Emigruoti privertė geresnių gyvenimo sąlygų paieška ir noras įgyvendinti gyvenimo tikslus

Julius su sužadėtine, kuri yra ispanų tautybės, atvyksta į Lietuvą atostogų ir aplankyti artimųjų bei parodyti gražių Lietuvos vietovių. (Viešnagė Trakuose, Juliaus asmeninio albumo nuotrauka).

Julius su sužadėtine, kuri yra ispanų tautybės, atvyksta į Lietuvą atostogų ir aplankyti artimųjų bei parodyti gražių Lietuvos vietovių. (Viešnagė Trakuose, Juliaus asmeninio albumo nuotrauka).

Emigracija vis dar aktuali ir neišsemiama tema. Kai kurie, pasiekę tikslus, grįžta į gimtinę, tačiau daugelis gyvena užsienio šalyse, ir jų gretas papildo nauji atvykėliai iš Lietuvos. 2017 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 849 tūkst. nuolatinių gyventojų – tai yra 39,2 tūkst., arba 1,4 proc., mažiau negu 2016 metų pradžioje, skelbia Statistikos departamentas. Šie skaičiai nuolatos didėja, nes žmonės „kelia sparnus“ geresnių galimybių link. Šį kartą pavyko susisiekti su širvintiškiais, kurie vis dar gyvena užsienyje ir retas kuris planuoja grįžti į gimtąją šalį. Tad trumpai juos pakalbinome: kokios priežastys privertė išvykti, kaip sekėsi įsitvirtinti, kokia veikla užsiima dabar ir kokie ateities planai? Smagu buvo išgirsti įvairių pasakojimų, kurie virto sėkmingomis gyvenimo istorijomis.  

Pirmasis pašnekovas – Julius Beliakovas. Vaikinui 25 – eri metai, ir jau ketverius metus jis gyvena Anglijoje:

– 2013 metais išvykau gyventi į Angliją. Šiuo metu esu Bournemoutho mieste. Apie šį žingsnį svarsčiau dar būdamas dvyliktoje klasėje, tačiau įstojau į universitetą ir kelionės planus teko atidėti. Pirmieji atvykimo žingsniai buvo ganėtinai sunkūs, ypač nemokant anglų kalbos. Įsidarbinau mašinų plovykloje, kurioje tekdavo dirbti vienuolika valandų per dieną, o už dieną darbdavys sumokėdavo 50 svarų. Aišku, pinigai menki, palyginti su bendru tos šalies atlyginimų vidurkiu, tačiau pragyvenimui pakakdavo. Dabar, kai pramokau anglų kalbą, įsidarbinau „Lush“ įmonėje, kuri garsėja rankų darbo kosmetikos gamyba. Tad šiuo metu specializuojuosi gamindamas kvapiuosius vonios burbulus. Ateityje planuoju žingsnis po žingsnio kilti karjeros laiptais šioje įmonėje, nes tikrai yra kur tobulėti, sudaromos geros darbo sąlygos ir perspektyvos siekti kažko daugiau. Minčių grįžti į Lietuvą neturiu ir net nežadu to daryti – stengiuosi susikurti gerą gyvenimą šioje šalyje, nes Lietuvoje tam nematau perspektyvų. Taip pat turiu sužadėtinę, kuri yra ispanų tautybės, tad Lietuvoje jai būtų gerokai per šalta.

Julių žavi kasdienė galimybė pasivaikščioti smėlėtu pajūriu. (Nuotrauka iš Juliaus asmeninio archyvo)

Julių žavi kasdienė galimybė pasivaikščioti smėlėtu pajūriu. (Nuotrauka iš Juliaus asmeninio archyvo)

27-erių metų širvintiškė Ugnė Jurkūnaitė jau ketverius metus gyvena Vokietijoje:

Daugybė lankytinų vietų, kurias galima pamatyti laisvu nuo darbo metu (Nuotrauka iš Ugnės asmeninio archyvo).

Daugybė lankytinų vietų, kurias galima pamatyti laisvu nuo darbo metu (Nuotrauka iš Ugnės asmeninio archyvo).

