„Kodėl karalaitė nesišypsojo…“

Vienai rūmuose karalaitei labai liūdna...

Šeštadienį, vasario 23 dieną, vyko Širvintų seniūnijos kultūros diena „Susieikim, pasibūkim…“ Šiais metais šventė iš Družų persikėlė į Avižonis. Pusiau suremontuota salė buvo pilna žiūrovų. Visi nekantriai laukė… pasakos pradžios. Scenarijų pasakai apie karalaitę, kurios niekas negalėjo pralinksminti, parašė Dovilė Janukaitienė, o režisavo Meilutė Morkūnienė. Pagaliau pasaka prasideda. Aidint plojimams į salę iškilmingai „įplaukia“ karališka pora. Ant rudų ir vešlių karalienės (Gražina Sūdžiuvienė) garbanų bei baltų kaip pienas karaliaus (Vidmantas Mateika) „sulaižytų“ plaukų puikuojasi iš „taurių“ metalų pagamintos ir „brangakmeniais“ nusagstytos karūnos. Puikūs aštuonioliktojo amžiaus drabužiai… Abu susėda prie nedidelio staliuko. Ant jo spindi krištoliniai indai, storame grafine prasišviečia, tikriausiai, taurusis alkoholinis gėrimas… Karaliui su karaliene šiek tiek liūdna. Mat jų duktė (Dovilė Janukaitienė) jau senokai nesijuokia. Sėdi susiraukusi ir pikta. Nuotaikos negali pataisyti nei į karaliaus rūmus pakviestos žiniuonės (Gražina Zajančkauskienė) stebuklingas tepalas, nei jos gąsdinimas užleisti karalaitę vabalais… Tad karalius, norėdamas nors šiek tiek pralinksminti savo dukterį, surengia didžiulę šventę. Apie esamą nelabai gerą situaciją dvare papasakoja balsas (Danguolė Rinkevičienė). Taigi, į rūmus, norėdami pademonstruoti savo meninius sugebėjimus ir prajuokinti karalaitę, vienas po kito iš tolimiausių kraštų traukia artistai. Eilės tvarka į menę juos kviečia stamboko sudėjimo su lazda rankoje sargybinis (Žydrūnas Paliukėnas). 

Pirmasis pasirodo Družų filialo vaikų lėlių teatras „Skudurinė Onutė“ (vadovė Meilutė Morkūnienė). Karolina Pimpytė seka pasaką „Apie karalaitę, drakoną ir stebuklingą obelį“. Ji sugeba viena įgarsinti visus pasakos veikėjus. Pasaką „Apie narsią močiutę, jos draugus ir drakoną“ vaidina net vienuolika vaikų. Šioje pasakoje gyvena tik ką išsiritęs ir visai pasaulio nepažįstantis geltonsnapis viščiukas, toks pat geltonsnapis ančiukas, šarka patarška, musė zvimbeklė, lieknas, laukuose belakstydamas ir svorį numetęs laukinis kiškis bei storas vos bepasivelkantis nupenėtas naminis triušis, gražuolė didžiaakė varlė, dvi pačios gudriausios Lietuvoje pelės, du veisliniai miegaliai šunys, drakonas-smakas ir baltaveidė skara apsigobusi močiutė. Žiūrovams labai linksma, – žiūrovai juokiasi, tik karalaitė ne…

Renatas Sūdžius su akordeonu „Weltmeister“ atlieka lietuvių liaudies dainą „Kai ateis vakarai“. Iš Motiejūnų atvykusi itin jaunai atrodanti kapela (vadovė Erika Treznickienė) sugroja smagią „Dieduko polką“ ir verčiantį pamąstyti apie savo gyvenimo antrąją pusę „Vestuvinį maršą“. Gaila, tačiau karalaitė net nenusišypso… Scenoje pasirodęs šaunių moterų vokalinis ansamblis iš Družų padainuoja net tris dainas, tačiau karalaitei nerūpi nei saulei tekant besileidžiantys šilai, nei moterų apdainuotos jaunos dienos. Šiokį tokį karalaitės susidomėjimą sukelia „Kazoko daina“ apie jauną merginą Halią, kurią ukrainiečių kalba atlieka įspūdingo stoto dainininkas Andriejus Boridka. Kai scenoje pasirodžiusi Avižonių kapela (vadovas Juozas Mateika) pradeda griežti „Avižonių polką“, atrodo, ne tik karalaitė, tačiau ir visi žiūrovai tuoj pasileis šokti. Taip ir įvyksta… Bešokant karalaitės veidas prašviesėja ir ji pagaliau nusišypso. Pasakos esmę paaiškina juokdarys (Loreta Paliukėnienė). Pasirodo, vien linksminti žmogų nepakanka, žmogų reikia įtraukti į veiklą. Kitaip sakant, karalaitė jau senokai pati norėjo kokioje nors šventėje dalyvauti, o ne vien tik sėdėti ir nieko neveikti.

Remigijus Bonikatas

[imagebrowser id=309]