Trumpas sustojimas prieš pagrindinį pakilimą. Kol kas dar nenutuokiam, kas mūsų laukia…
Remdamiesi Ramūno Rulevičiaus ir jos sesers Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės užrašais tęsiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Jame dalyvavo ir keli širvintiškiai – Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos mokytoja Rasa Rulevičiūtė-Skirkevičienė, jos vyras Donatas, Rasos brolis Ramūnas ir draugė Nastia. Skaitytojų dėmesiui trečia, ketvirta ir penkta kelionės dienos.
Trečioji kelionės diena
Liepos 22-oji, trečiadienis. Nuvažiuota 71 km, pakilimas aukštyn – 1198 m, nusileidimas žemyn – 1198 m. Maršrutas: Oye – Grodas – Stryn – Loen. Atsisuko 8 dviračių ratų stipinai.
Perėjoje laukė vos septyni laipsniai šilumos ir žvarbus vėjas su lietumi.
Rasa: „Pasakiškų senų akmeninių tiltų, smarkaus lietaus, stačių įkalnių ir labai ilgų nuokalnių diena. Iki pavakario merkė įkyrus lietus, trukdydamas gėrėtis įspūdingais kalnais ir tarpekliais, kurie jau porą šimtų metų traukia poilsiautojus. Matėme daugybę krioklių ir krioklelių, avyčių, karvių bandų ir mažyčių namelių samaniniais stogais. Tarpeklis iš tiesų įspūdingas, tik tas lietus įkyrus, o kartais jau ir visai stiprus. Važiuoti dar nieko, į kalną minant pedalus visai šilta, tačiau sustojus… Net karšta arbata ir vakar pagautos ir šiandien iškeptos žuvys nesušildė. Po visos dienos įtempto mynimo lietuje mūsų laukė tikras apdovanojimas, – išlindo saulė ir mūsų laukė 6 procentų 6 kilometrų ilgio nuokalnė. Mano spidometras kartą užfiksavo net 46,8 kilometrų per valandą greitį. Brrr… O jeigu… Labai tikiuosi, kad ši naktis praeis be nuotykių. Labanakt. Tiesa, dar važiavome tuneliu. Gan ilgu. Buvo truputį baugu. Labai triukšminga ir tamsu.
Ramūnas: „Keliamės 8.30 val. palaukę, kol baigsis lietus. Pusryčiaujam, atplaukia jachta (didelė). Išvažiuojam, už Oye prasideda rimtas pakilimas. Tai lyja, tai ne. Gausybė žemuogių, senovinis tiltas, įspūdingas slėnis su kriokliais, stačiais šlaitais, karvėmis ir piemenų nameliais. Kylam ir kylam, kol pasiekiam perėją, prasideda leidimasis ir baisus lietus. Sustojam prie „tuliko“, kuris šildomas ir yra karšto vandens. Pietaujam, skanaujam žuvis – upėtakį, lyrą ir „baisiakus“. Toliau leidžiamės, po to kylame, vėl leidžiamės, orai gerėja. Ties Hornindalsvatn ežeru pastebime, kad Daivos galinis ratas kiek kreivas, bandom lyginti, tačiau nelygumas lieka. Dar šiek tiek pakilus, prasideda didžiulis nusileidimas iki Stryno. Šlapiomis kojomis minam palei Innvikfjorden, ieškom vietos nakvynei. Randam neblogą vietą, – terasą palei fiordą, apaugusį medžiais. Vakarieniaujam ir pavargę krentam į palapines, pasiruošę šaltai nakčiai. Iki ledyno 30 km, slėnis matosi anapus fiordo.
P.S. Visgi daug lietaus, kaip sakė vietiniai vaikinai lietuviai, vasaros savaitė Norvegijoje jau buvo, o mes pavėlavome.“
Ketvirtoji kelionės diena
Liepos 23-oji, ketvirtadienis. Nuvažiuota 30 km, pakilimas aukštyn – 423 m, nusileidimas žemyn – 290 m. Maršrutas: Loen – Olden – Briksdal. Be gedimų.
