Kryžiai – nematerialaus pasaulio paveldo šedevras

Šiuo metu tautodailininko Kęstučio Norušio rankose po truputį „gimsta“ stogastulpis - „Šv. Jonas Krikštytojas.“

Šiuo metu tautodailininko Kęstučio Norušio rankose po truputį „gimsta“ stogastulpis - „Šv. Jonas Krikštytojas.“

Šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį tikintieji švenčia Šeštines. Tai privaloma kilnojama Bažnyčios šventė, kuri šiais metais minima gegužės 25 dieną. Lietuvių tautosakoje pirmosios trys šeštosios savaitės po Velykų dienos pažymimos kaip susitaikymo, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos, giminės ir protėvių šventė.

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ rašė: „Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus (Kryžiavos) dienomis. Šiais laikais visa tai atrodo kaip iš pasakų arba kaip iš tautosakos knygų, tačiau seniau kaimuose visas tas dienas labai anksti iš ryto, vos saulei patekėjus, kaimo būgnininko sušaukti, pasipuošę žmonės giedodami litanijas eidavo melstis prie išvakarėse merginų apvainikuotų ir apipintų žolynais kaimo kryžių. Vvieną dieną giedama prie vienų kryžių, kitą dieną būtinai prie kitų. Taip apeidavo kuo daugiau kaimo kryžių, stengdamiesi aplankyti kryžius visuose trijuose – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo – laukuose. Buvo paprotys, pradėjus giedoti nuo kryžiaus kaimo gale, užbaigti prie kryžių kapinaitėse. Tomis dienomis buvo patariama sėti žirnius, bet nesėti miežių ir avižų (kad jų varpos nesikryžiuotų), nesodinti bulvių, laukuose su arkliais nesidarbuoti (nes vasarą ledai javus išmuš), neausti (siūlai raizgysis), mėsos nevalgyti (javai bus susipynę), iš miško šakų namo nenešti (parsinešęs juose gyvatę rasi)…“

Pasak menotyros mokslų daktarės profesorės Alės Počiulpaitės „Kryžius neatsiranda tarsi iš niekur, tuščioje erdvėje, be pagrindo. Šiandien Lietuvos laukus, pakeles, kapines, šventorius, nemažai sodybų puošia kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nūdienių meistrų darbai. Lietuva yra atgavusi Kryžių žemės vardą.“

Į klausimus apie kryžių gamybą, jų įvairovę bei jų šiandienos populiarumą sutiko atsakyti tautodailininkas kryždirbys Kęstutis Norušis:

Papuoštas kryžius Gavėnių kaimo pradžioje.

Papuoštas kryžius Gavėnių kaimo pradžioje.

– Kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma jokiose mokyklose. Kaip atsitiko, kad tapote kryždirbiu?

– Pirmiausia, tai gaminu ne vien tik kryžius. Dalyvauju įvairiuose medžio drožėjų pleneruose, pavyzdžiui, kartu su tautodailininkais Malinauskais dalyvavome 1-ajame respublikiniame medžio drožėjų plenere „Pojūčių takas“, kuriame reikėjo „atgaminti“ jausmus. Išdrožiau „Rudenėlį“ ir dekoratyvų suolą „Duetas“, ant kurio prisėsti kviečia akordeonu grojantis liaudies muzikantas ir jam padedanti dainuoti išvaizdi dainininkė. O pirmus kryžius pagaminau prasidėjus Atgimimui. Tuo laiku važiavo širvintiškių delegacija į Kryžių kalną ir užsakė tris ar keturis kryžius. Paskui kažkaip savaime išėjo, kad jeigu kryžiaus kam reikėdavo, padarydavau.

Kryžius Družų kaime.

Kryžius Družų kaime.

– Anksčiau kryžiai buvo statomi kaip paminklai mirusiesiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti, svarbioms šeimos datoms (vaiko gimimas, vestuvės, nelaiminga mirtis), kaimo bendruomenių, parapijų svarbiems įvykiams pažymėti. Kaip yra šiandien?

