Deimantė Stankevičiūtė: „Mano emocinių kelionių rezultatas – sudominti akis, paglostyti ausis, suvirpinti kito žmogaus širdį“

Deimantės Stankevičiūtės kuriamų paveikslų spalvų paletė įvairi.

Liepos 22 dieną Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje bus adidaryta Deimantės Stankevičiūtės dailės darbų paroda „Sielos portretas“.

Deimantė šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja rinkodarą ir globalų verslą bei rusų kalbos gretutines studijas, jau dvejus metus dainuoja universiteto merginų chore „Virgo“. Talentų ir kūrybiškumo nestokojanti Deimantė maloniai sutiko pasidalyti savo įžvalgomis apie jaunos dailininkės kūrybinio darbo ypatumus ir įkvėpimo džiaugsmą.

-Deimante, esate talentingas ir meniškas žmogus. Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka ketina atidaryti pirmąją Jūsų darbų parodą. Kokie jausmai aplanko žinant, kad Jūsų darbus matys miesto gyventojai bei svečiai?

-Esu su be galo dėkinga Širvintų Igno Šeiniaus viešajai bibliotekai už tokią galimybę. Iš tiesų parodyti savo kūrybą kitiems yra neapsakomas jausmas. Iš vienos pusės – pajauti savo trapumą, pažeidžiamumą, atskleisdamas savo tolimiausias sielos kerteles kitiems, ypatingai kurdamas tai, ką nori – galbūt ne visi supras, galbūt ne visiems patiks, galbūt pradės kitaip žiūrėti į tave kaip menininką ar žmogų apskritai. Iš kitos pusės – dalijimasis kūryba suteikia labai daug laisvės bei tikslo pojūtį, jei piešiniais arba muzika pavyksta iššaukti bent dalelę žiūrovo emocijos, tuomet pajauti, jog tai, ką darai, nėra veltui. Apskritai tik labai neseniai suvokiau, kiek daug reiškia dalintis jausmais, kaip svarbu yra palaikyti nenutrūkstantį emocijų ciklą – būtent tai, jog sugebame jausti, manau, iš esmės yra žmonijos pagrindas. Jausmų vedamas žmogus kuria gražiausius dalykus, empatija yra noro padėti kitam variklis, jausmai padeda prisiminti mums laimingiausius ir liūdniausius gyvenimo momentus, jausmų ornamentai puošia senolių veidus, bylodami per visą gyvenimą patirtų emocijų istoriją. Tad kodėl kartais žmonės bijo parodyti, kad jaučia? Anksti pastebėjau, jog būti apibūdintam kaip emocionaliam žmogui nėra komplimentas. Vengdavau savo vidinių išgyvenimų išraiškų, nenorėjau jaustis pažeidžiama, uždarydavau save po šalta kauke. Bet jausmų veržlumo nepaslėpsi, tai, ką bandydavau suvaldyti kasdienybėje, išsiliedavo kūryboje begaliniu susižavėjimu žmonėmis – veidotyra, psichologija, skirtingomis kalbomis ir gyvenimo istorijomis. Žmogus tapo pagrindine mano gyvenimo enigma, įkvėpimo šaltiniu, todėl galimybė dalintis kūryba – pirmąja paroda būtent su žmonėmis, su kuriais augai, gimtojo krašto gyventojais – man suteikia pilnavertiškumo jausmą.

Deimantės Stankevičiūtės darbas

-Kokio amžiaus pradėjote piešti? Kada pajutote pašaukimą. Galbūt Jūsų meniškumas yra paveldėtas iš tėvų ar senelių?

