„Kas mūsų nenužudo – padaro stipresniais“

Rėmėjų pagalba ir tvirtomis vaikinų rankomis iškilo poilsio zona šalia atviros jaunimo erdvės.

Dar viena jauna asmenybė, kuri pasižymi trykštančia energija, atkaklumu, kupina kūrybiškų idėjų ir lydima ryžto bei užsispyrimo emocijų. Pastaruoju metu akivaizdžiai matome kaip keičiasi atvira jaunimo erdvė, kaip aktyviai reiškiasi Širvintų rajono jaunimas, bet ne kiekvienas susimąsto, kas slypi už viso to ir kokį kelią reikia nueiti, kad būtų pasiekti tokie rezultatai. Tad šį kartą kalbiname jaunimo užimtumo specialistę Agnę Lazarevičiūtę, kuri kievieną dieną bendrauja su jaunimu, dar kartą išgyvena paauglystės sunkumų akimirkas ir užburia jaunatvišku optimizmu mūsų rajono gyventojus.

-Esu kilusi iš Širvintų. Čia baigiau LSG gimnaziją, įstojau į Kazimiero Simonavičiaus universitetą, įgijau komunikacijos bakalauro laipsnį. Maždaug mėnesį po baigimo pradėjau mokslus privačioje reklamos mokykloje „Atomic Garden“. Džiaugiuosi, jog pasirinkau šiuos mokymus. Neslėpsiu, buvo sunku, nes dėstytojai tikri reklamos kūrimo profesionalai, o ir vedamų paskaitų didžioji dalis vyko anglų kalba. Po visos dienos trukusių paskaitų dar tekdavo padirbėti naktimis prie konspektų, kad suprasčiau ko iš manęs reikalauja. Reklamos mokykloje baigiau 5 mėnesių mokymus ir įgijau reklamos diplomą.

Kalbant apie gyvenimo tikslus – sunku pasakyti, o ir atvirauti labai nesinori, kaip sakoma: „Mes planuojame, o Dievas juokiasi“. Keista, tačiau baigusi mokyklą, puikiai žinojau ko noriu. Tiek vienos, tiek kitos studijos buvo labai gerai apgalvotos. Baigiau tai, ką norėjau ir tikiuosi ateityje dirbti komunikacijos srityje.

Esu bendraujanti asmenybė. Man nesunku surasti bendrą kalbą nei su vyresnio amžiaus žmogumi, nei su jaunimu. Jaučiu, kad kai negaunu „dozės“ bendravimo, tai labiau pavargstu ir tampu mieguista.

Laisvalaikiu esu gamtos vaikas. Dievinu buvimą joje, vaikščiojimą ir stebėjimą viso, kas gyva. Žinoma, šalia privalo būti kompanionas ar kompanionė. Negaliu nepaminėti tinklinio, nes kaip gi be jo. Turime puikų miesto paplūdimį, kuriame dažnai leidžiame laiką su draugais žaisdami tinklinį.

Jau kurį laiką mūsų rajone esi ganėtinai vieša asmenybė ir aktyviai dalyvauji įvairiose Širvintų rajono vykdomose veiklose, o kiek žinau, daugumą jų inicijuoji pati. Papasakok, kada ir kaip viskas prasidėjo?

-Kalbant apie veiklas Širvintų rajone, tai viskas prasidėjo pirmaisiais studijų metais. Kartu su keliais aktyviais jaunuoliais ir bendraminčiais parašėme jaunimo iniciatyvoms skirtą projektą. Turėjome idėją vasaros metu vykdyti sporto renginį (tinklinio ir krepšinio varžybas, mažojo futbolo „Blic“ turnyras, estafetinis bėgimas). Tokiu būdu išsivystė projektas „Vasarok su sportu 2015.“

Vėliau keletą metų sekė daug savanorysčių Vilniuje, tokių kaip: Vilniaus miesto savivaldybėje, Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, įvairiuose renginiuose, projektuose ir kt. Atliekant praktiką teko būti filmo prodiusere „Summer media studio“ projekte Neringos savivaldybėje, tuo metu mano prodiusuojamas filmas pelnė daugiausiai apdovanojimų. Kaip tik tą vasarą studijos ėjo į pabaigą ir buvau pasinėrusi į kino kūrimo maniją. Tad susitikome su jaunimo reikalų koordinatore Gintare Preikšaitiene ir parašėme projektą „LTKT“, kad gauti finansavimą kino kūrybinėms dirbtuvėms mobiliaisiais telefonais. Kai gavome finansavimą, jau buvo atsidariusi atvira jaunimo erdvė, todėl nusprendėme, kad čia bus geriausia vieta jaunimui įgyvendinti kūrybines idėjas.