– Panašiai ir šiandien… Pavyzdžiui, Klišabalėje kryžius atsirado, nes netoliese nuskendo žmogus, Gavėniuose – nusižudė. Šiuo metu gaminu stogastulpį, kuriame pavaizduotas basas Šv. Jonas Krikštytojas, vienoje rankoje laikantis Kryžių, o kitoje palmės šakelę. Lapelių bendruomenė visuomenės poreikiams Skruzdėlių kaime sutvarkė 40 arų žemės plotą – iškirto krūmus, pasėjo žolytę ir ten nori pastatyti stogastulpį. Atsimenate, prieš penkerius metus pro Lapelių kaimą praūžė viesulas, kuris ir nuvertė šimtametį ąžuolą. Čia, šalia dirbtuvių, guli tik medžio viduriukas (pagal aukštį). Daug storesnio kamieno pagrindo iš griovio ištraukti nepavyko. Bene įdomiausia proga kryžius statomas Šalčininkų rajone, Turgelių kaime. Kunigas užsakė kryžių be Nukryžiuotojo. Ten kas keletą metų susirenka visas kaimas ir už savo padarytas nuodėmes plikomis rankomis stato kryžių. Tas kryžius nemažas – gerų keturių metrų ir gana masyvus. Seną kryžių nuima ir šventoriuje pastato naują.

Paširvinčio kapinės (Meistrai Kęstutis Norušis ir Remigijus Rudokas).

Paširvinčio kapinės (Meistrai Kęstutis Norušis ir Remigijus Rudokas).

– Kokio dydžio buvo Jūsų pagamintas aukščiausias kryžius?

– Ko gero, pravoslaviškas – apie 6 metrų aukščio. Atvažiavo toks Krasavcevas iš Vilniaus. 2002 metais pakeliui iš Vilniaus į Trakus eismo įvykyje žuvo jo brolis – Rūdiškių „Vėtros“ ekipos treneris Jurijus Krasavcevas. Brolis toje vietoje norėjo pastatyti kryžių. Padaryt padariau, tik tiksliai nežinau, ar pastatė. Patį didžiausią nukryžiuotąjį išvežė į Vokietiją. Jo aukštis buvo 145 centimetrai. Tais laikais, dar prie kunigo J. Dabravolsko, atveždavo iš Vokietijos labdarą. Vokiečiai kaip pavyzdį atsivežė mažą skulptūrėlę – kryžių su stovinčiu viršuje Nukryžiuotoju ir paprašė pagal jį padaryti tikrą didelį kryžių.

Kryžius Aukštosiose Viesose prie kelio į Bagaslaviškį.

Kryžius Aukštosiose Viesose prie kelio į Bagaslaviškį.

– Kryždirbystė – tai ne tik kryžių gaminimas. Tai ir stogastulpiai, ir koplytstulpiai, ir koplytėlės… Kuo jie skiriasi vienas nuo kito?

– Stogastulpis – etnografinis stulpas su ornamentuotu stogeliu, po juo – šventųjų statulėlės ar kryžius. Koplytstulpis – tai maždaug apie 3-4 m aukščio stiebas, kurio viršūnėje pritvirtinta keturkampė su medinėmis skulptūrėlėmis koplytėlė, užsibaigianti kryželiu. Koplytėlės gali stovėti ant žemės arba būti pritvirtintos prie medžio.

– Lietuvos kryždirbystė 2001 metais UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Tai, galima sakyti, prestižinis amatas. Ar galite save laikyti jau žinomu kryždirbiu? Kokie dar mūsų rajone liaudies menininkai užsiima šiuo amatu?

– Truputį daugiau nei prieš savaitę sukako 16 metų, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino išskirtine žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Juk čia telpa visa kryžiaus „gyvenimo“ istorija: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, jo kūryba, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. O žinomas ar ne – tegu sprendžia žmonės… 2011 metais Švenčionyse, Nalšios muziejuje, vyko VII Vilniaus apskrities konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas.“ Tada parodoje dalyvavo liaudies meistrai iš Ukmergės, Vilniaus, Elektrėnų. Švenčionių, Trakų, Širvintų rajonų ir Vilniaus miesto. Tais metais buvau išrinktas geriausiu regiono kryždirbiu. Mūsų rajone šiuo amatu užsiima Povilas Malinauskas ir Julijanas Gridziuška.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+