– Viskas prasidėjo nuo to, kad pirmas, mano pastūmėtas, išvyko vaikinas. Tiesiog trumpam, trims mėnesiams, kad sutaupytų mažai svajonei. Kadangi jam puikiai sekėsi, nusprendėme, kad privalau vykti ir aš. Planavome maksimaliai užsibūti pusę metų ir sugrįžti į gimtinę, kad galėtume įgyvendinti didesnes svajones. Lietuvoje turėjau gerą darbą, kurio užmokestis buvo pakankamas (užtekdavo pragyventi ir sau nemažai ką leisti). Buvau užsitarnavusi gerą vardą, tad išvykstant nekilo jokių abejonių, žinojau, kad bet kada galėsiu grįžti į šią darbo vietą. Pirmieji pusė metų gyvenant svetur praskriejo akimirksniu, ir štai jau ketveri metai dirbu Vokietijoje. Darbas nėra iš lengvųjų, bet užmokestis viską atperka. Tad svajonės kaskart vis auga. Svarbiausia yra tai, kad jos nelieka tik miražas, o visos iki vienos pildosi, nes tam yra galimybės – Lietuvoje būtų sunku ar net neįmanoma to padaryti. Visą šį laiką dirbu toje pačioje įmonėje, tik nuo paprastos pakuotojos darbo pakilau iki darbų vadovės pareigų. Kad ir kaip čia būtų gerai – neįsivaizduoju savo gyvenimo šioje šalyje. Noriu įgyvendinti visus tikslus, kurių dar yra likę, ir grįžti į gimtąją šalį – Lietuvą. Visa, kas brangiausia, yra būtent ten, iš kur esu kilusi: šeima, draugai… Noriu, kad ir mano būsimi vaikai įleistų šaknis bei augtų Lietuvoje. Aišku, kai pagalvoju, kad bus labai sunku susitaikyti su Lietuvos mažu atlyginimu ir aukštomis kainomis, apima baimė ir šioks toks nerimas, tačiau noras būti su artimaisiais yra kur kas stipresnis. Žinoma, pasiilgsiu gražių Vokietijos vaizdų ir lankytinų vietų, nes čia kiekviename miestelyje yra ką pamatyti ir kur apsilankyti laisvu nuo darbo metu.

Štai apie kokį Vokietijos vaizdus kalba pašnekovė. (Nuotrauka iš Ugnės asmeninio archyvo).

Štai apie kokius Vokietijos vaizdus kalba pašnekovė. (Nuotrauka iš Ugnės asmeninio archyvo).

Justina Jurkevičiūtė išvykusi į užsienį dar visai neseniai. Net pusės metų nepraėjo, o 23 – ejų metų merginai Škotijoje taip patinka, kad ji net negalvoja apie grįžimą į Lietuvą:

Justė ir Mantas - pora, kurią emigruoti privertė geresnių gyvenimo sąlygų paieška ir noras įgyvendinti gyvenimo tikslus. (Nuotrauka iš asmeninio poros archyvo)

Justė ir Mantas - pora, kurią emigruoti privertė geresnių gyvenimo sąlygų paieška ir noras įgyvendinti gyvenimo tikslus. (Nuotrauka iš asmeninio poros archyvo)