Nesitikėjau dirbti su jaunimu. Tiesiog pasiūlė ir aš sutikau. Pripažinsiu, bijojau, nežinojau kaip pasiseks, ar man patiks, ar viską spėsiu. Svarsčiau, ar jaunimas pripažins mane, ar įstengsiu bėgti su jais kur jie nori, ar man pavyks produktyviai prisidėti prie jų idėjų įgyvendinimo.

Akimirkos, kurios neapsakomos žodžiais ir yra neįkainojamos.
Vienos dienos jaunimo stovykla „Širvinta“ bebro kelio parko teritorijoje.

Supratau, kad pavyksta ir per pusę metų kartu padarėme labai daug: vienos dienos jaunimo stovykla „Širvinta“ Bebro kelio parko teritorijoje, bendraminčių ir rėmėjų pagalba atsinaujintos kelios erdvės patalpos, vykome į ekskursijas Pakruojo dvare ir jaunimo centre, aplankėme Kernavėje namelį prerijose ir jodinėjome žirgais, „Vibelift“ jaunimo motyvacijos festivalis Vilniuje, piknikas ir tinklinio žaidimas, naktis erdvėje, filmų peržiūros, stalo ir lauko žaidimų turnyrai, Eurovizijos konkurso naktinis renginys terasoje, lauko baldų gamyba, darom dienos akcijas, diskusijų vakaras su Erasmus+ savanoriais iš užsienio, Kazimiero Simonavičiaus universiteto lyderystės mokymai ir įsteigtas vaikų universitetas „Alfa“, šventinės vakaronės, valstybinių dienų švenčių minėjimas. Taip pat turėjome svečią iš Turkijos – „Labas“ kelionių agentūros įkūrėją Turkijoje Mustafa Erkut. Knygnešio dienos proga svečiavosi Kamilė Kalibataitė, „Petro ofsetas“ leidyklos savininkė.

Nenuostabu, kad Širvintos yra mažas miestelis ir visi visus nuolatos pastebi. Per visą vykdomos veiklos laiką ar teko išgirsti iš aplinkinių piktų kalbų, o gal anaiptol, sulaukei džiugių ir paskatinimo kupinų žodžių?

-Nebūna gyvenime taip, kad viskas ką bedarytum ar besakytum, visiems tiktų ir patiktų. Man atrodo, jog sulaukti kritikos yra normalu. Visada jos laukiu, nes po kiekvieno renginio svarbu žinoti kas pavyko ir ką dar reikia tobulinti.

Štai toks būrys jaunuolių renkasi įvairiuose renginiuose.
Geriausios kūrybinės idėjos gimsta laiką leidžiant gamtoje.

Dėl aplinkinių, net nežinau, turbūt, neteko girdėti kažko blogo. Gal tai būna pasakoma labai gražiai, o aš moku priimti. Žmonės nėra pratę girti vieni kitų, bet tikrai yra tokių, kurie supranta kiek reikia pastangų dirbant su jaunimu, nes esi vienas keliuose asmenyse. Paskatinimo ir pagyrimo žodžių tikrai tenka išgirsti, bet dėl to daug darau, kad tas rezultatas būtų pastebimas. Būna žmonės patys pasako į akis, o kartais išgirstu iš aplinkinių, kad kažkas pasakė gražų žodį.

Pastaruoju metu ypač reiškiasi Širvintų atviros jaunimo erdvės veikla bei nuolatiniai erdvės pokyčiai. Kaip pavyksta viso to pasiekti? Rašote projektus, ieškote rėmėjų? Ar daug pavyksta rasti bendraminčių?

-Stengiamės rašyti projektus, nes labai trūksta finansavimo inventoriui ir vykdomiems renginiams. Nuolatos tobuliname atviros jaunimo erdvės patalpas, kad būtų jauku ir gera užsukti laiko praleidimui. Labai daug padeda bendraminčiai bei rėmėjai. Tik jų dėka pavyko įgyvendinti daugybę sumanymų.

Kokias emocijas patiri kasdien dirbdama su jaunimu? Dažnai tenka girdėti, kad šiuolaikinis jaunimas yra ganėtinai vangus ir visą dėmesį sutelkia kompiuterinėms technologijoms. Paneigtum ar patvirtintum šį faktą? Ar būna taip, kad jie patys pasiūlo idėjų ir atraitoję rankoves kimba į darbus?

