I. Šeiniaus atminimo puoselėtoja

„

Renginio vedėjai - Roma Vareikienė ir jos buvęs auklėtinis Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazistas Vygantas Gurskas.

Vasario 16-ąją už pasiekimus švietimo srityje, pilietiškumo ugdymą ir krašto kultūros puoselėjimą laureato ženklas ir laureato diplomas buvo įteikti Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojai – metodininkei Romai Vareikienei. Cituoju tik kelis sakinius iš Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos direktoriaus Prano Kamieno pateiktos kandidatės Igno Šeiniaus premijai gauti veiklos charakteristikos: „Bagaslaviškio krašto įžymios vietos – tai erdvės, kuriose mokytoja įtaigiai mokiniams pasakoja apie krašto tradicijas, kultūrą, skiepija mokinių meilę gimtajam kraštui ir tėvynei, lietuviškam žodžiui.“ „…mokytojai buvo suteiktas 2005 metų šalies mokytojos vardas.“ „Mokytoja Roma Vareikienė yra žinoma Širvintų krašto kultūros veikėja. Ji yra daugelio Savivaldybės Kultūros centre vykusių renginių scenarijų rengėja ir renginių vedėja. Daug švenčių ir koncertų mokytoja organizuoja ir veda rajono mokiniams. Mokytoja aktyviai dalyvauja Gelvonų seniūnijos kultūrinėje veikloje. Ji yra seniūnijų dienų šventinių koncertų scenarijų bendraautorė ir koncertų vedėja.“ Mokytoja Roma mielai sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.

– Būtų labai įdomu sužinoti, nuo kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs pradėjote dirbti Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinėje mokykloje?

– Į Bagaslaviškį atvykau 1988 metais. Tuomet jauni specialistai gaudavo paskyrimus. Mano paskyrimas buvo į Musninkų vidurinę mokyklą, bet ten nuvykusi sužinojau, kad laisvos darbo vietos nėra. Švietimo skyriaus vedėjas nukreipė į Bagaslaviškio vidurinę mokyklą. Čia buvo laisva lietuvių kalbos mokytojos vieta. Štai taip atsidūriau Bagaslaviškyje.

– Jeigu jau dirbate šį darbą 25 metus, manau, turite įsimintiniausių įvykių, nutikusių mokykloje?

– Mokytojos darbas tuo ir įdomus, kad matai, kaip auga, keičiasi, bręsta žmogus. Per tuos metus daug pamokų pravesta, daug renginių, švenčių suorganizuota. O kiek pokalbių, susitikimų per tuos metus buvo. Visada prisimenu savo mokinius, auklėtinius, džiaugiuosi, kai jiems sekasi, nuliūstu, kai sužinau apie nesėkmes.

– Na, o dabar duokime darbo Jūsų vaizduotei: jeigu jums būtų suteikta galia patobulinti švietimo sistemą tuoj pat, ką pirmiausiai pakeistumėte?

– Neuždaryčiau mažų mokyklų. Gali pasirodyti, kad nemoku skaičiuoti. Reforma tebevyksta, tačiau niekas neatliko tyrimo (bent jau man neteko apie tai skaityti ar girdėti), kaip jaučiasi po reformos mokiniai, suvežti į didžiąsias mokyklas, kaip pagerėjo jų mokymosi pasiekimai. Kalbame apie meilę gimtinei, o vaikus atskiriame nuo namų. Nesistebėkime, kad baigę mokslus jie išvyksta iš Lietuvos.

– Man visada rūpėjo Jūsų paklausti, ar jums patinka jūsų darbas?

– O kaip jums atrodo? Jeigu nepatiktų, matyt, nedirbčiau. Keistai gali pasirodyti, bet mano darbas nesibaigia uždarius mokyklos duris.

– Jūs dalyvavote įvairiuose projektuose. Kuris projektas ir kodėl jums labiausiai įsiminė?

– Dalyvaudama projektuose įgijau pedagoginės patirties, kurią pritaikiau savo darbe, susipažinau su įdomiais žmonėmis. Projekto „Comenius“ metu teko bendrauti su užsieniečiais, tad net anglų kalbos mokytis pradėjau. Dalyvaudama projekte „Piliečio žadintuvas“ pasitikrinau savo nuostatas, susipažinau su kitų mokyklų mokytojais ir mokiniais, geriau pažinau auklėtinius. Taigi, patirtis, kurią įgyji projektuose, neįkainojama.

– Dauguma mergaičių vaikystėje svajoja būti kino aktorėmis ir pan. O kuo tapti troškote Jūs? Kodėl nusprendėte tapti mokytoja? Kas padarė įtaką Jūsų sprendimui?

Rumunijoje.

– Aš, kaip ir visos mergaitės, nuo mažens buvau dainininkė, šokėja, kuri rengė „koncertus“ seneliams ir kaimynams. Vėliau visos svajonės sukosi apie režisierės profesiją, o mokytojos kelią pasirinkau paraginta labai geros, nuoširdžios lietuvių kalbos mokytojos A. Kuzmienės ir klasės draugų. Esu baigusi Alytaus rajono Ryliškių vidurinę mokyklą. Po reformos mano mokyklos jau nėra, tik liūdnas, vienišas pastatas stūkso, kurį vasaros pabaigoje nudžiugina nebent Grybų šventė, vykstanti mokyklos stadione. Teko šį rudenį lankytis, keistai atrodo kabinetai, koridoriai: mokyklos nėra, o sienas puošia mokinių darbai, rašytojų portretai… Deja…Toks gyvenimas. Savo mokymosi metus prisimenu kaip labai gražų, šviesų laikotarpį. Mokykloje gimė meilė literatūrai, teatrui. Už tai esu dėkinga savo mokytojai A. Kuzmienei, mokiusiai paprastuose dalykuose įžvelgti stebuklą. Pasirinkti mokytojos kelią nebuvo sunku, nes mane visą gyvenimą lydėjo labai puikūs, savo darbą mylintys mokytojai.

– Papasakokite apie šeiniūniečius. Kas tai?

– Šiemet Šeiniūniečių klubas skaičiuoja 13-tus metus. Tai būrelis, kurį lanko 5-10 klasių mokiniai, o į renginius užsuka ir kitose mokyklose besimokantys šeiniūniečiai. Kiekvienais metais renkame klubo prezidentą, vyksta labai smagi rinkimų kampanija, buriasi kandidatų palaikymo komandos, kandidatai rašo programas. Žodžiu, dirbame, kaip tikruose rinkimuose. Šeiniūniečiai kasmet organizuoja rašytojo Igno Šeiniaus gimimo metinių minėjimus, literatūrinius renginius mokykloje, dalyvauja rajono kultūriniuose renginiuose. Visi labai nekantriai laukia tradicija tapusio renginio – nakvynės mokykloje. Gali atrodyti, kad mokiniai ateina į mokyklą miegoti. Ne, tai būna ne miego, o labai aktyvios veiklos naktis. Kiekvienas toks renginys turi temą, parašoma programa. Viename tokiame renginyje – „Vabaliukų gegužinėje“ dalyvavo ir Irvis Šeinius. Dar viena klubo veiklos kryptis – kraštotyrinė veikla. Mokiniai skatinami domėtis gimtinės istorine, kultūrine praeitimi, pagal galimybes renkama medžiaga. Kai kurie darbai yra išspausdinti „Gelvonų“ knygoje. Taip pat organizuojame edukacines išvykas ir į kitus Lietuvos regionus. Džiaugiuosi šeiniūniečiais, žaviuosi jų kūrybingumu, energija, noru bendrauti, domėtis, dalintis. Labai gera, kai gali pasikalbėti apie perskaitytas knygas ir vykti į Knygų mugę, kartu pasižiūrėti ir aptarti kino filmą, spektaklį, eiti į žygį prie ežero, žaisti, šokti, dainuoti, visą naktį nemiegoti, skaityti žvakių šviesoje eilėraščius apie meilę, kurti…

– Mokykloje yra muziejus…

– Muziejus, skirtas I. Šeiniui, buvo atidarytas minint rašytojo 110-ąsias gimimo metines. Dabar galime sakyti, kad tai – Bagaslaviškio krašto kūrėjų muziejus, nes saugoma medžiaga ir apie kitus įžymius šio krašto žmones: I. Užkurnį, J. Kruminą, S. Gimžauską ir kt. Muziejaus eksponatai „atkeliauja“ įvairiais būdais: kelios knygos parskrido net iš Kanados klebono G. Mieldažio ir jo sesers Vidos dėka. Net keletą labai vertingų I. Šeiniaus knygų padovanojo istorikė A. Vojevodskaitė. Patį brangiausią eksponatą – I. Šeiniaus nuotrauką – atvežė iš Stokholmo rašytojo sūnus Irvis Šeinius. Džiugu, kad muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai ne tik mūsų mokyklos, bet ir kitų rajono mokyklų mokiniams.

– Papasakokite šiek tiek apie save: kuo užsiimate, kokia veikla domitės. Kaip gimė lituanistų idėja pastatyti Širvintose paminklą Ignui Šeiniui.

– Iki šiol liko meilė teatrui. Labai džiaugiuosi, kad ir dukra Ieva „užsikrėtė“ teatro virusu. Taigi, turiu puikią pašnekovę. Aišku, skaitau knygas. Ne tik grožinę, bet ir pedagoginę literatūrą. Domiuosi pedagoginėmis naujienomis. Dalyvauju kultūriniuose rajono renginiuose: parašau scenarijų ar pravedu renginį. Labai myliu gamtą, laukiu nesulaukiu pavasario, nes pasiilgau savo gėlių darželio.

Taip jau likimas lėmė, kad man, tik pradėjusiai lituanistės kelią Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje, teko dalyvauti rašytojo I. Šeiniaus sugrįžimo „į tėviškės padangę“ akcijoje, kurią 1988 m. organizavo mokytoja V. Verkauskaitė. Bagaslaviškio kolūkis pirmasis įsteigė rašytojo I. Šeiniaus premiją ir ją įteikė prof. A. Vaitiekūnienei. Prabėgo 24 metai, kasmet minime rašytojo gimimo dieną, nusipelniusiems krašto žmonėms teikiame premijas, tačiau norėtųsi dar labiau įamžinti rašytojo atminimą. Taigi, rajono lituanistų nuomone (idėja priklauso mokytojai D. Miliukienei), reikėtų, kad iki 130-ojo I. Šeiniaus jubiliejaus būtų pastatytas rašytojui paminklas Širvintose. Tikiuosi, kad ši idėja sulauks palaikymo. (Pastaba. Paminklą pastatyti nėra taip paprasta. Tam reikalingi įvairūs leidimai, konkursai ir, svarbiausia, lėšos. Kovo 6 dieną Širvintų kultūros centre buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, kuri rūpinsis rašytojo Igno Šeiniaus paminklo pastatymu Širvintose. Grupėje trylika žmonių: L. Baravykienė, R. Bonikatas, L. Dorofejevaitė, V. Jasiukevičius, S. Kirtiklis, L. Kirtiklienė, L. Kutiščeva, D. Miliukienė, A. Ragelskienė, S. Rulevičienė, E. Rutkauskienė, B. Šinkūnaitė, R.Vareikienė. Iniciatyvinės grupės pirmininku išrinktas S.Kirtiklis. Dvi pavaduotojos – L. Kutiščeva ir R.Vareikienė. Garbės pirmininkė – D. Miliukienė.)

Remigijus Bonikatas