– Mes su draugu Mantu gimėme ir augome Lietuvoje. Čia baigėme mokyklas, įgijome aukštuosius išsilavinimus. Na, bet kas iš to aukštojo išsilavinimo, kai norint dirbti pagal specialybę reikia turėti patirties, o iš kur jos įgyti, jei beveik niekas be patirties į darbą, pavyzdžiui, turizmo srityje (ką ir baigiau), nepriima. Tad teko po studijų suktis kitose srityse, būtent tokiose, kuriose buvau sakiusi, kad niekada nedirbsiu… Gal ir juokingai nuskambės, tačiau tikriausiai būtent dėl šio posakio „Niekada nesakyk niekada“ dabar ir gyvenu Škotijoje. Dar studijų laikais buvau sakiusi, kad niekada nedirbsiu pardavėja konsultante, nes tas darbas man atrodė įkyrus žmonėms (siūlyti klientui pagalbą, kalbinti parduotuvės klientus), tačiau tai ir buvo mano pirmasis darbas baigus studijas. Dirbdama pardavėja konsultante su bendradarbėmis aptarinėjau įkyriausius darbus, ir vėl pasakiau, kad niekada nedirbsiu klientų aptarnavimo telefonu specialiste, o būtent po pardavėjos darbo teko tą daryti. Na o dirbdama klientų aptarnavimo telefonu specialiste sakiau, kad niekada nevyksiu į užsienį gyventi, kad nors ir kaip bus sunku, visada liksiu čia, kur gimiau ir užaugau. Tuomet mano vaikinas Mantas ėmė mane kalbinti važiuoti į užsienį, bet aš nesutikau, todėl jis pamiršo apie išvykimą iš Lietuvos. Tačiau po kelių mėnesių mano giminaitis grįžo iš užsienio atostogų į Lietuvą ir papasakojo, kaip puikiai jam ten sekasi. Štai tada ir pasakiau: „Važiuojam į užsienį.“ Draugas iš karto sutiko. Palikome darbus Lietuvoje ir išskridome į Škotiją, pas vaikino gimines. Pirmąsias dvi savaites gyvenome Aberdeeno mieste, su jo giminėmis, kol įsitvirtinome patys. Mantas iš karto gavo darbą fabrike, kuriame dirba kitas jo giminaitis. Aš taip pat ieškojau darbo, kai visai netikėtai internete tarp skelbimų atsirado darbo pasiūlymas taip pat Škotijoje, tačiau kitame mieste – Peterheade. Abu išvykome į šį miestą. Darbus radome per įdarbinimo agentūrą, išsinuomojome kambarį labai draugiškų lietuvių name, su kuriais gerai sutariame ir draugiškai gyvename. Beveik tris mėnesius dirbome fabrike (per agentūrą). Po trijų mėnesių gavome tiesioginę sutartį iš darbdavio. Mums iš tiesų labai sekėsi nuo pat atvykimo į Škotiją, nes kiti žmonės laukia porą savaičių ar mėnesių, kol gaus darbus, kol suras, kur gyventi, o mums viskas iš karto… Iš tiesų labai džiaugiamės savo darbu, nes dirbame pačiame švariausiame, šilčiausiame miesto fabrike (tai sužinojome iš atsiliepimų), kur beveik pusė žmonių yra lietuvių. Niekam ne paslaptis, kad fabrike dirbame už šalies minimumą. Tačiau šios šalies, kaip ir daugumos kitų, minimalus atlyginimas yra beveik keturis kartus didesnis nei Lietuvoje. Žinoma, pragyvenimo lygis nėra pigus, didesnės butų nuomos kainos, tačiau čia minimalus atlyginimas yra paskaičiuotas taip, kad žmogui užtektų ir nuomą sumokėti, ir pavalgyti, ir kažką gražaus nusipirkti, ir pasitaupyti. Ko iš tiesų negalime pasakyti apie Lietuvos minimalų atlyginimą, kurio net neužtektų nuomos mokesčiams sumokėti. Škotijoje mums labai patinka ne tik geras atlyginimas, bet ir geros gyvenimo sąlygos. Nuostabi gamta: kalnai, jūra (nuo mūsų namo vos keli žingsniai iki jūros). Žinoma, čia žiemą mažai sniego, tačiau šilčiau nei Lietuvoje. Kol kas negalvojame apie grįžimą į Lietuvą, tačiau nesakome, kad niekada to nebus. Planuojame apie geresnio gyvenimo kūrimą čia, o kaip bus ateityje – matysime.

Štai tokiu Škotijos vaizdu pora grožisi bene kiekvieną dieną. (Nuotrauka iš asmeninio poros archyvo)

Štai tokiu Škotijos vaizdu pora grožisi bene kiekvieną dieną. (Nuotrauka iš asmeninio poros archyvo)

Dar vienas pašnekovas sutiko pasidalinti savo, emigranto, istorija, tačiau nepanoro atskleisti savo tapatybės. Jis mano, kad žmonės yra be galo pavydūs, plepūs ir nenori, kad jo gyvenimas būtų aptarinėjamas. Šis žmogus Anglijoje gyvena jau šešerius metus:

