Birželis – metas, kai saulė spindi aukštai, vanduo vilioja gaiva, o mokyklų koridoriai tvinksta nuo vasariškos kaitros. Ar tikrai logiška, kad moksleiviai vis dar turi sėdėti klasėse, prakaituodami virš vadovėlių ir apsimetinėdami, jog kažką mokosi? Faktai paprasti: smegenys „verda“, dėmesys nyksta, o pamokų efektyvumas krinta žemiau nulio.
Mokytojai iš paskutiniųjų stengiasi palaikyti iliuziją, kad ugdymo procesas vyksta, tačiau jų kantrybė – įtempta kaip smuiko stygos. Mokiniai, mintimis vartydamiesi prie upės ar ežero, fiziškai klasėje būna tik dėl formalumo. Vienintelis rezultatas – prarastos galimybės ir suvaržytas laikas. Pamokos tampa tuščiais akademiniais formalumais, o mokymosi imitacija pasiekia absurdiškas aukštumas: vadovėliai vartomi iš inercijos, namų darbai atliekami tik tam, kad paskutinis įrašas elektroniniame dienyne užsidarytų. O už lango – gyvenimas! Saulės nutvieksti takai, upės šurmulys, juokas, energijos pilnos sporto aikštelės. Ar tikrai protingiausia ignoruoti natūralų metų ciklą ir bandyti mokyti(s) per prievartą, kai mintys seniai kitur? Galbūt laikas pripažinti, kad birželis turėtų būti skirtas ne tvankiose patalpose leidžiamoms valandoms, o tikram pažinimui – per veiklą, judėjimą, atradimus. Juk švietimas neturi būti mechaniškas – jis turėtų būti prasmingas, gyvas ir ugdantis žmogų.
Toks dirbtinis mokymosi tęsinys nekuria pridėtinės vertės ir verčia permąstyti, kaip turėtų atrodyti birželio ugdymo modelis. Užuot laikiusios griežtos akademinės rutinos, mokyklos galėtų skirti šį laiką praktinėms patirtims, išvykoms ir savarankiškai veiklai, kuri skatintų mokinių motyvaciją ir tikrąjį pažinimą. Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad mokymosi procesą galima pritaikyti prie metų laikų, o vasaros pradžia gali būti naudojama kūrybiniam ir tiriamajam darbui. Kai kuriose pasaulio vietose birželis skiriamas papildomoms veikloms, savanorystei ar net stažuotėms, leidžiančioms mokiniams ugdyti praktiškus įgūdžius.
Birželis turėtų būti laikas, kai mokymasis tampa sąmoningu pasirinkimu, o ne mechaniška prievole. Mokslo pirmūnai ir iniciatyvūs mokiniai, visus metus atkakliai siekę rezultatų, turėtų mėgautis pelnytomis atostogomis, leisdami sau atsikvėpti. Jie gali ugdyti kūrybiškumą per savarankiškas veiklas. Jiems nereikia sėdėti tvankiose klasėse vien tam, kad būtų užpildytos pamokų valandos – jų darbas jau atliktas. Tuo tarpu tie, kurie mokykloje visus mokslo metus nesistengė, galėtų pasinaudoti galimybe pasivyti savo bendraamžius, įdėti daugiau pastangų ir parodyti motyvaciją. Mokymasis birželį turėtų būti ne nuobauda, o sąmoningas pasirinkimas tiems, kurie nori įgyti papildomų žinių, patobulinti įgūdžius ar tiesiog gilinti dominančias temas. Tie, kurie mokyklą laiko svarbia gyvenimo dalimi, galėtų mokytis be prievartos, savanoriškai ir pagal savo galimybes. Toks lankstus modelis leistų ne tik išlaikyti mokymosi prasmę, bet ir ugdyti atsakomybę bei individualų tobulėjimą. Užuot beprasmiškai sėdėję klasėje, mokiniai galėtų sąmoningai pasirinkti savo vasaros pradžią ir įgyti patirties, kuri iš tiesų prisidėtų prie jų augimo ir brandos.
Būtina priminti, jog apie mokslo metų trumpinimą diskutuojama jau kurį laiką. Kovą Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) kreipėsi į ŠMSM bei Vyriausybę, prašydama sutrumpinti mokslo metus pagal pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas bent iki birželio 10 dienos. Profsąjungos teigimu, per pastaruosius aštuonerius metus net keletą kartų prailginta ugdymo proceso trukmė, tikintis, kad dėl to pagerės Lietuvos moksleivių pasiekimai, lauktų rezultatų nedavė. Juolab kad birželio mėnesį tiek šalies mokytojai, tiek moksleiviai turėtų visą savo dėmesį sutelkti į valstybinius brandos egzaminus.
Savo ruožtu švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė teigė matanti galimybių kitus mokslo metus 5–10 klasių mokiniams sutrumpinti viena savaite. Šiemet pradinukai mokosi iki birželio 9-osios, o 5–10 klasių mokiniai – iki birželio 23 dienos. Kai termometro stulpelis kyla aukščiau 25 laipsnių, mokyklų klasės virsta prakaito saunomis, o mokinių dėmesys išsisklaido greičiau nei ryto rasa. Bandymas išlaikyti mokymosi discipliną tampa absurdišku spektakliu, kuriame mokytojai desperatiškai bando kažką aiškinti, o mokiniai imituoja susidomėjimą, žvelgdami pro langą ir mintyse jau panirdami į ežerą.
Akivaizdu, kad dabartinis birželio mokymosi modelis yra pasenęs ir neefektyvus. Tuo metu, kai daugelis šalių naudoja šį laikotarpį naudingo mokymosi formoms, Lietuvoje vis dar laikomasi tradicinių metodų, kurie nebeatitinka šiandieninių ugdymo poreikių. Laikas ieškoti lankstesnių sprendimų, kurie ne tik ugdytų jaunosios kartos kompetencijas, bet ir skatintų mokymosi prasmingumą.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