-Mano emocijos dažnai svyruoja. Aš kaip ir jie: čia laiminga, juokiuosi, o čia jau susikaupusi kažką rašau, mąstau. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti tavo teiginio, nes yra kelių tipų jaunimas: vienas tipas, kurį tu puikiai įvardinai – vangūs ir dėmesį sutelkę į kompiuterines technologijas, mobiliuosius telefonus, o kitas tipas, kurie žingeidūs, kuriems kaip ir man visada trūksta veiksmo. Nemanau, kad tai blogai, nes mes visi esame skirtingi. Juk ne kiekvienas gali bendrauti, ne visiems patinka savanoriauti, tačiau tikiu, kad šiuolaikiniame pasaulyje, tie vangūs ir dėmesį sutelkę į kompiuterines technologijas gali tapti puikiais IT specialistais, valdydami šiuolaikines technologijas, jie moka daugiau nei kai kurie vyresnio amžiaus žmonės kas dieną dirbantys prie kompiuterio, jie puikiai sugeba filtruoti begalybę pateikiamos informacijos išsirenkant kas jiems naudinga, reikalinga, įžvelgiu pliusą ir užsienio kalbų lavinimui.

Nedaug, tačiau yra ir tokių jaunuolių, kurie atsiraitoję rankoves kuria, dirba, siūlo įvairias idėjas, o kai kuriuos reikia labiau paskatinti.

Abu tipai yra ganėtinai sunkūs, nes vieni nelabai sugeba išlaikyti dėmesį paskaitos metu, tiesiog kartais net nevalingai išsitraukę telefoną „skrolina“ ir tarsi panyra į kitą erdvę, o kiti yra labai reiklūs ir nori visko daug, net kartais jų norai prasilenkia su realybe. Tačiau mes visi mokomės. Aš taip pat mokausi kartu su jais. Manau, kad iš taškelio padaryti didelį burbulą yra talentas.

Ne paslaptis, kad būna dienų lyg tyčia ir net patys stipriausi emociškai palūžta. Tavo darbas kiekvieną dieną reikalauja energijos, veržlumo, idėjų, optimizmo ir t.t. Išduok paslaptį mūsų skaitytojams – iš kokio stebuklingo šulinio semiesi kantrybės ir motyvacijos?

-Dažnai kalbuosi su savimi mintyse (ten tikras chaosas) ir kovoju su blogomis mintimis. Atrodo, kad išeinu iš savęs, bet netrukus sugrįžtu. Būtent jaunuolių entuziazmas yra mano stiprybė darbe, nes jie mano pasididžiavimas. Greičiausiai pati sau atrodau daug jautresnė nei kitiems. Esu jauna ir ganėtinai juos suprantu. Regis, ne taip ir seniai pačiai teko išgyventi paauglystės krizę, tad stengiuosi juos suprasti, kad būtų artimesnis tarpusavio ryšys.

Kas tau yra laimė? Klausiu ne be reikalo. Dažnai stebiu gatve einančius praeivius ir kartais apniunka liūdesys matant nusiminusius žmonių veidus ant kurių parašyta: „Aš nelaimingas ir pavargau nuo gyvenimo metamų iššūkių.“ Kokią žinutę jiems norėtum perduoti? Ar šiuo metu pati jautiesi 100 procentų laiminga?

-Žmogus tokia būtybė, kuriam visada visko reikia iki pilnos laimės. Šiuo metu esu pakankamai laiminga, nes turiu viską ko gyvenime reikia: sveika, pavalgiusi, šeima, tikri draugai šalia. Aš iš tų žmonių, kurie džiaugiasi radę gražesnį akmenėlį, ar išvydę įdomios formos debesį. To tikriausiai išmokau iš močiutės, nes ji moka džiaugtis viskuo, yra labai jautri, atrodo, kad myli viską, kas aplink ją ir džiaugiasi kiekviena diena bei joje atsitikusiu menkniekiu, kurio daug kas visai net nepastebi. Kiekviena diena – kaip stebuklas, nežinai kas tavęs laukia. Mane visad guodžia mintys apie tuos, kuriems kur kas blogiau. Reikia su savimi daug kovoti. Jei ir atsitinka gyvenime kažkas negero, tai nereikia priimti dalykų kaip bėdos. Juos reikia pasitikti kaip iššūkį, kurį išgyvenę mes tampame stipresni. Reikia džiaugtis, kad galime gyventi, valgyti ledus, jausti širdimi ir liesti artimą, kvėpuoti ir įkvėpti gaivaus oro ar rytinės kavos aromato, o ką kalbėti apie pramogas. Man labai patinka vienas posakis: „Kas mūsų nenužudo – padaro stipresniais.“ Linkiu to visiems. Džiaukimės ką turime, nes gyvenimas tik vienas. Pasiimkime viską ką jis duoda ir reikalaukime iš savęs dar daugiau, nes tikrai galime ir viskas įmanoma.

Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+