Širvintiškė Aistė Jotautytė – asmenybė, kuri niekuomet nestovi vietoje ir nuolatos ieško naujų iššūkių.
Kuomet ši mergina mokėsi Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje, paskui Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje – buvo sunku jos nepastebėti. Ji dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, pati juos organizuodavo, aktyviai reiškėsi mokinių savivaldos veikloje, savo nuostabiu balsu džiugindavo susirinkusią publiką ir tuo pačiu metu siekė aukščiausių rezultatų mokymosi procese. Baigusi mokyklą, mergina pasirinko studijas užsienyje, kas šiuo metu yra ypatingai populiaru tarp jaunimo. Aistė išvyko studijuoti politikos mokslų į Warwick universitetą Anglijoje. Per ketverius metus mergina įgijo bakalauro bei magistro studijų laipsnius ir šiuo metu gyvena bei dirba Lietuvoje. Manau, mažai kas žino, kaip širvintiškei sekėsi svetur ir kodėl likimas ją sugrąžino į gimtąją šalį. Tad kviečiu Jus, mieli mano skaitytojai, įsijausti į šį atvirą, nuoširdų pokalbį ir kartu su Aiste pakeliauti jos prisiminimų, išgyvenimų bei dabartinio gyvenimo horizontuose.
-Kurioje klasėje jau turėjai tvirtą apsisprendimą ką nori studijuoti ir, kad studijuosi užsienyje? Kodėl užsienis ir būtent Anglija?
-Tvirtas apsisprendimas sukti į socialinius mokslus atėjo gana vėlai. Prisimenu, kad renkantis pasirenkamuosius dalykus 11-oje klasėje dar buvau tokia pasimetusi, kad A lygiu pasirinkau tiek socialinius, tiek gamtos mokslų dalykus, kad turėčiau galimybę studijuoti socialinius mokslus ir mediciną, tarp kurių labiausiai dvejojau. Tačiau besimokydama supratau, kad socialiniai mokslai man yra įdomesni, pasitariau su tėvais ir pasilikau ties pastaraisiais. Ilgai įsivaizdavau: jei studijuosiu socialinius mokslus, rinksiuosi teisę, tačiau, kai supratau, kad teisės studijos „pririša“ tave prie šalies, kurioje būtent ta teisė galioja, nusprendžiau rinktis platesnį, politikos mokslų, lauką.
Idėja išvykti į užsienį brendo kurį laiką. Pirmiausia svarsčiau metus savanoriauti užsienyje prieš grįžtant studijoms, tačiau, kai labiau pasidomėjau studijų galimybėmis Anglijoje ir ką siūlo mane dominantys universitetai, nusprendžiau nieko nelaukusi ir „aplikuoti“ ten. Manau, tvirtas apsisprendimas atėjo vienuoliktoje klasėje, tada ir pradėjau žvalgytis po universitetų reitingus ir reikalavimus, norint patekti. Reitinguose, Anglijos universitetai užėmė ypač aukštas vietas, o mano universiteto Politikos fakultetas tais metais buvo antras po Oksfordo, kurį jau kitais metais aplenkė. Taip pat buvau susidariusi tokią nuomonę, kad socialiniai mokslai Vakarų šalyse yra labiau vertinami, todėl tikėjau, kad po studijų užsienyje, man atsivers daugiau galimybių, – tokias apsisprendimo taktikas prisimena Aistė.
-Kaip tėvai priėmė tavo apsisprendimą išvykti?
-Tėvus tam ruošiau kurį laiką, su savo mintimis apie savanorystę užsienyje, taigi, manau, jie tik apsidžiaugė, kad į užsienį išvykstu mokytis, o ne savanoriauti, – prisimena Aistė. – Manau, kad jiems mane išleisti buvo sunku ir liūdna, nes aš vienturtė ir mūsų santykiai labai artimi. Nepaisant to, jie liūdesio man nerodė, visą laiką labai stipriai palaikė ir skatino eiti bei daryti tai, kas man atrodė teisingiausia, – Aistė džiaugiasi teigiamu tėvų požiūriu.
-Pasidalyk nuvykimo bei susipažinimo su miestu, universitetu, naujais draugais įspūdžiais?
-Studijavau Coventry mieste, Warwick universitete. Nuvykau labai sklandžiai. Buvau užsiregistravusi į Tarptautinę studentų savaitę, vykusią prieš prasidedant semestrui, todėl iš oro uosto mane pasiėmė universiteto savanoriai, padėjo įsikurti ir užsiregistruoti reikalingose vietose. Pirmuosius metus gyvenau universiteto miestelyje, kas, mano manymu, yra puiki idėja adaptuojantis iš gyvenimo su tėvais į suaugusiojo gyvenimą. Viskas miestelyje yra po ranka, nors reikia pasirūpinti savimi, neiškyla tiek daug reikalų, kaip gyvenant mieste. Universiteto miestelis mane nustebino – įsivaizdavau jį daug mažesnį, kelis pastatus ir bendrabučius, tačiau Warwick universiteto miestelio plotas yra 290 hektarų. Didelę miestelio dalį užima universiteto pastatai, įvairaus lygio bendrabučiai, tačiau taip pat yra didžiausias regione menų centras, sporto klubai, parduotuvės, kavinės, restoranai.