Sunku surasti tokią vietą, kur tilptų visos keturios mūsų palapinės
Rasa: „Šiandien apturėjom vos kelis lašus lietaus!!! Tad įdegėm nosis ir žandus. Šiandienos tikslas – ledynas. Apsistojame kempinge prie didžiulio krioklio. Nuo jo iki ledyno vos 4,5 kilometrai į kalnus. Takas į viršų labai geras, žmonių daug, visus tinginius beveik iki pat viršaus užvežė trolių autobusiukas. Mes, savaime aišku, ėjome pėsčiomis. Kalnų upė, tekanti iš ledyno, įspūdinga ir triukšminga. Čia pat didžiulis krioklys. Nuo jo trykštantys purslai, tikra atgaiva sušilus kylant į viršų. Informaciniuose stenduose parašyta, kad per vieną sekundę iš ledyno susidaro ir apačion nubėga 10 000 litrų vandens. Ledynas per pastaruosius dešimtmečius gerokai aptirpęs ir toliau vis mažėja. Nuotraukose, darytose prieš dešimt metų, matosi, kad prie ledyno buvo galima laisvai prieiti ir ant jo užlipti. Dabar matosi tik jo liežuvis, pakibęs tarp dviejų kalnų. Palapines pasistatome ant lygios pievutės be akmenų ir be potvynio grėsmės, tik visą laiką girdisi duslus, krentančio nuo krioklio vandens garsas (panašus į krentančių akmenų). Įdomu, kad jeigu šis garsas stiprėja, – lauk stipraus lietaus. Krioklio pavadinimas – Volefossen. Krioklys įspūdingas, tačiau pagal dydį Norvegijoje tik 45-tas… Tarp kitko kempingas įrengtas toje vietoje, kur kažkada seniai seniai buvo įvykusi kalnų griūtis. Miegoti buvo kiek neramu…“
Tarp dviejų kalnų nukaręs ledyno liežuvis
Ramūnas: „Keliamės tradiciškai 8.00. Pusryčiai, fotosesija ir riedam. Miestelyje Loen pirmas maisto apsipirkimas norvegiškomis kainomis. Perkam, kas būtiniausia (duona – 10 Nok – 1.08 EUR), skaniausia (kefyras – 19 Nok, – 2.06 EUR) ir pigiausia (tunas aliejuje – 12,90 Nok – 1.30 EUR). Toliau judam palei fiordą iki kruizinio laivo, tai jis paryčiais triukšmavo atplaukdamas. Sukam į slėnį link ledyno. Turistų pilna, du ežerai ir pasiekiam kempingą prie pat ledyno. (Kempinge už palapinę – 60 Nok – 6.50 EUR , ir už vieną žmogų 30 Nok – 3.25 EUR, – nakvojant dviese palapinėje išeina 120 Nok, pirtis – free, dušas – 10 Nok/3 min. – 1.08 EUR, -). Susitvarkom, papietaujam ir einame pėsčiomis link ledyno. Apžiūrėję skubame grįžti į kempingą, nes pirtis veikia nuo 17.00 val. iki 19.30 val. pirtyje karšta , upelyje šalta. Po to laisvas laikas, tinginiaujam, vakarieniaujam, krauname devaisus (įrenginius). Šalia triukšmauja krioklys, kempingas ir visas slėnis atrodo kaip iš reklaminio bukleto. P.S. Pirma diena be lietaus.“
Penktoji kelionės diena
Liepos 24-oji, penktadienis. Nuvažiuota 83 km, pakilimas aukštyn – 1316 m, nusileidimas žemyn – 1220 m. Maršrutas: Briksdal – Olden – Invik – Skei. Sulūžo 1 stipinas.
Tolumoje matosi nuo kalnų sruvenantis upelis ir šimtametis tiltas iš akmenų
Rasa: „Šiandien pas mus rimto mynimo diena. Pati sunkiausia, nes priekyje sudėtinga perėja. Per aštuonis kilometrus reikia pakilti 600 metrų. Užsiritus ant perėjos mūsų laukė vos septyni laipsniai šilumos ir žvarbus vėjas su lietumi. Tas lietus sugadino mums taip laukiamą smagų nusileidimą žemyn. Lietus nenustojo lyti visą dieną, todėl teko apsistoti jaukiame kempinge prie didžiulio Jolstravatn ežero. Mažame namelyje buvo šilta ir gera…“
Smagu leistis žemyn link ledyno
Ramūnas: „Keliamės 8.00 val., išvažiuojame 10.00 val. Kaip tik pradeda lyti. Grįžtame iki Oldeno, o tada palei fiordą pasiekiame serpantiną (labai vingiuota kalnų kelio dalis – red. pastaba). Serpantinas – 8 kilometrų. 600 metrų pakilimas, kurį sunkiai pakelia Donato dviratis – pabėga vienas galinio rato stipinas, ratas pastebimai kreivas. Leidžiamės žemyn, lyjant lietui, šalta. Tikslas – Jolstravatn ežeras. Skei miestelį ant ežero kranto pasiekiam sulyti ir sušalę. Daug negalvoję apsistojam kempinge, namelyje. (Keturių vietų namelis kainuoja 450 Nok – 48.78 EUR). Radiatorius atsukam iki galo, kaičiam arbatą. Namelyje šilta ir jauku.“
Kalbėjosi ir dienoraščius vartė Remigijus Bonikatas
