„Svarbu kurti ir džiaugtis savo kūryba“

Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos penktoko Džiugo Tamašausko sėkme džiaugiasi mokyklos direktorė Helena Vaicekauskienė.

Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos penktoko Džiugo Tamašausko sėkme džiaugiasi mokyklos direktorė Helena Vaicekauskienė.

Gegužės 3 dieną Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos 5A klasės mokinys Džiugas Tamašauskas su lietuvių kalbos mokytoja Regina Apyniene buvo pakviesti į Kauno valstybinį lėlių teatrą. Jame vyko Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro renginys. Centras kartu su leidykla „Kalendorius“ organizavo mokinių kūrybinį konkursą „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. Tad Kauno valstybiniame lėlių teatre vyko baigiamoji šventė ir nugalėtojų apdovanojimo ceremonija. Šventėje buvo pristatyta šeštoji knyga „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. Ekspertų komisijos sprendimu, iš daugiau kaip 300 pasakų į knygą pateko 51 kūrinys, tarp jų ir širvintiškio Džiugo Tamašausko pasaka „Viskas per Musę“. Apdovanojimų ceremonijoje Džiugui Tamašauskui už sukurtą Širvintų paveldą puoselėjančią pasaką buvo įteiktas Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio pagyrimo raštas ir dovana-žaidimas „Kelionė žvaigždynais“. Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyrius už gražią pasaką-sakmę, kurioje daug meilės gimtajam kraštui, Džiugą apdovanojo dviem knygomis ir kalendoriumi. Apie savo sėkmę Džiugas sutiko pasidalyti mintimis su „Širvintų krašto“ skaitytojais.

– Sėkmė tave lydi jau ne pirmą kartą. Esi prieš porą metų išleistos knygos „Sėkmės ratas“ autorius. Dabar esi knygos „Lietuvos vaikai kuria pasakas“ bendraautoris. Papasakok, kaip atsiranda kūrinys? Ar ilgai tenka sukti galvą?

– Rašyti trumpas pasakas, pasakojimus apie gamtą, eilėraščius aš pradėjau besimokydamas pradinėje mokykloje. Man buvo įdomu stebėti skraidančias ir karksinčias varnas. Kilo mintis parašyti pasakojimus, kaip voveraitė pasakoja varnai apie visus metų laikus. Šiuos pasakojimus skaitė teta Rasa, K.Pūko radijo laidos „Vakaro pasakaitės“ vedėja. Klausytojai išrinko mano pasakas kaip įdomiausias 2011 m. pasakas. Netgi buvau pakviestas į Kauno K. Pūko radijo studiją. Čia vedžiau tiesioginę laidelę. Buvo labai įdomu. Esu sukūręs eilėraščių. Domiuosi savo krašto praeitimi, tad sukūriau pasaką „Dainių kaimas“ apie mano močiutės Janės gimtinę. Į penktąją „Lietuvos vaikai kuria pasakas“ knygą pateko mano pasaka „Kaip atsirado Lietuvos vardas“. O pasaka „Viskas per Musę “- apie kitos močiutės Bronės kaimą Musninkus. Vieną vakarą prie lango skraidė musė. Ji buvo labai įkyri. Aš pradėjau ją kalbinti. Po to pradėjo galvoje suktis įvairios mintys: kur musės skraido, kodėl ten skraido. Ir kilo mintis parašyti pasaką apie musių keliones. Po kelių dienų kai kuriuos sakinius pataisiau, vėl kilo naujos mintys, kol sukūriau šią pasaką. Žinojau, kad Musninkų miestelio pakraštyje stovi kunigaikštytei Barborai Radvilaitei pastatyta koplytėlė. Sukūriau kunigaikštytės apsilankymo Musninkuose istoriją. Taip ir išvydo pasaulį pasaka „Viskas per Musę“. Šią pasaką rašiau apie du mėnesius. Savo pirmąją knygą „Sėkmės ratas“ kūriau beveik aštuonis mėnesius. Pareidavau iš mokyklos, paruošdavau pamokas ir kiekvieną vakarą kažką sukurdavau. Kitą dieną perskaitydavau, pataisydavau ir vėl užrašydavau naujai kilusias mintis. Šis darbas man labai patiko. Kūriau net vaikščiodamas, patrepsėdamas. Man taip atrodė, kad kils įdomesnės, sklandesnės mintys. Šioje knygoje veiksmas vyksta gamtoje, nedrausmingi veikėjai supranta savo blogą elgesį ir laimi gėris. Prabudus rytais man kildavo mintys, kokius vardus duosiu savo veikėjams. Pavyzdžiui, papūgai Haulei pavardę sugalvojau, kai ryte klojau lovą. Noriu pasakyti, kad kūryba – sunkus darbas, nes mintys gali kilti net ir sapnuose.

– Kuo patiko Kauno valstybiniame lėlių teatre vykusi šventė ir nugalėtojų apdovanojimo ceremonija? Kokių įdomybių matei? Gal sutikai jaunųjų rašytojų?

