne tik kalbos akcentu. Mane jie priėmė svetingai bei draugiškai, nors ir buvau svetimšalė, mažai kalbanti angliškai. Jie labai tolerantiški ir mandagūs, bet su tikru škotu retai užmegsi tikrą draugystę. Imigrantai čia labiau susibendrauja su kitais svetimtaučiais.

Gal didžiausias skirtumas, kad jie net ir blogu oru visus metus išlieka labai mandagiais žmonėmis su šypsena veide, neapkraudami svetimų žmonių savo problemomis, – šmaikštauja Gabrielė. Jie supratingi, palaikantys gerą atmosferą darbo aplinkoje, mėgtantys vidaus taisykles, kantrūs ir komandiniu darbu siekinatys geriausių rezultatų.

Škotai prisipažįsta esą tinginiai

Kita vertus, škotai, kaip jie dažnai mėgsta net patys tai pasakyti, yra tinginiai.

Kartais atrodo, kad šioje šalyje škotų mažuma, ypač darbo aplinkoje, nes labai daug svetimtaučių.

Neįprasta laisvalaikio kultūra, ypatingai savaitgaliais, nes miestas būna itin aktyvus visą savaitgalį, ir ką jau ką, bet škotai moka gerai pašvęsti, kas atrodė šiek tiek per daug mano lietuviškomis akimis.

Maisto kultūra šiek tiek kitokia. Jie mėgsta gan riebų maistą ir didžioji dauguma škotų turi antsvorio. Hagis – vienas iš mėgstamiausių patiekalų, ko aš pati dar nesiryžau valgyti. Žuvis su bulvytėmis – visur kaip pagrindinis patiekalas.
Jie išprotėję dėl futbolo, mėgsta žaisti golfą ir kopinėjimą kalnais.

Aplink Aberdyno miestą driekiasi laukai, kuriuose ganosi avyčių ir karvių bandos. Jautiena čia vertinama, ir ka jau ką, bet restorane užsisakius gerą bei kokybišką steiką – neapsigausi.

Pats Aberdynas labai pilkas miestas, nes visur dominuoja pilko granito architektūra. Čia mažai yra naujų statinių. Daug bažnyčių, kuriose įrengti barai, man tai vienas iš keistesnių dalykų. Tiesa, už 30 mylių nuo Aberdyno jau atsiveria tikrasis laukinės Škotijos grožis – kalnai, pilys ir neaprėpiami plotai gamtos, su įsiterpusiais mažais, autentiškais kaimeliais. Taip pat aplink Škotiją išsidėsčiusios labai gražios salos.

Gabrielė Jankauskaitė nesuprato škotiško akcento

-Škotijoje tau pavyko įsidarbinti veterinarijos klinikoje. Buvo sunku? Su kokiomis kliūtimis susidūrei? Kuo skiriasi darbas toje pačioje srityje svetur, nuo to, kurį dirbai Kaune?

-Pradžia buvo labai sunki. Škotiško akcento iš vis nesupratau, vos ne vos kažką išlemendavau angliškai. Dokumentų tvarkymas, kad galėtum egzistuoti kaip funkcionalus žmogus, užtrunka apie mėnesį laiko. Be UK licenzijos negalėjau dirbti pagal specialybę. Įsidarbinti buvo įššūkis. Du mėnesius ieškojau darbo ir neradau. Kaip bebūtų, Škotija nėra Anglija ir čia nėra tiek daug darbo pasiūlymų, ypatingai Aberdyne.

Galiausiai suradau kliniką, kur mane įsileido tik savanoriauti. Tuo pat metu pavyko įsidarbinti į Trump‘o restoraną, kuris buvo labai arti klinikos. Tiesa, be specialaus sertifikato net negalėjau liestis prie gyvūnų. Tad nusprendžiau susitvarkyti dokumentus ir įstoti į UK asociaciją, kad galėčiau pradėti praktiką. Po poros mėnesių oficialiai dirbau klinikoje. Mažais žingsneliais įriausi pirmyn. Man pasisekė, kad pradėjau savo kelią AVR (Aberdeen veterinary referrals) klinikoje, nes tai specializuota klinika, kurioje yra tik ortopediniai, neurologiniai ir onkologiniai skyriai bei tos srities specialistai. Šioje klinikoje išmokau labai daug, o ir darbo užmokesčiu negaliu skųstis: geros sveikatos draudimo sąlygos, apmokami kursai, licenzija bei išduodamas darbo automobilis.

Škotai gyvūnams gydyti ima kreditus

-Kolektyvas labai geras ir draugiškas. Jautėsi didelis skirtumas nuo to, ką turėjau Lietuvoje. Pirmas dalykas – požiūris į patį gyvūną. Čia žmonės dėl gyvūno atiduos visas pastangas, kad tik kažkuo jam padėtų. Gyvūnas yra laikomas pilnaverčiu šeimos nariu. Škotijos gatvėse nepamatysi benamės katės ar pririšto prie budos šuns. Niekas nebijo, jei į autobusą įlipa „staforkšyras“ – visi dar paglosto. Retai kada pamatysi agresyvų šunį. Visi gyvūnai čia turi medicininį draudimą, kas Lietuvoje reta. Klinikoje, kurioje dirbu, viskas yra labai brangu. Operacijos kainuoja apie 2000-5000 svarų ir neretai, su visu gydymu, žmonės sumoka apie 10 000 svarų, ką beja, jei protingai būna pasirinkę draudimą, tai jis padengia išlaidas. Bet net jei ir ne, tai šeimininkai dažnausiai ima kreditus, kad gyvūnui duoda šansą.

Gydytojais čia taip pat pasitikima. Labai retais atvejais šeimininkai turi nusiskundimų dėl pinigų ar dėl gydymo. Man patinka, kad šioje klinikoje vertinamas bendras tikslas – dėl gyvūno padaryti viską, kas geriausia. Visi dalinasi savo turimomis žiniomis ir esant sunkesniam atvejui, visi stengiasi bendrai išspręsti. Iškilus sunkumams opercijos metu, visada į pagalbą ateina vyriausias chirurgas. Taip jie išvengia daugybės klaidų ir pasiekia geriausią resultatą. Klinikos darbas itin organizuotas: aukšto lygio seselės, visi anesteziologijos reikalai yra ant jų pečių, jos klinikoje atlieka įvairius mokymus, čia visada laikomasi tvarkos. Klinika dirba 24 valandas per parą ir gyvūnais pasirūpinama 100 procentų. Labai svarbu psichologiškai nesutraumuoti gyvūnų ir elgtis kiek įmanoma švelniau. Dažnai pakartotinėms apžiūroms gyvūnai grįžta linksmi, be baimės akyse.

Klinika, kurioje dirba Gabrielė Jankauskaitė, plečiasi

-Taip pat svarbu paminėti naudojamą modernią gydimo techniką klinikoje: stacionari kompiuterinė tomografija, X-ray, ultragarsas, endoskopas, labaratorija, į mėnesį kartą atvežamas megnetinis rezonansas. Klinika plečiasi, tad visai neseniai pridėta oftolmologijos ir tirianti vidaus ligų sritis technika. Klinika bendradarbiauja su Europos bei Amerikos specialistais dėl antros nuomonės, esant neįprastam atvejui ar siunčiant CT medžiagą.

Škotijoje likti nežada

-Žadi likti Škotijoje, ar vis dėl to po kurio laiko grįši į gimtąją šalį? Kokie artimiausios ateities planai?

-Ne, nežadu likti ir gyventi Škotijoje. Visada traukia į Lietuvą, o ir oras čia neypatingas. Per tamsu, nėra vasaros ir tai ne mano namai, kad ir kokios geros bebūtų darbo sąlygos. Žadu grįšti jau šią vasarą. Klinikoje nuo sausio mėnesio pasiūlė eiti dar vienus metus „intershipo“, tad pasisekė, jog pavyko suderinti tik pusei metų, iki liepos mėnesio. Manau, išbuvau jau savo ir pasiėmiau viską, ką galėjau. Kadangi draugas vasarą baigia mokslus, manau, jau bus laikas grįžti namo ir baigti savo kelionę Škotijoje, – būsimu grįžimu džiaugiasi Gabrielė. Jei viskas tinkamai susiklostys, tai kelsimės gyventi į Klaipėdą. Ten ir vyks darbų paieškos. Tačiau kaip bus, taip bus, nes kaip sakoma: „Tu paplanuok, o Dievas pasijuoks.“

Kalbino Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
3 (2 įvert.)
scroll to top