Prie atgijusio žemių kauburėlio…

Prie atgijusio žemių kauburėliio…
Su krintančiais rudenėlio lapais nuskriejo dar vieneri metai – jau septintieji. Piname gyvąjį rožių vainiką, melsdami mūsų arkivyskupui Teofiliui altoriaus garbės. Duonos karolėliai tarp sugrubusių pirštų lydėjo ir brangų mūsų ganytoją gulago kančios keliu…
Su skubančiu laiku auga mūsų gretos. Gal dangiškosios Motinos vedami dvasia bei širdimi vis labiau išgyvename Dievo tarno Teofiliaus artumą, vis ryškesnius jo globos ženklus pradedame įžvelgti ir paprastoje kasdienybėje.
Pirmoje piligriminėje kelionėje ieškojome pėdsakų, kuriuos paliko žemėje jaunuolis Teofilius, vietų, kurias jis lankė jau būdamas kunigu ir vyskupu. Parsivežėme liūdną įspūdį, radę užžėlusį jo tėvo kapą Dusetose. Dar tuomet nejučiomis buvo išsakyta mintis – gal ateityje tai  bus mūsų darbas. Argi galima pamiršti tą, kuris davė mūsų tautai būsimą šventąjį?
Ir štai spalio 13-oji  diena. Mes, Gyvojo rožinio draugijos (GRD) ir Kernavės parapijos Teofiliaus Matulionio maldos būrelio nariai, vėl leidomės kelionėn – į Dusetas. Po naujų ieškojimų kapinėse suradome jau pažįstamą, visai nelankomą kapą. Pakili nuotaika, nors nelengvas darbas… Vėl atgijo kampelis, kur nuo 1911 metų ilsisi Jurgis Matulionis. Pastatėme naują lentelę su nuoroda, jog tai Dievo tarno kankinio Teofiliaus tėvas. Uždegėme žvakes. Diena turėjo būti apvainikuota šventųjų Mišių auka, o liko nedažyta dalis tvorelės.
Nesuprantamu būdu vienai iš mūsų tarsi kažkieno pakuždėta mintis – ir štai jauna moteris, besidarbavusi kapinėse, tarsi sava, su malonumu ir nuoširdžiai užbaigia mūsų darbą.
Bažnyčioje radome būrelį parapijiečių, kalbančių rožančių. Atšventėme Eucharistiją, išsakę  visus GRD maldavimus. Dar trumpas pasidalijimas mintimis apie vyspupą Teofilių ir padėka Dievui už tą dieną:
„Kokie nesuvokiami, Aukščiausiasis, Tavo keliai! Vis ieškome didžio ganytojoTeofiliaus žemėje paliktų pėdsakų. Jaučiame, jog vis giliau paliečia mus kilni jo dvasia. Viešpatie, ar nebus dar vienas Tavo malonės ženklas ir ši diena?..
Ryžomės pagerbti atminimą tėvo,  taip jautriai išgyvenusio atsakomybę savo pašaukimui ir tautai. Tėvo šeimos, kurios tvirto tikėjimo ir krikščioniškos moralės aplinkoje augo būsimas šventasis. Juk tai metas, kai Bažnyčia, ieškodama kelių šeimai atgaivinti, laukia ir mūsų maldų. Visa, ką šiandien patyrėme, atiduodame Tau, Viešpatie, kaip kuklią atnašą šventųjų Mišių aukai, kartu melsdami altoriaus garbės Dievo tarnui Teofiliui, o jo artimiesiems amžinos ramybės.“
Palikę mūsų kasdien kalbamą maldą Dievo tarnui Teofiliui altoriaus garbei išmelsti, atsisveikinome su bažnyčia… bažnyčia, kuri prieš 104 metus palydėjo gausios šeimos tėvą į amžinojo poilsio vietą.
Po  viso to vėl grįžome prie mūsų atgaivinto žemės kauburėlio… jau drauge su būreliu uoliųjų moterų. Klebono iniciatyva parapijiečiai tvarko apleistus kunigų kapus. Dabar lengva širdimi patikėjome jų globai ir šią, iki tol nežinomo žmogaus amžinojo poilsio vietą. Sukalbėję „Viešpaties Angelas …, “ palikome kapines. Išsinešėme viltį, kad dar vienas, mūsų arkivyskupui toks savas Lietuvos kampelis, maldaus Viešpatį jam altoriaus garbės.
s. Felicija Grybaitė (KKMD)
GRD ir Teofiliaus Matulionio maldos būrelio narė
011 – Kapas prieš tvarkymą
023 – Tvarkome „išsijuosę“…
052 – Prie sutvarkyto Teofiliaus Matulionio tėvo Jurgio Matulionio kapo.
Kapas prieš tvarkymą

Kapas prieš tvarkymą

Su krintančiais rudenėlio lapais nuskriejo dar vieneri metai – jau septintieji. Piname gyvąjį rožių vainiką, melsdami mūsų arkivyskupui Teofiliui altoriaus garbės. Duonos karolėliai tarp sugrubusių pirštų lydėjo ir brangų mūsų ganytoją gulago kančios keliu…

Su skubančiu laiku auga mūsų gretos. Gal dangiškosios Motinos vedami dvasia bei širdimi vis labiau išgyvename Dievo tarno Teofiliaus artumą, vis ryškesnius jo globos ženklus pradedame įžvelgti ir paprastoje kasdienybėje.