– Į Angliją atvykau 2011 metų balandžio mėnesį. Tikriausiai kaip ir dažno atvykėlio – pirmasis darbas buvo fabrike (per įdarbinimo agentūrą). Gyvenau išnuomotame kambaryje keturių miegamųjų name. Po vienerių metų jau galėjau išsinuomoti dviejų miegamųjų namą, į kurį persikėliau su šeima. Kad pasiekčiau šį tikslą, teko pakeisti dvi darbo vietas. Anglijoje viskas priklauso nuo tavo paties tikslų ir siekių. Jeigu atvykai čia tam, kad išgyventum iš minimalaus atlyginimo, tai gali dirbti fabrike, nuomotis kambarį su kitais žmonėmis viename name, ir tau tikrai pinigų tam užteks. Ne visų norai yra tokie menki. Dauguma atvyksta tam, kad pasiektų kažko daugiau (tokių kategorijai priskirčiau ir save): karjeros galimybių plėtra, nuosavo verslo įkūrimas ir jo vystymas, visavertiškas šeimos aprūpinimas, santaupos nuosavam būstui įsigyti ir t.t… Aišku, liūdniausia yra dėl tų, kurie atvyksta tik tam, kad purvais apdrabstytų Lietuvos vardą…

Šiuo metu dirbu perkraustymo įmonėje vairuotoju. Darbas nėra iš lengvųjų, nes tenka nešioti sunkius svorius, o ir darbo valandos ilgos, tačiau geras darbo užmokestis viską kompensuoja. Vienintelis minusas – darbo krūvis priklauso nuo užsakymų, ir būna taip, kad savaitę tenka likti namuose be darbo, už tai niekas nemoka, todėl, kad dirbama pagal patentą, o ne pagal darbo sutartį. Man po truputį kyla mintis grįžti į tėvynę arba migruoti į kitą šalį, kurioje būtų geresnis klimatas. Apie ateities planus kol kas nenoriu kalbėti, bet jeigu viskas pasiseks, tada mielai jais pasidalinsiu.

Paskutinioji mūsų pašnekovė taip pat nepanoro atskleisti savo tapatybės. Ji iš visų kalbėjusiųjų užsienyje gyvena ilgiausiai – jau prabėgo dešimt metų, kai mergina išvyko gyventi į Angliją:

– Visada norėjau keliauti, tad, baigusi mokslus Lietuvoje, palikau darbą turizmo agentūroje, kurioje dirbau, kol mokinausi Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje. Noras keliauti ir pamatyti kitas kultūras, žmones, gamtą buvo kur kas didesnis už pastovų, ramų darbą agentūros kabinete. Pirmą kartą aštuoniolikos metų vasaros atostogoms išvykau į Norvegiją, vėliau buvo Švedija. Nuo to ir „susirgau“ liga, kuri vadinasi – keliauk ir pažink pasaulį.
Dabar gyvenu Anglijoje. Čia teko dirbti įvairius darbus, pradedant gėlių skynimu, drabužių skalbimu, turizmo agentūromis, gyvūnų parduotuvėmis ir t.t., per tiek metų jau net sunku visus atsiminti. Šiuo metu dirbu inžinerijos įmonėje – tai mano pagrindinis pajamų šaltinis. Papildomas darbas yra labiau hobis – fitneso instruktorė, vedu sporto užsiėmimus klubo nariams. Ateities planai susiję tik su sportu! Tikiuosi, kad tai taps mano pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tad šiuo metu lankau įvairius kursus ir keliu kvalifikaciją sporto srityje. Taip pat planuoju studijuoti sporto mediciną ar fizioterapiją – tai planas „B“. O į Lietuvą malonu grįžti atostogų, pamatyti artimuosius, bet tik tiek, nes aš save radau čia, Anglijoje. Mano namai, mano gyvenimas, mano dabartis ir ateitis sukurta būtent čia.

Odeta Kuročkina

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Emigruoti privertė geresnių gyvenimo sąlygų paieška ir noras įgyvendinti gyvenimo tikslus"

  1. vilma parašė:

    Bet jie tikriausiai sugrįš…

Comments are closed.

scroll to top