Rugsėjo 16-tosios kino ketvirtadienis Širvintose

PADŪKĖLĖ TURU

Dubliuota lietuviškai, be subtitrų.
Trukmė 80 min.
Sukurta Ispanija, Argentina, 2020
Režisierius Victor Monigote

Smagus filmukas apie neįprastą vištelę, kuri moka dainuoti, pasirodo cirke ir patiria daugybę kitų nuotykių: „Padūkėlė Turu“.

Gyveno vieną kartą vištelė, vardu Turu. Nors buvo ypatinga, iš pradžių ir pati to nežinojo. Tuo labiau to nežinojo jos šeimininkas, vertinęs vištas tik pagal vieną kriterijų: ar jos gali dėti kiaušinius. Deja, Turu būtent to ir nemokėjo. O ko verta višta, nededanti kiaušinių, tiesa? Ir šeimininkas nusprendė Turu parduoti.

Tačiau tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti vištelei. Turguje ją nusipirko geraširdė močiutė Izabelė, aistringai mylinti ne tik pačius įvairiausius gyvuliukus, bet ir muziką. Atvažiavusi pas Izabelę į namus, Turu susipažino su karvyte Melodija, aviuku Ritmu ir dar daugybe gyvūnų. O netrukus, klausydama Izabelės dainavimo ir grojimo, Turu staiga suprato, kad puikiai supranta močiutę. Iš pradžių Izabelė negalėjo tuo patikėti – kur tai matyta! Višta supranta žmonių kalbą! Bet vis tik tai buvo tiesa. Močiutė ėmė mokyti Turu ne tik kalbos, bet ir daugybės gražiausių dainelių.

Naujasis Turu gyvenimas buvo puikus. Kartu su Izabele ir savo naujaisiais draugais gyvuliukais vištelė dainavo, žaidė ir kitaip smagiai leido laiką. Tačiau vieną dieną močiutė pateko į ligoninę. O Turu, norėdama ją susirasti ir kaip nors padėti mylimai šeimininkei, leidosi į kelionę, kurioje jos laukė daugybė nuotykių, cirkas, pora piktadarių ir žymiai daugiau naujų draugų.

Izaokas

Lietuva. Drama. 2019. Žiūrovams nuo 16 metų
Režisierius: Jurgis Matulevičius
Vaidina: Aleksas Kazanavičius, Dainius Gavenonis, Severija Janušauskaitė, Martynas Nedzinskas
Trukmė: 104 min

1941-aisiais Lietūkio žudynėse kariniu kastuvėliu nužudomas žydas Izaokas. Po daugelio metų į Sovietų Lietuvą sugrįžta režisierius Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis), gavęs leidimą apie Lietūkio žudynes sukurti filmą. Visuotinio sekimo apsėsta NKVD stebi ne tik Gutauską, kurio kuriamo filmo scenarijus stebėtinai tikroviškai vaizduoja Lietūkio žudynes, bet ir Gutausko jaunystės draugą Andrių Gluosnį (akt. Aleksas Kazanavičius) bei jo mylimąją Eleną (akt. Severija Janušauskaitė). „Izaokas“ – tai detektyvinė istorija, pasakojanti apie kaltę, kerštą, meilę ir sugriautus žmonių gyvenimus. Filmas paremtas to paties pavadinimo Antano Škėmos apysaka.

Festivaliai:

Talino „Juodųjų naktų“ tarptautinis festivalis, Glasgo tarptautinis festivalis, Rivjeros festivalis (Genuja, Italijoje), Prahos tarptautinis festivalis, Rygos tarptautinis festivalis, Majamio Žydų kino festivalis, Slamdance festivalis (JAV), Europos kino apdovanojimų FIPRESCI Geriausio Europos Debiuto nominacija.

Apie režisierių:

Jurgis Matulevičius yra vilnietis režisierius, scenaristas, operatorius ir montažo režisierius. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją dirbo su Šarūnu Bartu, Algimantu Puipa ir kitais režisieriais, sukūrė keturis vaidybinius trumpametražius filmus „Absurdo žmonės“ (2011), „Anima Animus“ (2012), „Auka“ (2013), „Tardytojas“ (2015) ir vieną dokumentinį, kur jis buvo ir operatoriumi „Auksinis flakonas“ (2020). „Izaokas“ (2019) yra Jurgio pirmas ilgametražis filmas.

Režisieriaus komentaras:

Filme atskleidžiamos kaltės, meilės, draugystės, graužaties bei išsilaisvinimo temos sudėtingu istoriniu požiūriu Holokausto bei pokario sovietmečio Lietuvoje kontekste. Kurdami scenarijų, siekėme pavaizduoti pokario pasaulio kasdienybę ir taip apmąstyti to meto atskirų žmonių laikyseną totalitarizmo epochoje ir visą visuomenę, suvokti, kaip ji formavosi to meto ribinių įvykių šešėlyje. Be abejo, filmo idėjos aktualios bet kuriuo istorijos laikotarpiu, taip pat ir dabarties laikais, nes filme ,,Izaokas” kalbama apie nuolatinę kovą žmogaus viduje – su savimi ir su aplinka. Nebūčiau linkęs šio filmo vadinti istorine drama, manyčiau, kad tai fikcija/mitas/ distopija/distopinis pasakojimas apie tam tikrą laikotarpį, kai bandyta istoriją tarsi iš naujo atrasti, ją permąstyti per pasakojimus, fotografijas ir dokumentiką siekiant sukurti savitą tapatybę kuriantį pasaulį. Aš tai labiau įvardinčiau kaip slogų ir slegiantį sapną, iš kurio negali pabusti.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+