– Ši šventė man paliko neišdildomą įspūdį. Prieš šventę labai nervinausi. Pradžioje aš ir mokytoja Regina Apynienė turėjome užsiregistruoti. Man padovanojo spaustuvės dažais kvepiančią knygą „Lietuvos vaikų pasakos“ ir paprašė pasirašyti. Tai buvo svarbi procedūra. Teatro salė buvo pilnut pilnutėlė jaunųjų rašytojų, mokytojų ir tėvelių. Visi dalinosi įspūdžiais, kaip kūrė pasakas, kas pavyko rašant. Kai prasidėjo apdovanojimo ceremonija, salė nuščiuvo. Visi laukėme, kas gi čia įvyks. Kai perskaitė mano pasakos nominaciją ir pakvietė su mokytoja ateiti atsiimti apdovanojimų, tai kojos truputį virpėjo iš susijaudinimo. Mane padrąsino mokytoja. Nurimau, kai vėl atsisėdau į savo kėdę. Džiaugiausi visų vaikų apdovanojimais. Visi vaikai džiaugėsi, kad jų pasakos pateko į knygą, nors ir negavo apdovanojimų. Svarbu kurti ir džiaugtis savo kūryba. Vėliau žiūrėjome spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“ pagal brolių Jakobo ir Vilhelmo Grimų pasaką. Spektaklis labai patiko. Buvo daug juokingų scenų. Įdomu buvo tai, kad nykštukai važinėjo traukinuku. Po spektaklio susipažinau su trečioku Luku iš Šiaulių. Mes pasidalinome šventės įspūdžiais, trumpai pakalbėjome apie kūrybą, pasikeitėme el. pašto adresais ir dabar susirašinėjame.

– Esi talentų nestokojantis vaikas. Iš ko paveldėjai polinkį rašyti? Kas skatina imti parkerį, popierių ir dėlioti mintis?

– Nuo mažens mėgstu pasakoti įvairias istorijas. Kol dar nemokėjau rašyti ir skaityti, mano juokingus pasakojimus ir išgalvotas istorijas užrašydavo mama. Vėliau stengiausi tai daryti pats. Domiuosi savo krašto istorija, labai patinka bendrauti su kaimo senoliais, klausytis jų pasakojimų apie senovę. Mama paskatino šiuos pasakojimus užsirašinėti sakydama, jog tai tikras lobis. Aš taip ir darau.

– Kokių dar talentų turi, apie kuriuos norėtum viešai pasidalinti su „Širvintų krašto“ skaitytojais?

– Didysis mano pomėgis – gamta, jos reiškiniai. Jau nuo mažų dienų mane domino gamta. Išėjęs į lauką surasdavau vorą ar kokį kitą vabaliuką, tuoj į saują ir namo. Pasiimdavau įvairias gamtos knygas, enciklopedijas ir ieškojau tų vabaliukų paveikslėlių, nuotraukų. Kadangi skaityti dar nemokėjau, tai apie juos paskaitydavo mama. Anksti išmokau skaityti, todėl visas knygas skaitau pats. Ką perskaitau, o ypatingai apie gamtą, žvėrelius, labai noriu papasakoti kitiems, pasidalinti mintimis. Žiūriu daugybę laidų apie gamtą ir jos reiškinius. Eksperimentuoju. Namuose auginu du vėžliukus Šogeten ir Marmaledą. Tai mano augintiniai ir tylūs draugai. Su jais aš kalbu kiekvieną dieną. Kai kalbuosi, jie, pakreipę savo mažas galvytes, klausosi. Man labai įdomu juos stebėti. Su mama daug keliaujame. Kelionių metu stebiu gamtą, gidų klausinėju apie tą šalį. Labai džiaugiuosi, kai svetimoje šalyje pamatau žvėrelius, paukščius, driežus. Labai laukiu vasaros atostogų. Važiuosiu į kaimą stebėti paukščių ir lapių. Lapės pas močiutę ateina net į kiemą. Man būna labai liūdna, kai matau žmones, niokojančius gamtą, jos išteklius. Atėjus pavasariui, džiaugiuosi parskrendančiais paukščiais. Noriu sukurti filmuką apie Širvintoje perinčius laukius. Tai paskatino daryti gamtos mokytoja Jadvyga Apavičienė. Nuo mažų dienų domėjausi ir žinau daugybę dinozaurų rūšių. Pradėjau kolekcionuoti šių roplių figūras. Turiu labai didelę dinozaurų kolekciją. Kaip ir kiekvienas vaikas, mėgstu konstruoti Lego konstruktorius. Turiu jų didelę kolekciją. Labai patinka skaityti knygas apie gamtą.

– Ko palinkėsi tiems vaikams, kurie slapta kuria eiles, apsakymėlius, bet nedrįsta niekam parodyti?

– Aš palinkėčiau vaikams nebijoti savo kūrybos paskaityti draugams, artimiesiems. Nebijoti nusiųsti į laikraštį ar į vaikų skaitomus žurnaliukus. Kai tavo kūrybą įvertina nors vienas žmogus – tau norisi kurti dar gražiau, įdomiau. Pirmas kartas būna labai nedrąsus. Tokius vaikus turėtų paskatinti jų tėveliai. Džiaugsmo bus visiems. Linkiu visiems kūrybinės ugnelės ir meilės savo gimtajam kraštui.

– Ačiū už pokalbį.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "„Svarbu kurti ir džiaugtis savo kūryba“"

  1. ss parašė:

    dziugelis – tikras poetas! cia geras.

Comments are closed.

scroll to top