-Nežinau, kiek įtakos žmogaus gebėjimams turi genetika, iš patirties galiu pasakyti, kad Alberto Einšteino pasakymas, jog įgūdžiams reikia 1% talento ir 99% darbo, mano manymu, visiška tiesa. Sakyčiau, jog mano šeima – kūrybiški, labiau meną vertinantys žmonės, tačiau rasti nuolatos propaguojančių tokį pomėgį šeimos narių būtų sudėtinga. Tiesa, augti tarp žmonių, kurie suteikia erdvę ir skatina kūrybiškai tobulėti – nepaprastai svarbu. Pamenu, vaikystėje piešdavau kartu su mama, vėliau, kai mano įgūdžiai pagerėjo, padėdavau jai realizuoti jos kūrybines idėjas mokykloje – jos vaizduotę perkeldavau ant vaikų darželio, mokyklos sienų. Mama išmokė, kad laimę pasiekti gali tada, kai daliniesi emocija su kitais – kai vaikai matydavo personažus ant sienų ir šypsodavosi, tai tapdavo užkrečiama. Piešti pradėjau anksti, nuo pat darželio laikų. Vėliau, nedingus norui tobulėti šioje srityje, mama užrašė į Širvintų meno mokyklą, dailės skyrių, kur tobulinau įgūdžius su nuostabiomis dailės mokytojomis, kurioms esu labai dėkinga už tvirtai padėtus piešimo, tapybos, keramikos pagrindus. Keletą kartų dalyvavau Lietuvos mokinių dailės olimpiadoje, įvairiuose konkursuose, labdaros renginiuose. Nežinau, kaip ar kada, galbūt dėl didelio veiklos krūvio ir laiko stokos, bet po Meno mokyklos baigimo užsidegimas piešti užgeso ir tapo rutina – „perdegiau“ – motyvacija pradingo, piešimas tapo darbu, savo malonumui dažų ir teptuko nepaimdavau. Bet šis etapas man tapo didžiuliu signalu ateičiai, renkantis studijas, kadangi suvokiau, jog ne visiems maišyti hobį su karjera yra geriausias sprendimas. Todėl ir atsakydama į klausimą, kada būtent pajutau pašaukimą piešimui, atsakyčiau, jog neseniai, kai piešti pradėjau sau, laisvalaikiu, kai išsilaisvinau iš perfekcionizmo gniaužtų, piešiant tai, kas aktualu man, kai piešimo procesas tapo jausmų iškrova, o rezultatas nepriklausė nuo kito žmogaus lūkesčių. Dažnai močiutė klausia: „Kodėl pieši tik žmones, nupieštum kokį natiurmortą ar peizažą paįvairinimui…“, senelis paantrina klausdamas, kodėl piešiu tamsiomis spalvomis, bet jausmai turi būti laisvi, kūryba turi lietis laisvai – tik tada ji suteiks tiek pat malonumo ir žiūrovui, ir menininkui.

-Kokia piešimo technika dirbate? Kokias medžiagas naudojate savo darbams?

-Nespraudžiu savęs į rėmus, neapsistoju ties viena piešimo technika. Tiesa, sakyčiau turėjau keletą piešimo technikų fazių – piešimo spalvotais pieštukais, tapybos akvarėle, guašu. Kartais man patinka sėslumas, patinka apsistoti ties viena technika, iki galo ją įvaldyti, tačiau minėtasis sėslumas niekada negali tapti stagnacija. Dėl to esu išbandžiusi viską nuo grafikos, tapybos iki keramikos, medžio drožybos. Šiai parodai pasitelkiau tapybą akriliniais dažais, kai kur naudojau mišrią techniką. Taip pat esu dėkinga mokytojui Arvydui Golcui, kad padėjo pagaminti medinius rėmus tapybai.

-Kaip gimsta pavadinimas Jūsų užbaigtam darbui? Galbūt jį turite širdyje jau kūrybinio proceso metu?

-Pavadinimus dažniausiai sugalvoju kūrybinio proceso pabaigoje. Taip nutinka dėl to, kad proceso metu neturiu aiškaus rezultato vaizdinio, pasikliauju intuicija. Pavadinimas tampa paskutiniu emocinės kelionės tašku.

-Jūsų paveikslų vyraujančios spalvos? Kodėl tokias renkatės?

-Mano spalvų paletė įvairi. Atrandu save labai dualistiškoje spalvų gamoje, tam tikruose kraštutinumuose: vieni paveikslai yra labai tamsūs, kiti – idiliškai spalvoti. Galbūt tai – tik dar vienas balanso neatradimas, bet patirdamas emocijas žmogus yra linkęs pulti į kraštutinumus. Tokia yra žmogiška prigimtis, todėl, manau, tokia pat yra ir mano paveikslų paletės dalia.

-Kiek paveikslų esate nutapiusi? Ar juos visus turite išsaugojusi? Jeigu ne – ką darote su nutapytais paveikslais?

-Esu nutapiusi daug paveikslų, dauguma jų – užsakymai, todėl neturiu nė vieno. Jei tapau laisvalaikiu, prie paveikslų taip pat neprisirišu ir atiduodu juos kitiems. Kūryba reikia dalintis. Nėra geresnio jausmo, nei matyti naujų paveikslų savininkų šypsenas.

-Ačiū už pokalbį. Širvintų rajono gyventojus ir svečius kviečiame į Deimantės Stankevičiūtės dailės darbų parodos „Sielos portretas“ atidarymą, kuris vyks liepos 22 d. 16 val. Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos skaitykloje.

Kalbėjosi Aistė Palinauskienė
Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite liepos 16 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.7 (10 įvert.)

2 Atsakymai į “Deimantė Stankevičiūtė: „Mano emocinių kelionių rezultatas – sudominti akis, paglostyti ausis, suvirpinti kito žmogaus širdį“”

  1. skaitytoja parašė:

    Puiki paroda, gražus atidarymas. Ačiū autorei.

  2. tikrai parašė:

    Šaunuolė!

Comments are closed.

scroll to top
+