Susipažinti su žmonėmis buvo labai paprasta. Kelis žmones jau pažinojau, susipažinome pirmakursiams sukurtose Facebook‘o grupėse. Todėl, tik nuvykus ir įsikūrus, pirmiausia su visa grupe žmonių iš įvairiausių šalių susitikome papietauti. Toliau, pirmomis universiteto savaitėmis vyko labai daug susipažinimo renginių universiteto, fakulteto ir bendrabučių mastu, todėl teko susipažinti su begale žmonių. Apskritai, Anglijos ir Warwick universiteto kultūra yra labai atvira, žmonės ypač draugiški, todėl ten yra visai normalu susipažinti su kažkuo pietaujant ar tiesiog gatvėje. Ne su visais iš tų žmonių vis dar bendrauju, tačiau viena mergina, su kuria susipažinau prieš atvykdama į universitetą, dar ir šiandien yra viena geriausių mano draugių.
-Kokią nuomonę susidarei apie vietinius gyventojus, jų kultūrą, tradicijas, stilių ir pan.? Po kurio laiko vis dar jauteisi svetima ar jau tapai sava jų tarpe?
-Mano patirtis labai savotiška – metus praleidau universiteto miestelyje, likusius – šalia universiteto miestelio esančiame mieste, kuriame apsistojo dauguma studentų, todėl iš dalies gyvenau savo universiteto „burbule“. Warwick universitetas – didžiausias iš tarptautinių universitetų Jungtinėje Karalystėje, beveik pusė darbuotojų taip pat yra ne britai. Dėl šios priežasties, didžiąją laiko dalį buvau apsupta užsieniečių arba britų, kurie atvyko iš kitų šalies dalių. Su vietiniais daugiausiai susidūriau dirbdama bare, nes tiek darbuotojai, tiek lankytojai buvo ne universiteto studentai. Tačiau čia man taip pat pasisekė – kolegos priėmė išskėstomis rankomis, viską, kam sutrukdydavo kalbos barjeras, kantriai paaiškindavo, kartu leisdavome laiką ir po darbo.
-Matyt, teko sutikti daug studentų atvykusių iš kitų šalių. Su kokiomis kultūromis dar teko bendrauti?
-Kasdien sutikdavau žmonių iš pačių įvairiausių šalių. Tai, manau, yra viena svarbiausių patirčių, kurią suteikia studijos užsienyje. Jau nuo pirmų dienų buvau apsupta skirtingų kultūrų ir religijų žmonių, todėl ne tik sužinojau labai įdomių dalykų apie visą pasaulį, bet tai dar labiau pagilino mano tolerancijos jausmą, kadangi leido pamatyti, kokie mes visi skirtingi, bet savaip puikūs. Mano draugai turbūt gyvena kiekvienoje iš Europos šalių, viena geriausių draugių atvyko iš Maroko, artimi draugai yra kilę iš Jungtinių Arabų Emyratų, Gruzijos, Singapūro, Pietų Afrikos Respublikos, Amerikos, Pakistano.
-Kodėl nelikai gyventi toje šalyje ir prieš kiek metų nusprendei grįžti į Lietuvą?
-Turbūt, likimas, – šypsosi Aistė. – Neplanavau po studijų grįžti į Lietuvą, bent ne taip greitai ar ne taip ilgam. Gana tiksliai žinojau, kokį darbą noriu dirbti ar bent išbandyti, tačiau per įtemptą mokslų grafiką vis trūko laiko pasigilinti į darbo pasiūlymus. Grįžusi Velykų atostogoms į Lietuvą „užmečiau“ akį, kokie politikos analizės institutai veikia čia ir akis užkliuvo už Visionary Analytics siūlomos praktikos, kuri atitiko tai, ką įsivaizdavau norinti veikti. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką ir buvau pakviesta testui, pokalbiui. Grįžusi į Angliją, dar turėjau laiko apmąstyti savo opcijas ir kaip tik tada gavau pasiūlymą tęsti mano tuometinį žvalgybos analitikės darbą pilnu etatu po studijų. Ilgai svarsčiau ir dvejojau – išvykti lyg ir dar nenorėjau, tačiau praktika Lietuvoje buvo daug arčiau širdies. Dėl šios priežasties, sutikau grįžti ir save išbandyti čia. Po praktikos sulaukiau darbo pasiūlymo toje pačioje įmonėje ir likau.
-Kuo užsiimi šiuo metu ir kokie ateities planai?
-Šiuo metu dirbu tyrėja politikos tyrimų ir analizės institute „Visionary Analytics“. Ateityje planuoju tobulinti savo tyrėjos įgūdžius, toliau turtinti savo gyvenimo aprašymą naujais projektais ir kilti karjeros laiptais, – sako širvintiškė.
-Ko palinkėtum savo gimtojo miesto būsimiems abiturientams, kurie vis dar nenusprendė kokiu gyvenimo keliu pasukti?
-Abiturientams palinkėčiau mesti sau kuo daugiau iššūkių ir kuo toliau išeiti iš savo komforto zonos. Tai leis pamatyti, kiek daug gali nuveikti įdėjęs darbo ir pastangų bei skatins labiau pasitikėti savo jėgomis. Tiems, kurie dar dvejoja, kuriuo gyvenimo keliu pasukti, kad ir kaip banaliai skamba, palinkėčiau rinktis tą kryptį, kuri teikia daugiausiai džiaugsmo, kurioje vis dar atrandate kažką įdomaus. Tai svarbu, todėl, kad, jei pasiseks, toje srityje suksitės dar labai daug metų, – tokiais palinkėjimais baigėme pokalbį su Aiste Jotautyte.
Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio Aistės archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite spalio 6 d. laikraščio numeryje.