Pirmoje piligriminėje kelionėje ieškojome pėdsakų, kuriuos paliko žemėje jaunuolis Teofilius, vietų, kurias jis lankė jau būdamas kunigu ir vyskupu. Parsivežėme liūdną įspūdį, radę užžėlusį jo tėvo kapą Dusetose. Dar tuomet nejučiomis buvo išsakyta mintis – gal ateityje tai  bus mūsų darbas. Argi galima pamiršti tą, kuris davė mūsų tautai būsimą šventąjį?

Ir štai spalio 13-oji  diena. Mes, Gyvojo rožinio draugijos (GRD) ir Kernavės parapijos Teofiliaus Matulionio maldos būrelio nariai, vėl leidomės kelionėn – į Dusetas. Po naujų ieškojimų kapinėse suradome jau pažįstamą visai nelankomą kapą. Pakili nuotaika, nors nelengvas darbas… Vėl atgijo kampelis, kur nuo 1911 metų ilsisi Jurgis Matulionis. Pastatėme naują lentelę su nuoroda, jog tai Dievo tarno kankinio Teofiliaus tėvas. Uždegėme žvakes. Diena turėjo būti apvainikuota šventųjų Mišių auka, o liko nedažyta dalis tvorelės.

Tvarkome "išsijuosę"...

Tvarkome "išsijuosę"...

Nesuprantamu būdu vienai iš mūsų tarsi kažkieno pakuždėta mintis – ir štai jauna moteris, besidarbavusi kapinėse, tarsi sava, su malonumu ir nuoširdžiai užbaigia mūsų darbą.

Bažnyčioje radome būrelį parapijiečių, kalbančių rožančių. Atšventėme Eucharistiją, išsakę  visus GRD maldavimus. Dar trumpas pasidalijimas mintimis apie vyspupą Teofilių ir padėka Dievui už tą dieną:

„Kokie nesuvokiami, Aukščiausiasis, Tavo keliai! Vis ieškome didžio ganytojoTeofiliaus žemėje paliktų pėdsakų. Jaučiame, jog vis giliau paliečia mus kilni jo dvasia. Viešpatie, ar nebus dar vienas Tavo malonės ženklas ir ši diena?..

Ryžomės pagerbti atminimą tėvo,  taip jautriai išgyvenusio atsakomybę savo pašaukimui ir tautai. Tėvo šeimos, kurios tvirto tikėjimo ir krikščioniškos moralės aplinkoje augo būsimas šventasis. Juk tai metas, kai Bažnyčia, ieškodama kelių šeimai atgaivinti, laukia ir mūsų maldų. Visa, ką šiandien patyrėme, atiduodame Tau, Viešpatie, kaip kuklią atnašą šventųjų Mišių aukai, kartu melsdami altoriaus garbės Dievo tarnui Teofiliui, o jo artimiesiems amžinos ramybės.“

Palikę mūsų kasdien kalbamą maldą Dievo tarnui Teofiliui altoriaus garbei išmelsti, atsisveikinome su bažnyčia… bažnyčia, kuri prieš 104 metus palydėjo gausios šeimos tėvą į amžinojo poilsio vietą.

Prie sutvarkyto Teofiliaus Matulionio tėvo Jurgio Matulionio kapo.

Prie sutvarkyto Teofiliaus Matulionio tėvo Jurgio Matulionio kapo.

Po  viso to vėl grįžome prie mūsų atgaivinto žemės kauburėlio… jau drauge su būreliu uoliųjų moterų. Klebono iniciatyva parapijiečiai tvarko apleistus kunigų kapus. Dabar lengva širdimi patikėjome jų globai ir šią, iki tol nežinomo žmogaus amžinojo poilsio vietą. Sukalbėję „Viešpaties Angelas … “ palikome kapines. Išsinešėme viltį, kad dar vienas, mūsų arkivyskupui toks savas Lietuvos kampelis, maldaus Viešpatį jam altoriaus garbės.

s. Felicija Grybaitė (KKMD)

GRD ir Teofiliaus Matulionio maldos būrelio narė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+