Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 10-mečiui paminėti Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinėje mokykloje vyko netradicinės pamokos: mokiniams buvo surengtas orientacinis žygis, kurio metu reikėjo surasti dešimt kontrolinių punktų ir juose atlikti užduotis.
Kontroliniai punktai buvo pažymėti žemėlapyje. Žmogus, sudarinėdamas maršrutą, vieną kontrolinį punktą pažymėjo ties melioracijos grioviu. Apie šį griovį jau ne kartą rašė „Širvintų kraštas“. Pirmą kartą – 2013 metų birželio 18 dienos numerio straipsnyje „Kas tinka įmonei, netinka vienkiemio močiutei…“ Straipsnyje buvo rašoma: „Geografijos pamokos metu Bagaslaviškio Igno Šeiniaus aštuntokai tyrinėjo Galvės upelio ištakas. Upelis įteka į Galvės ežerą. Kolūkio laikais pievoje, pro kurią teka upelis, buvo iškastas melioracijos griovys. Šiuo metu sunku nustatyti, kur yra upelio vaga, o kur dirbtinis kasinys. Esmė ta, jog visa ši sistema tarpusavyje jungiasi. Suradę vadinamąsias upelio ištakas (netoli miestelio gyvenamųjų namų), pastebėjome tvarkingai į betoną įmūrytą vamzdį, iš kurio tuo metu tekėjo juodos pamazgos. Tolyn besitęsiantis griovys buvo užpildytas balta, į varškę panašia medžiaga. Nesimatė nė gabalėlio švaraus vandens plotelio. Suprantama, jog Bagaslaviškio pieninėje pasikeitė šeimininkai, kurie apie šią seną (tikrai ne vienerius metus besitęsiančią) problemą gal ir nežinojo.“
Iš tikrųjų, atėjus naujiems šeimininkams, padėtis pasikeitė. 2013 metų rugsėjo 20 dienos numeryje straipsnyje „Vaizdas iš esmės pasikeitė“ buvo konstatuota: „Šių mokslo metų pradžioje rugsėjo mėnesį mokinukai nutarė vėl aplankyti tą patį upelį. Apsilankė ir nustebo. Upelis atrodė visiškai nepanašus į buvusį. Nė ženklo buvusių taršalų. Per ilgą laiką susikaupę nešvarumai bei dumblas išvežti. Upelyje ėmė lankytis laukinės antys, atsigauna visa ekosistema. Bagaslaviškio pieninę įsigijęs kooperatyvas „Pieno puta“ – rimtai žiūri į savo verslą ir moka spręsti iškilusias problemas.“ Vaikai džiaugėsi, kad kooperatyvo administracijai ir jo direktorei Jūratei Dovydėnienei rūpi ne tik pelnas, tačiau ir tai, kaip jis pasiekiamas. Buvo padaryta išvada, jog išmintingas įmonės vadovas gali puikiai suderinti sudėtingą gamybos procesą su gamtos apsaugos reikalavimais.
Grįžkime prie šio straipsnio pradžios. Žymėdamas kontrolinį punktą prie minėto melioracijos griovio žmogus nieko blogo negalvojo. Tiksliau galvojo apie gerus dalykus. Apie tai, kad, suradę reikalingą tašką vietovėje, vaikai galės ramiai pasėdėti, atsipūsti, pasigrožėti žaluma, paskaičiuoti besilepinančias vandeny varles… Kur tau! Iš vamzdžio nemaža srovele vėl tekėjo spalvotas vandenėlis. Tai juodas, tai baltas… Buvęs švarus upeliuko vanduo visas „išbalęs“, apie jokias varles nė kalbėti neverta – jokios gyvybės aplinkui, išskyrus vieną kitą musę, matyt, atskridusią geros vietelės pasižvalgyti ir vasarai ją rezervuoti…
Kyla klausimas: „Kas vėl atsitiko? Žmonės jau Mėnulyje pabuvojo, mokslininkams pavyko net keletą antimedžiagos atomų pasigauti, o čia niekaip nesugalvojama padaryti taip, kad nešvarumai į gamtą nepakliūtų. Vienas piktas bagaslaviškietis pateikė įdomią mintį: „Tegu įkasa toje vietoje didžiulę talpą, o jai prisipildžius aplinkiniai gyventojai sutinka patys organizuoti šių „trąšų“ išvežimą į gamtosaugininkų daržus…“
Remigijus Bonikatas
Dabartinis vaizdas darosi panašus į tą, kurį buvo galima matyti prieš metus, 2013-ųjų gegužę...
Dabartinis vaizdas darosi panašus į tą, kurį buvo galima matyti prieš metus, 2013-ųjų gegužę...
