Kai hobis tampa azartu

Nuotrauka su mylimiausiais, kurie reikalauja daugiausia laiko.

Nuotrauka su mylimiausiais, kurie reikalauja daugiausia laiko.

Mūsų rubrikoje dar vienas jaunas žmogus – Rigita Ušackaitė, kuri sekmadienį peržengs 26-ąją metų pakopą, su kuo nuoširdžiai sveikiname bei linkime kuo didžiausios gyvenimo sėkmės. Rigita dirba veterinarijos farmacininke. Merginos hobis – gyvūnai, o tiksliau tariant – didžiulė meilė šunims bei dalyvavimas įvairiose jų parodose. Gimusi, augusi Širvintose, Rigita nieku gyvu nežada gimtojo miesto iškeisti į kurį kitą miestą ar, kaip dabar yra populiaru, – emigruoti svetur.

– Visų pirma, tai aš niekuomet nemėgau didelių miestų. Man priimtinesnė ramybė, mažiau žmonių. Kitas dalykas – gyvūnai, dėl kurių dideliame mieste yra tam tikri barjerai. Tad niekada nekilo mintis keltis į didesnį miestą, o ypač emigruoti. Esu viskuo patenkinta būdama čia, kur esu.

– Na, šiuo metu nedažnai sutinkame taip mąstančio jaunimo. Dauguma veržiasi ten, kur yra daug žmonių, kur yra galimybės tobulėti, siekti kažko daugiau. Įdomu išgirsti, ką pati manai apie perspektyvas jaunam žmogui Širvintų mieste?

– Manau, kad jos labai menkos. Sutinku, kad, atėjus naujai valdžiai, mieste vyksta daug pokyčių. Miestas gražėja, atsiranda daugiau pramogų, tačiau su darbo vietomis vis dar sudėtinga. Lietuvoje apskritai nėra galimybių plėtoti kad ir mažą verslą, nes tučtuojau prispaudžia didžiuliai mokesčiai. Norint kažką pradėti, įsitvirtinti, turi būti tvirtas pagrindas, tam tikra parama iš šalies. Taip nutiko ir man pačiai. Jei ne šeima – vargu ar turėčiau tai, ką dabar turiu. Būtų daug dalykų, kurių neįstengčiau sau leisti. Esu tokios nuomonės, kad, siekiant tam tikrų tikslų, – neužtenka tik norėti. Reikalingos nemažos investicijos, pažįstamų pagalba, šeimos parama ir pritarimas. Jei kalbėtume tik apie norą, – būtų per daug paprasta.

– O nuo kada kilo noras įsigyti šunis, su jais dalyvauti parodose ir išvis, kaip gimė meilė gyvūnams?

Apdovanojimų „derlius“

Apdovanojimų „derlius“

– Genai. Viskas remiasi būtent į tai (šypsosi pašnekovė). Mano tėtis nuo mažens buvo gyvūnų apsuptyje ir, manau, visa tai perdavė man. Mūsų namuose yra įvairiausių gyvūnų: povų, lamų, žirgų, ponių – įvairus gyvūnijos pasaulis, kokį rasi ne kiekvieno sodyboje. Tai tėčio hobis, bet tuo pačiu liečia ir mane, nes tame pačiame kieme gyvename (juokiasi mergina). Na, bet labiausiai myliu šunis. Pati auginu dvi veisles: japonų Akitą ir Šhiba – inu (didysis japonų šuo ir mažasis). Viskas prasidėjo nuo to, kai gavau iš tėčio japonų Akitą dovanų. Tai yra išskirtinio charakterio šunys. Užsispyrę, be galo protingi, nemėgstantys nuobodžiauti ir visiškai atspindi mano charakterį – ne visus prisileidžia. Šie šunys pasižymi išskirtine ištikimybe. Aišku, visi jie ištikimi, bet šie, pakviesti dar pagalvos, ar prieiti. Jų priežiūra – nuolatinės maudynės, dresūros pamokos ir nuolatinis užsiėmimas namuose – atima daug laiko, pastangų ir, kas be ko, reikalauja nemažų lėšų. Juk ir už dalyvavimą parodose reikia sumokėti nemažus mokesčius. Tačiau kadangi norėjosi kažkur tobulėti, šunis parodyti plačiajam visuomenės ratui, o ne tik namų kieme jais grožėtis – visa tai neatbaidė. Pradėjau nuo Lietuvos, o dabar jau vykstame ir į užsienio šalis. Japonų Akita patinas Denjo jau yra Baltijos šalių čempionas ir specializuotų bei klubinių parodų nugalėtojas (didžiuojasi Rigita). Kai sekasi, – norisi nuolatos tobulėti. Kiekvienas savo kategorijoje jau pasiekęs kiek įmanoma. Be abejo, konkurencija didžiulė. Savo klasėje būna dešimt ir penkiolika šunų. Nėra taip lengva, kaip atrodo.

