Pavargau ar perdegiau?

Rudens pradžioje, grįžęs po atostogų, neretas neria į darbus. Neilgai trukus ateina nuovargis ar net perdegimas. Kaip atskirti, ar jūs tiesiog pavargote, ar perdegėte? Ir kuo tai svarbu?

Pavargti – normalu. Pavargstame, kai ilgesnį laiką naudojame savo energiją. Tai gali būti net ir malonu. Nuovargis neturėtų gąsdinti, jei pailsite ir jis gana greitai praeina, jei jis nesugadina nuotaikos, jei nesijaučiate, kad jis trukdo jums gyventi. Visgi jei reikia daug laiko atsigauti, dienos pabaigoje „nepavelkate kojų“, vargina skausmai, tampate labai irzlus ir tai kenkia santykiams, toks nuovargis jau yra mažų mažiausiai kelionė į perdegimą.

Perdegimas, tuo tarpu, jau yra kraštutinis nuovargis. Toks, kuris randasi ilgesnį laiką dirbant virš savo pajėgumų, viršvalandius, su nepakankamu poilsiu. Perdegę žmonės dažnai tampa abejingi viskam, nusivylę tiek savo darbu, tiek aplinkiniais žmonėmis, tiek savimi. Neretas tuo metu užsidaro, atsiskiria nuo aplinkinių. Gali kilti nuolatinis erzulys ar net pykčio protrūkiai, rastis priklausomybės, prislėgtumas, liūdesys, nuolatinė kaltė ir nusivertinimas. Perdegimo būsena yra artima depresijai, kartais depresija vystosi užsitęsus perdegimui.

Dažniausiai perdegimą patiria dirbantys su kitais žmonėmis (mokytojai, gydytojai) taip pat dirbantys daug streso keliantį darbą (policijos pareigūnai, ugniagesiai ir kt.). Svarbu atkreipti dėmesį, kad perdegimo būsena nėra būdinga vien tik darbui. Perdegti galime nuo nuolatinio artimojo slaugymo, nuo tėvystės, nuo mokslų, nuo buities.

Turbūt svarbiausi komponentai vedantys link perdegimo – tai pernelyg didelis įsitraukimas į vieną veiklą, noras viską padaryti tobulai, toksiška aplinka, palaikymo ir pagalbos trūkumas. Nors kai kuriose įstaigose darbuotojų perdegimas yra dažnesnis, svarbu suprasti, kad didelę įtaką savo savijautai turime mes patys – mes galime nubrėžti ribas, atsisakyti per didelio darbo krūvio, nedirbti viršvalandžių, nesiekti tobulumo. Taip pat svarbu turėti atsvarų gyvenime. Jei jaučiate, kad artėjate prie perdegimo tėvystėje, galbūt verta paprašyti daugiau pagalbos, apgalvoti, kur galite sumažinti pastangų (dažnai aplinkiniams jų nereikia tiek daug, kiek mums atrodo), skirti dėmesio ir laiko pomėgiams, draugystėms. Socialinis palaikymas, neužsidarymas savo sunkumuose, buvimas bendrumenės dalimi gali būti labai stiprūs pagalbos veiksniai, apsaugantys nuo „įkritimo“ į vieną veiklą, suteikiantys mums daugiau atsparumo.

Tuo pačiu tai yra tik vienas iš daugybės būdų, kaip galime pasirūpinti savimi. Savimi rūpinamės ir sportuodami, gamindami sau mėgstamą maistą, pasivaikščiodami, paskambindami draugams ir pasakydami „ne“ darbams ir žmonėms, kurie iš mūsų reikalauja per daug energijos.

Psichologė Evelina Adakauskienė
www.psichologo-konsultacija.eu,
+370 662 62656

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+