Šios jaunos dailininkės teptuką rankose laiko tikrai ne pirmą kartą...
Rugsėjo 26 dieną Širvintų meno mokyklos Dailės skyrius surengė metodinį renginį „Trys valandos spalvų“, skirtą ne tik dailės mokytojams. Į jį buvo pakviesti visi kolegos dailininkai, įvairių dalykų mokytojai, esami ir buvę mokiniai, taip pat žmonės, neabejingi kūrybai. Tapyti buvo planuojama gamtoje, prie Širvintos, tačiau užėjus smarkiam lietui, persikėlė į Meno mokyklos patalpas.
„Trys valandos spalvų“ buvo skirtos Dailės skyriaus dešimtmečiui. Pasak Aldonos Ragelskienės, prieš dešimt metų dirbo tik dvi mokytojos, buvo dvi klasės. Dabar dailės mokosi 86 mokiniai, su kuriais dirba penki pedagogai. Dailės mokytojos Stasė Rulevičienė, Sigita Kaminskienė, Jolita Jurkevičiūtė, Rasa Rulevičiūtė visiems tapytojams-bandytojams palinkėjo kūrybinio džiaugsmo ir nepakartojamų kūrybinių motyvų.
Į renginį atėjau kaip korespondentas, o tapau labai įdomaus eksperimento auka. Ką daryti paprastam visai ne meniškam žmogui, pavyzdžiui, chemijos ar matematikos mokytojui, pirmą kartą pamačius prieš savo akis baltą baltutėlį kaip sniegas gražiai įrėmintą drobulės gabalą. Tokį šviežią, nesuteptą, ant kurio baisu net mažą taškelį uždėti, kad nesugadintum amžiams… Buvau pagalvojęs apie profesionalaus psichologo pagalbą, tačiau šį kartą jos neprireikė. Mane šefuoti ėmėsi dailės mokytoja ekspertė Stasė Rulevičienė. Pirmiausia apdorojo „protiškai“, paaiškinusi, jog nereikia bijoti nei teptuko, nei dažų tūbelėse. Jie nesikandžioja… Vis dėlto gadinti baltos drobės niekaip neprivertė, todėl pirmąjį potėpį teko uždėti pačiai mokytojai. Prieš paimant teptuką į rankas, teko išklausyti trumpą teorijos kursą. Manote, kad taip paprasta, – imi sau ir teplioji? Nieko panašaus… Reikia žinoti, kaip tapyti daiktus prie pat horizonto ir kaip esančius čia pat, šalia tavęs. Svarbu teisingai pasirinkti spalvų derinį, nuo to priklauso ar kūrinys bus šiltas ir šviesus, ar šaltas ir tamsus. Be to, dažai, pasirodo, linkę reaguoti tarpusavyje ir įgauti visai nelauktą fantastišką atspalvį.
Dailės mokytojos net ir apniukusią bei lietingą dieną palinkėjo gyventi spalvomis.
Užsinorėjau nutapyti beržų alėją. Pradžioje dėliojau didesnius ir mažesnius žalios spalvos atspalvius tik tam, kad kažką reikia daryti. Ir tik įpusėjus darbui pajutau, jog širdelė ima kažką jausti. Pirmiausia, kad drobę sugadinau… ir, kad jeigu būtų duotas dar vienas šansas, pasirinkčiau kitas spalvas. Galbūt tapyčiau beržus iš savo fantazijos šalies, o ne tuos, kurie stovi palinkę prie kelio. Pajutau, jog imu apčiuopti paveikslo esmę. Tačiau… kaip dažniausiai būna miegant, sapnas nutrūko gražiausioje vietoje. Porą valandų prabėgo kaip viena akimirka, o nieko konkretaus nutapyti nespėjau. Atėjo laikas ruoštis namo.
Nuo apsilankymo pirmoje ir kiek netikėtoje tapybos pamokėlėje prabėgo gera savaitė. Jaučiu, jog atsiranda kažkokia priklausomybė. Kaip nuo tabako ar narkotikų… Vis dažniau imu galvoti, jog, ko gero, reikės nusipirkti porą teptukų, drobės gabalą, dažų, skiediklio, užsidaryti porą dienų kambaryje ir išlieti dūšią ant baltutėlės drobės…“
Remigijus Bonikatas