– Kiek šis hobis reikalauja tavo pačios laiko?

– Daug. Labai daug. To laisvo laiko net ne visuomet turiu. Kaip minėjau, dirbu veterinarijos vaistinėje Ukmergėje. Dresūros pamokų tenka vykti į Vilnių. Be viso to, pamokų metu įgytus gebėjimus dar savarankiškai reikia ugdyti ir namuose. Nuolatinis darbas, dėmesys skiriamas tam, kad pasiektume tai, ką turime, ir nuolat tobulėtume. Džiaugiuosi, kad šis hobis, mylimas darbas, man suteikia laimės. Darau tai, ką mėgstu ir apie ką svajojau nuo vaikystės. Tad visas tas laikas, kurį skiriu, – mano šypsenos šaltinis.

– Ką rekomenduotum tiems, kurie galbūt seniai svajoja įsigyti augintinį, tačiau abejonių kyla dėl atsakomybės, didžiulių investicijų stokos?

– Norint įsigyti gyvūną, reikia labai gerai apgalvoti visas smulkmenas. Matome, kokia situacija yra gyvūnų prieglaudose, kai žmonės skubotai priima sprendimus ir patenkina vaikų norus. Nekalbu jau apie tai, kuomet gyvūnai išvežami į miškus ar kitais būdais jų atsikratoma. Dauguma renkasi neatsakingai. Juk nebūtina apsistoti ties veisliniu, jei tam nepakanka pinigų, visada galima įsigyti iš prieglaudų, kurios šiuo metu yra perpildytos, ir gyvūnėliai laukia namų šilumos bei mylinčių šeimininkų. Mielai pati priglausčiau vieną kitą gyvūnėlį, tačiau mano namuose jau nėra vietos. Nors ir labai didelę širdį turiu, bet tam ribotos galimybės. Ypač siūlyčiau jaunoms šeimoms įsigyti augintinį, kuris formuotų visai kitokį mažo vaiko požiūrį, atsakomybės jausmą. Tai puikus „pakaitalas“ išmaniesiems prietaisams, kurie vaikus pritraukia kaip medus ir sutelkia visą jų dėmesį. Nuo to jie tikrai netampa intelektualesni.

Rigita Ušackaitė myli įvairius gyvūnus. Jos asmeniniame albume gausu tokių įspūdingų nuotraukų.

Rigita Ušackaitė myli įvairius gyvūnus. Jos asmeniniame albume gausu tokių įspūdingų nuotraukų.

– Kokie tavo gyvenimo ateities planai – ar jie susiję su šiuo hobiu ir gyvenimu Širvintose?

– Jokiu būdu neketinu išvykti iš Širvintų, nes tai puiki vieta susisiekimui ir su kitais miestais. Manau – toliau vyksiu į parodas, dalyvausiu konkursuose, o visa kita laikas parodys. Širdyje gera, kai tavo hobis tampa azartu ir norisi vis labiau tobulėti.

Odeta Kuročkina
Nuotraukos iš Rigitos Ušackaitės asmeninio albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Kai hobis tampa azartu”

  1. uoga parašė:

    Pozityvas apie jaunus žmones visada maloniai nuteikia.
    Ačiū autorei.

  2. - parašė:

    tu saunuole.

Comments are closed.

scroll to top