Magiškas siuvinėjimo pasaulis

Kai pati gamta verčia mus susigūžti, užsisklęsti, apmąstyti savo būtį, mes ieškome, kuriame, žvalgomės, bendraujame ir laukiame didžiojo stebuklo. „Menas tveria savą pasaulio būtį, paklusdamas sielos impulsams,“- teigė rašytojas Ignas Šeinius, dar kartą primindamas mums, kad žmogui reikėtų pakilti nuo žemiškų rūpesčių į aukštesnįjį dvasios pasaulį. Širvintų rajono švietimo centre veikianti Anos Geigalienės ir Sigitos Jankovskienies kūrybinių darbų paroda „Magiškas siuvinėjimo pasaulis“ kviečia mus užsimiršti ir panirti į neatrastąjį spalvotų siūlų magijos pasaulį.

Švietimo centro sieną papuošia siuvinėti paveikslai, o mes susėdame prie arbatos puodelio ir kalbamės. Gurškojame arbatą ir šnekamės apie dienos rūpesčius, apie orą, tačiau vos tik kalba pasisuka apie kūrėjų darbus, moterų veidai nušvinta, akys sublizga, jos – tikrosios kūrėjos – atsiduria tarsi kitame, tik joms vienoms regimame pasaulyje.

„Dažnai pamačiusi ką nors gražaus padaryta žmogaus rankomis, klausdavau: „Kaip jums pasisekė sukurti tokį grožį?“ Ir beveik visada sulaukdavau to paties paprasto atsakymo: „Imu, darau ir padarau,“ – pradeda pasakoti Ana Geigalienė. „Netikėjau. Man atrodė, jeigu nori ką nors gražaus sukurti, tai pirmiausia ne tik turi išmokti, bet dar ir būti talentingas. Ne, tai ne man. O pasirodo, kad savęs mes labiausiai nepažįstame. Kartais reikia tik stipresnio sukrėtimo ir žmogaus siela atsiveria, žmogus ieško ir suranda.

Panašiai atsitiko ir man. Vieną dieną sutikau pažįstamąją Sigitą, kuri, pamačiusi mano akyse juodą nevilties debesį, pakvietė į svečius: „Einame, aš tau kažką parodysiu.“ Nuėjau… ir aiktelėjau. Iš nuostabos negalėjau atitraukti akių nuo jos siuvinėtų paveikslų grožio. Tiek daug meilės, kantraus ir kruopštaus rankų darbo buvo šiuose kūriniuose. Tai mane paveikė kaip raminamieji vaistai. Nutariau pabandyti. Iš pradžių tiesiog teko save priversti, nes niekada adatos ir siūlai manęs nedomino. Atvirkščiai, bodėjausi jais.

Kūrinių autorės parodoje

Kūrinių autorės parodoje

Pirmojo savo rankomis siuvinėto paveikslėlio niekam iki šiol nerodau. Tik pati kartais pažiūriu ir juokiuosi iš savęs, stebiuosi, kad taip galėjau nemokėti. Pradėjusi siuvinėti, suradau, susikūriau naują pasaulėlį, kuris kuo toliau, tuo labiau mane traukia savo žavesiu. Siuvinėdama nugrimztu į naują pasaulį, viską pamirštu, dėlioju dygsnį po dygsnio ir laukiu, kas bus. Štai dar keli dygsniai ir išlenda pušaitė, pavasario laukianti, paskutiniu žiemos sniegu pasipuošusi. Man labiausiai patinka siuvinėti tuos paveikslus, kuriuose yra judesio, gyvybės. Veiksmas man patinka. Tai labai daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Vieną dieną, žiūrėk, siūlas gražiai, lygiai gula, o kitą sukasi, ranka neklauso, tenka ardyti.“

„O aš siuvinėti pradėjau, kai vienos išvykos į Rokiškį metu Tyzenhauzų rūmuose pamačiau siuvinėtus darbus,“ – tęsia mūsų pokalbį Sigita Jankovskienė. „Iš karto pagalvojau, kad ir aš norėčiau išmokti siuvinėti. Grįžusi namo, ieškojau mokytojų, skambiau, klausiau. Niekas negalėjo man padėti, kol neparašiau siuvinėjimo žurnalo redakcijai. Taip susitikau su vilniete Agne, kuri pamokė siuvinėjimo pradžiamokslio. Jau septynerius metus siuvinėju. Daug paveikslų puošia ne tik mano, bet ir draugų, giminių namus, vieną padovanojau Lietuvos Prezidentei, kai Kovo 11-ąją lankiausi Prezidentūroje. Sukurti darbai man labai brangūs, kiekvieną rytą juos apžiūriu, paglostau žvilgsniu. Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Man pats brangiausias paveikslas – ikona „Šventoji motinėlė Matrona“. Kai man sutriko širdies ritmas, meldžiausi ir prašiau pagalbos šventosios motinėlės Matronos, didžiosios stebukladarės, pasižadėdama išsiuvinėti jos portretą. Pasveikau ir išsiuvinėjau.“

„Man pats brangiausias paveikslas – „Jėzus“, kurį ne tik siuvinėjau, bet ir glosčiau,“- sako Ana Geigalienė.

Abi kūrėjos pasakoja apie savo kūrinius, apie jų gimimo kelią, kaip vieną paveikslą sklandžiai ir greitai pavyko išsiuvinėti, o prie kito reikėjo ilgas valandas paplušėti. „Šis užsiėmimas saugo nuo Alzheimerio ligos, nes smegenys nuolat treniruojami, turi skaičiuoti, atidžiai žiūrėti, kad nesuklystum, nes ardyti labai sunku,“ – pataria Ana Geigalienė. „Tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas,“ – antrina Sigita Jankovskienė, – „nereikia apkalbinėti žmonių ar dairytis pro langą. Man niekada nenuobodu, aš visada turiu, ką veikti.“

Paklaustos apie ateities planus viena per kitą pasakoja: Sigita Jankovskienė, pabaigusi siuvinėti kalnų ir miškų apsupty skendinčią viduramžių laikų pilį su daugybe bokštelių, imsis siuvinėti lūšį, o Ana Geigalienė ruošiasi kurti paveikslą, kuriame puikuosis šuoliuojantis baltakartis žirgas.

Vakarėja, mieste žaidžia lempų šviesos, vėjas šokdina snaiges, žmonės skuba namo, o Švietimo centre jauku, šilta ir ramu: Anos Geigalienės ir Sigitos Jankovskienies kūrybinių darbų paroda „Magiškas siuvinėjimo pasaulis“ kuria ypatingą šventinę nuotaiką. Kviečiame užsukti ir pasigrožėti paveikslais, kurie sušildyti širdimis ir išglostyti rankomis.

Roma Vareikienė
Širvintų rajono švietimo centro metodininkė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top