Tautiniam paveldui – rankų šiluma ir meilė

Žurnalo „Paragaukite“ viršelyje Liudmilos Malinauskienės kepinių nuotrauka.

Jau keletą metų įvairiose mugėse šalia tautodailininko Povilo Malinausko drožinių  ir kalvystės darbų galime pastebėti jo žmonos Liudmilos Malinauskienės kūrinius.  Moterys daugiau perka Liudmilos sausainius ir pyragus, o vyrai daugiau domisi Povilo dirbiniais. Šį kartą apie pyragų kepimo ypatybes, kai nuo įkaitintos orkaitės sušyla namai, o atidarius jos dureles po namus pasklinda malonus kepinių aromatas, pasikalbėti sutiko ponia Liudmila.  

– Sakoma, kad šaltasis metų laikas, kai naktis ilgesnė už dieną, yra pats tinkamiausias metas kepti pyragus. Gal ir įvairių kepinių paklausa priklauso nuo metų laiko?

– Gali būti, pavyzdžiui, žiemos metu tinka kepti „Sotųjį“ pyragą. Jo užvalgius ir sotu, ir jauku, darosi šilta ir į miegą traukia. Žiemą paklausios „Eglaitės“. Pastebėjau, kad pavasarį Kaziuko mugėje jas parduoti sunkiau nei žiemą. Vasarą kepu grybukus, įvairius lengvus sausainiukus, riešutėlius. Žinoma, reikia sugalvoti ir kepti paklausą turinčius produktus, tačiau dar niekada taip nebuvo, kad viską parduočiau, vis kažkas lieka šeimai, draugams pasmaližiauti.

– Galbūt žmonės ir norėtų užsiimti panašiu verslu, tačiau daugelį atbaido pasakojimai apie begalę verslui pradėti reikalingų dokumentų, patikrinimų ir dar nežinia kokių reikalavimų. Ko gero, savame bute visų šių grožybių kepti negalima?

– O kas gali uždrausti? Bėda ta, kad tokių kepinių neturėčiau teisės pardavinėti, turėčiau pati su vyru viską suvalgyti. Norint prekiauti, kepimui reikia turėti atskirą patalpą. Tokia jau sistema. Reikalingas sveikatos žinių atestavimo pažymėjimas, dokumentas, patvirtinantis, kad išklausyta privalomoji higienos įgūdžių mokymo programa, maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas, nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma, Širvintų rajono savivaldybės administracijos leidimas prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose. Neturint šių „popieriukų“ galima gauti baudą. Vilniuje Kaziuko mugės metu vaikšto tikrintojai iš Žemės ūkio ministerijos. Viena tokia tikrintoja pareiškė, kad grybai „Senukai“ nesertifikuoti. Nors taip ir nėra, tačiau sertifikato ženklą teko nuimti. Nuo to laiko visada su savimi turiu visus reikiamus dokumentus. Kita vertus, juk patys tikrintojai turėtų turėti sertifikuotų produktų sąrašą.

Rudens šventės metu merė Živilė Pinskuvienė, administracijos direktorė Ingrida Baltušytė Četrauskienė bei Savivaldybės tarybos nariai ragauja Liudmilos Malinauskienės gėrybių.

– Negi pirkėjai rinkdamiesi sausainį žiūri į sertifikato ženklą?

– Visaip būna. Dažniausiai nelabai, perka pagal prekės išvaizdą ir, žinoma,  pagal skonį. Žmogus nusiperka paragauja, jeigu jam patinka, perka ir kitą kartą. Tiesą sakant, sunku iškepti vieną tokį universalų produktą, kuris patiktų visiems be išimties. Žmonių skoniai skirtingi, todėl ir stengiuosi gaminti įvairesnių kepinių. Pasitaiko ir tokių pirkėjų, kurie, pamatę sertifikato ženklą, būtent šį produktą ir perka, nes tai lyg ir natūralių produktų  naudojimo garantijos ženklas.

– Gal galite išvardyti savo gaminamus tautinio paveldo produktus?

– Su sertifikato ženklu galiu pardavinėti: figūrinius sausainius, figūrinius meduolius, meduolinius sausainius, širdeles, gėlytes, didelius grybus „Senukus“. Žinoma, ant prekystalio telpa ir kiti kepiniai: lizdeliai, grybukai, dovanėlės, citrinukai, eglutės, riešutiniai vamzdeliai, riešutėliai, mielinės širdelės, varškės sausainiai, keksiukai, klevo lapai. Į savo kepinius jokių priedų nededu, tačiau juk sviestą, grietinę parduotuvėje perku ir negaliu šimtu procentų garantuoti, kad jie be jokių priedų. Stengiuosi, kad nebūtų gėda, kad parsinešęs namo pyragą žmogus džiaugtųsi,  o ne peiktų. Širvintose turiu savų pirkėjų, kurie mane pamatę nė kiek neabejodami produkto kokybe jį perka.

– Nuo to meto, kai įsigijote tautinio paveldo sertifikatą, kartu su vyru dalyvavote įvairiose mugėse. Kokiose?

