Petro Dzedulionio moteris gėlių lauke.
Šeštadienio vakarą Širvintų rajono Musninkų bendruomenė „Spindulys“ pakvietė į tradicinio kultūrinio sezono atidarymą Musninkų varpinėje. Vyko kraštiečio Petro Dzedulionio tapybos darbų parodos atidarymas „Atsiminimai iš mano vaikystės“.
Petro Dzedulionio „blog“e parašyta, jog jis „gimė 1958 balandžio 5 d. Krasnojarsko krašto Nižno Ingarskij rajono Sosnovkos kaime. 1976 m. baigė Širvintų vidurinę mokyklą, o 1982 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1982 metų dirba Žiežmarių vidurinėje mokykloje dailės, braižybos ir technologijų mokytoju.“
Dailininko žmona Rita Dzedulionienė papasakojo apie savo vyro tapybos pradžią: „Vienoje statybvietėje Petras rado dizainerių paliktą lagaminą. Lagaminas buvo pilnas aliejinių dažų tūbelių ir teptukų. Tai buvo lyg Dievo duotas ženklas, kad reikia pradėti eiti dailininko keliu. Parsinešęs rastą turtą namo, mėgino tapyti. Tapydamas mokėsi iš savo klaidų, iš pradžių darbeliai buvo paprasti. Ir tik įstojęs į Šiaulių pedagoginį institutą suprato dailės pagrindus. Institute mes ir susipažinome, mokėmės toje pačioje grupėje, kartu važinėdavome į plenerus. Šiais metais Petrui – 60 metų, o tapo jis nuo 10 klasės. Tai tas žmogus, kuris negali netapyti. Tai yra jo laisvalaikis ir būdas save išreikšti, parodyti savo širdį kitiems. Petro dailės kūrinių temos įvairios. Anksčiau labai mėgo tapyti natiurmortus, labai subtiliai pagaudavo daiktų esmę. Vėliau atsirado peizažai, kurių tema kiekvienais metais keisdavosi. Pernai buvo piliakalnių metai, vienais metais vyravo šuliniai, kitais – rūkai, medžiai, jūra ir net kompozicijos su raudonplaukėmis moterimis. Petro mama buvo rusvaplaukė, giminėje beveik visi taip pat buvo su tokios pačios spalvos plaukais, todėl ir paveiksluose – tik „ryžos“ moterys…“
Prie natiurmortų Valentina Brazaitienė ir Petras Dzedulionis.
Rita Dzedulionienė pasakoja apie savo vyro kūrybos pradžią.
Apie kelis įdomesnius nutikimus mokantis tuometinėje Širvintų vidurinėje mokykloje papasakojo auklėtoja Palmira Puzinaitė: „Po klasės apsilankymo Nikolajaus Rericho paveikslų muziejuje, Petras visoms klasės mergaitėms turėjo nupiešti jų paveikslus „pagal Rerichą“. Ir visoms piešė… Jau mokykloje mėgo piešti gražias rusvaplaukes moteris, todėl panelės dažnai prašydavo, jog Petras ir jas nupieštų. Petras atsakydavo trumpai: „Nusidažyk „ryžai“, tai nupiešiu…“
Pasak Musninkų seniūnės Birutės Jankauskienės labai malonu, kad varpinė tapo mažu kultūros židiniu, kuriame dažnai karaliauja poezija, muzika ir dailė. „Žiūrint į Petro paveikslus matosi, kad žmogaus, nutapiusio paveikslus, vidus yra labai šviesus, jo kūryboje vyrauja švelnios spalvos, net „jo moterys“, nors ir su šiek tiek raganiškais plaukais, tačiau turi angelo sparnus“, – kalbėjo seniūnė.
Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė pasidžiaugė, jog varpinė tapo mažu kultūros centru.
Daug šiltų žodžių apie dailininką ir jo kūrybą išsakė pusseserė Valentina Brazaitienė (Dzedulionytė), musninkiečiai Marija Galvosienė, Leonas Vaicekauskas, Filomena Vaicekauskienė. Renginio metu su fotoaparatu rankoje darbavosi žinomas fotografas lapeliškis Jonas Lučiūnas ir labai tikėtina, jog renginyje dalyvavusių žmonių fotoportretai atsiras naujoje jo knygoje ar parodoje…
Pilna varpinė žmonių klausėsi virtuoziškai atliekamos smuikininko Sigito Rubio ir akordeonininko Danieliaus Rozovo muzikos. Sigitas ne tik smuiku griežė, bet ir puikiu balsu padainavo kelis populiarius kūrinius prancūzų kalba.
Visų renginio dalyvių nuotrauka atsiminimui prie varpinės.
Po renginio visi norintys prie kavos puodelio galėjo asmeniškai pabendrauti su dailininku Petru Dzedulioniu.
Remigijus Bonikatas
