Pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save žiūrint televizijos laidas ir skaitant žurnalus, kuriuose – viena po kitos – pasakojamos istorijos apie apgautas moteris.
Skaitau, žiūriu, ir, tiesą sakant, jausmai dviprasmiški: iš vienos pusės jų gaila, iš kitos – pikta taip, kad net arbatinukas ant viryklės greičiau užverda. Atrodo, kad tos pačios istorijos sukasi ratu kaip kultūros namų šokėjų kolektyvai: tik kostiumai kiti, o žingsniai – tie patys. Vienos moterys verkia, kad „užsienio kavalierius“ jas apgavo, kitos – kad „siunta iš Italijos“ dingo, trečios – kad „generolas iš JAV armijos“ pasirodė esąs toks pat tikras kaip sniegas pavasarį. Ir vis tiek, nors istorijos kartojasi kaip prastos kokybės serialo pakartojimai, atsiranda naujų, kurios tiki tais pačiais pažadais. Lyg būtų ne 2026–ieji, o laikai, kai elektroninis paštas dar buvo stebuklas.
Televizijos žiūrovai turbūt jau gali žiūrėti šias laidas be garso – siužetai tokie patys, kad dialogus galima atkartoti atmintinai. Ramiai gyvenusi moteris, vakarais žiūrėjusi serialus ir gėrusi arbatą, vieną dieną sulaukia žinutės iš „kavalieriaus iš užsienio“. Profilio nuotraukoje – toks gražuolis, kad net mūsų miesto kultūros namų scena tokio neišlaikytų. Jis rašo: „Labas, gražuole.“ Ir viskas – širdis suspurda, protas išsijungia, o istorija prasideda taip greitai, kad net „Panoramos“ vedėjai nespėtų pranešti. Televizijos laidos ir žurnalai šiuos romanus pateikia taip dažnai, kad jau būtų galima steigti atskirą festivalį: „Meilė su bilietu į niekur“. Štai vienoje laidoje moteris pasakojo, kaip „amerikietis karininkas“ žadėjo atvykti į Lietuvą, bet „užstrigo oro uoste“. Ne šiaip užstrigo – jam „prireikė pinigų vizai“, „papildomam bagažui“, „specialiam leidimui išvykti iš karinės bazės“. Jei būtų dar paprašęs pinigų „parašiutui sulopyti“, moteris turbūt irgi būtų pervedusi. O karininkas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo toks pat tikras kaip ir jo „karinė uniforma“, nupiešta kompiuteriu. Jei būtų pridėjęs aureolę, gal būtų apsimetęs arkangelu Gabrieliumi.
Kitoje istorijoje – dar įspūdingesnis nuotykis. Moteris gavo žinutę, kad jai keliauja „siunta iš Italijos“. Ne bet kokia – pilna kvepalų, dovanų ir net „auksinių papuošalų“. Tik štai bėda: siuntą „sulaikė muitinė“, o ją atgauti galima tik sumokėjus 500 eurų. Moteris sumokėjo. Po savaitės – dar 300. Po mėnesio – dar 200. Jei būtų paprašę dar 50 eurų „už siuntos moralinę žalą“, ji turbūt irgi būtų sumokėjusi. Siunta, žinoma, taip ir neatvyko. Bet ji vis dar sakė: „Gal dar keliauja. Italija juk toli.“ Toli, žinoma – bet ne tiek, kad siunta keliautų ilgiau nei mūsų rajono autobusas į Vilnių.
Dar vienas klasikinis scenarijus – „generolas iš JAV armijos“. Šis personažas toks populiarus, kad, rodos, pusė pasaulio generolų turėtų būti užimti rašydami žinutes Lietuvos moterims. Vienoje istorijoje moteris pasakojo, kaip generolas žadėjo „bendrą gyvenimą“, „namą prie ežero“ ir „amžiną meilę“. Bet prieš tai – smulkmena – reikėjo „padėti išlaisvinti jo banko sąskaitą“.
Ir vis dėlto šios istorijos nėra apie kvailumą. Jos – apie žmonių troškimą būti mylimiems, apie vienišumą, apie norą tikėti gražesniu gyvenimu. Sukčiai tuo naudojasi taip profesionaliai, kad kartais net patyrę žurnalistai stebisi jų fantazijos mastu. Vienoje istorijoje girdėjau, kaip moteris gavo netikro „banko darbuotojo“ skambutį, kuris ją įtikino, kad jos pinigai „pavojuje“. Ji pati nuėjo į banką, išsiėmė santaupas ir perdavė „kurjeriui“. Sukčiai net vilkėjo liemenes su užrašu „Saugumas“. Jei būtų užsidėję policijos kepures, gal būtų gavę ir kavos su sausainiais. Šios istorijos kartojasi taip dažnai, kad jau tampa tautosaka. Bet jos turi vieną bendrą pabaigą: interneto romantika gali būti brangesnė nei kelionė į Ameriką, o tikra meilė niekada neprašo pervesti pinigų į neaiškią sąskaitą. Jei „užsienio kavalierius“ negali nusipirkti bilieto iki Lietuvos, gal jis nėra tas princas, kurio verta laukti. O jei „siunta iš Italijos“ reikalauja daugiau pinigų nei pats turinys – gal ji niekada ir nebuvo išsiųsta. Tokios istorijos mus moko vieno: meilė gali būti akla, bet banko sąskaita – ne.
Kodėl žmonės vis dar pasitiki „užjūrio princais ir generolais“? Nes komplimentai „gražuolei“ kartais skamba saldžiau nei sveikas protas. Nes vienišumas gali būti stipresnis už logiką. Nes baimė prarasti santaupas kartais pralaimi prieš baimę prarasti dėmesį. Ir todėl šios istorijos tampa ne atsitiktinėmis klaidomis, o nuolatiniu gyvenimo scenarijumi. Kiekviena tokia istorija – ne apie meilę, o apie naivumą, kuris kartojasi vėl ir vėl. Kaip sakytų mūsų senoliai: „Kas kartą ant to paties grėblio lipa – tam ir mėlynė tinka.“
Ir štai kur liūdniausia šios komedijos dalis: nors televizijos laidos rodo ir policija praneša tas pačias istorijas – tas pačias nuotraukas iš „generolo profilio“, tas pačias „siuntas iš Italijos“, tas pačias ašaras studijoje – vis tiek atsiranda žmonių, kurie tiki tais pačiais pažadais. Lyg žiūrėtų tą patį serialą nuo pirmos serijos ir vis tikėtųsi kitokios pabaigos. Sukčiams net nereikia kurti naujų scenarijų. Kam vargti, jei senieji veikia kaip laikrodis. Užtenka vieno komplimento, vienos nuotraukos, vieno „užstrigau oro uoste“, ir meškerė jau įtempta. O kai masalas toks saldus, žuvis pati šoka į kibirą.
Galima būtų tikėtis, kad žmonės mokosi iš kitų klaidų. Bet, kaip rodo televizijos laidos, dažnai būna priešingai: kiekviena nauja istorija tampa ne perspėjimu, o scenarijumi, kurį kažkas vėl pakartos. Ir taip ratas sukasi toliau – nuo „labas, gražuole“ iki „pervesk dar 200 eurų“. Tad jei kas nors skaito šį straipsnį ir galvoja: „Man taip tikrai nenutiks“ – būtent taip ir prasideda kiekviena nauja istorija.
J. K.