– Sertifikatą gavau 2013 metų sausio mėnesį. Nuo to laiko nuolat dalyvauju Kaziuko mugėse Vilniuje, Raudonėje, Kaune, Paberžėje, Ukmergėje, Nemenčinėje.  Gaminius parduodu įvairiose šventėse Širvintose ir Kernavėje. Pats mano važinėjimo bumas buvo 2014 metais, o vėliau šiek tiek atslūgo. Kai važiuoji į mugę išleidi nemažai pinigų produktams, kelionei ir pastebėjau, kad nelabai ir apsimoka tokios išvykos. Iš savo darbo sunkiai pragyvenčiau. Gal jeigu pardavinėčiau nuolat, jeigu keptų keli žmonės, atsirastų pastovių užsakymų…

– Ar labai sunku gauti tautinio paveldo sertifikatą?

– Žemės ūkio ministerijoje reikia laikyti egzaminą. Prie stalo sėdi apie dvidešimt žmonių, o prieš juos tu viena drebančia širdimi. Neužtenka teoriškai papasakoti, reikia nusivežti ir įrodymą – savo sukurtą produktą. Ir dar reikia nusiųsti filmuotą medžiagą, kurioje turi aiškiai matytis visas gamybos procesas, ir kad būtent tu, o ne koks nors pasamdytas žmogus jį gamina. Žiūrėdami vaizdo medžiagą, klausimus užduoda, pavyzdžiui, kaip panaudoji gvazdikėlį, – perki maltą ar nemaltą ir kodėl… Tarp kitko, tam aukštų technologijų nenaudoju, turiu labai gerą talpią ir patogią grūstuvę, kurioje smulkinu kvapiuosius pipirus, gvazdikėlius.

Liudmilos Malinauskienės kepyklėlė „Riešutėlis“.

– Įdomu, iš kur kilo toks potraukis. Matyt, vaikystėje turėjote gerų pavyzdžių…

– Gimiau Šumske, tačiau savo tėviške vadinu Paberže, nes ten prabėgo vaikystė. Iš pradžių šeimoje augome dvi seserys, tik vėliau atsirado trečia. Mes dvi mergaitės turėdavome padėti įvairiuose darbuose. Reikėdavo gyvulius pašerti, daržus nuravėti, padėti virtuvėje. Viena sesutė turėdavo dirbti lauke, kita – prie valgio gaminimo. Kitą dieną turėdavome susikeisti vietomis. Kad ir kaip keista, tačiau vaikystėje mano pats nemėgstamiausias darbas buvo  prie puodų, kada reikėdavo kepti arba virti, o sesei – atvirkščiai – šie darbai patikdavo. Tai mes ir nesikeisdavome – aš dirbdavau darže, o ji prie puodų. Vėliau, kai atsirado šeima, buvau priversta ir virti, ir kepti. Po truputį atsirado noras ir sugebėjimas iškepti ką nors ypatingo ir skanaus. Darbas virto labai įdomiu pomėgiu. Šiandien kepu visai ne dėl  pinigų ar neturėjimo ką veikti. Šis darbas man „prie dūšios“.

***

Prakalbus apie receptus, ponia Liudmila aprodė biblioteką, kurioje puikavosi daugybė knygų: „Vaikų valgiai“, „Dovanos smaguriams“, „Tradiciniai pyragai“, „Pagardai pagal skonį“, „Vasaros valgiai“, „Kepiniai“, „Lietuvių valgiai“ ir t.t. O kur dar visas glėbys ranka rašytų lapų su įvairių kepinių aprašymais. Žinoma, lengviausiu keliu einant, galima būtų kepti pagal kokį nors gyvenimo patikrintą ir knygose aprašytą receptą. Poniai Liudmilai taip daryti neįdomu. Daug įdomiau atrasti savo būdą – pasinaudojus knygų žiniomis sukurti naują kūrinį pagal savo skonį ir savo estetinio vaizdo bei grožio suvokimą. Prieš keliolika metų tarp kepinių mėgėjų buvo populiarus žurnalas „Paragaukite“, kuriame žurnalo leidėjai spausdindavo kepinių nuotraukas su skaitytojų receptais. Suskaičiavau kelias dešimtis žurnalų, kurių puslapiuose įrašyta  Liudmilos Malinauskienės pavardė su jos kepinių nuotraukomis ir smulkiais aprašymais. Be to, pasirodo, Liudmila moka ne tik sausainius ir pyragus kepti. Viename žurnale suradau patiekalą su intriguojančiu pavadinimu „Lydekai paliepus“. Nuotraukoje – vyro Povilo sugauta, šeimininkės iškepta ir labai įdomiai apipavidalinta lydeka.

Pasak Liudmilos, pyragą iškepti nesunku, tik tam reikia šiek tiek laiko. „Bet tikrai nesigailėsite praleidę šiek tiek daugiau laiko virtuvėje, kai namuose pasklis kepamo pyrago ar sausainio kvapas. O dar kai paragausite… Žinoma, galima to gero nusipirkti ir parduotuvėje, tačiau pirktinis pyragas stokoja svarbiausių sudedamųjų dalių – rankų šilumos ir meilės, – sako Liudmila Malinauskienė ir priduria: Mano didžiausias patarėjas ir užtarėjas, visų įvairių techninių darbų vykdytojas bei autoritetingas degustatorius yra mano vyras Povilas.“

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas