Kovo 4 dieną Širvintų kultūros centre vyko paskutinis prieš epidemijos paskelbimą rajono renginys – buvo atidaryta Vilniaus krašto tautodailininkų ir meno kūrėjų primityviosios tapybos plenero „Aukštaitijos kalneliai“, vykusio Ignalinoje 2019 metų rugpjūčio mėnesį, paroda. Parodos atidaryme dalyvavo prieš kelerius metus Bagaslaviškyje įsikūręs menininkas Raimondas Šalaševičius.
-Skaičiau, jog jūsų tapyba vadinama „naiviąja tapyba“… Esate naivus žmogus?
-Aš esu geras žmogus! Man labiau patinka žodis „primityvioji“. Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su žmogaus jausmais, apeigomis, papročiais, buitimi. Manau, kad menininkas šiuo atveju ne tik vaizduoja tai, ką mato, bet stengiasi kūrinyje atskleisti ir paaiškinti savo pasaulėžiūrą. Tautodaile pradėjau domėtis ir piešti nuo 1982 metų, vienas mano darbas, atliktas dar prieš emigraciją, šiuo metu yra Lietuvos liaudies muziejuje. Svetimoje šalyje per 16 metų beveik nieko nesu sukūręs. Nebuvo įkvėpimo. Kada grįžau iš užsienio, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas man patarė nesiblaškyti, o vėl grįžti prie savo stiliaus.
-Iš kur atsiranda jūsų paveikslai? Ar iš gamtos vaizdų, o gal iš jūsų fantazijos? Gal jums svarbu kūrinio spalvos, jų koloritas?
-Man svarbu mano paveikslo arba mano molinuko dūšia… Viską darau iš savęs, iš savo vidaus. Esu svamokslis menininkas ir visokių įmantrių pavadinimų nežinau, man jų ir nereikia. Visi molinukai privalo turėti prasmingus veidus, prasmę privalo turėti ir pati figūra. Pavyzdžiui, paskutinis kūrinys susijęs su koronavirusu ir nuotoliniu vaikų mokymu. Jis vadinasi „Direktorius“. Sėdi žmogelis išsigandusiomis akimis ir pardavinėja agurkus… O ką jam belieka daugiau daryti? Nuotolinio direktoriaus lyg ir nelabai reikia. Čia toks juodas humoras… Arba štai skulptūra, vaizduojanti apsikabinusius ir kartu dainas traukiančius, epidemijos dėka susidraugavusius du priešus – medžiotoją ir mešką. Arba skulptūra, kurioje angelas apkabinęs guodžia mediką. Taigi, nors koronovirusas yra didžiulis visai žmonijai iš kažkur atsiradęs blogis, tačiau menininkams jis suteikė ir naujų kūrybinių minčių.
-Kiek žinau jūsų kūryba neapsiriboja vien lipdymu ir piešimu?
Dar piešiu karikatūras, jos atsiranda greitai pagal situaciją Lietuvoje. Dar užsirašinėju gimusias galvoje įdomias mintis, tik ne popieriuje, o ant virtuvėje stovinčios spintos šono. Jų susikaupė nemažai, greitai reikės naują spintą pirkti… Gal ir skambės nekukliai, tačiau esu vienintelis Lietuvoje menininkas, kartu galintis ir tapyti paveikslus, ir lipdyti rūpintojėlius iš molio. Pasirodo, esu toks vienintelis egzempliorius. Kiti arba tik tapo, arba tik lipdo iš molio, arba drožia iš medžio.
Remigijus Bonikatas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Visą interviu skaitykite balandžio 24 d. laikraščio numeryje.
