Miške randama ir grybų, ir pamatų liekanų

Baravykas...
Kairėje: vietoje išnykusio Cegelnės kaimo želia miškas. Viduryje: spalio pabaigoje Alionių miške vis dar dygo grybai. Dešinėje: dailus beržynas auga prie Alionių. Valdos Gujytės nuotraukos

Prieš metus ir dar seniau grybautojai mielai lankydavosi „Širvintų krašto“ redakcijoje ir rodydavo savo laimikius. Šiais metais nuotraukų, kuriose būtų matyti storapilviai baravykai, buvo itin mažai. Pesimistiškai nusiteikę grybautojai prognozavo, kad po šįmet Lietuvą nualinusios sausros grybų nematysime. Pasirodo, prognozės neišsipildė: netgi antroje spalio pusėje grybautojai velka iš miškų pilnas pintines grybų.

Kur buvo kaimas – želia miškas…

Nuolatinė „Širvintų krašto“ skaitytoja Valda Gujytė, gyvenanti Alionių I kaime, paskutinę spalio dieną į redakciją atsiuntė nuotraukų. Jose matyti, kad Alionių miške vis dar dygsta grybai, o to krašto gyventojai net nesiruošia slėpti nei pintinių, nei peilių. „Buvau miške, tiesiog norėjau įsitikinti, ar tikrai auga grybai, – atsiųstame elektroniniame laiškutyje rašo skaitytoja Valda. – Akivaizdu, kad taip, auga. Tai patvirtinu fotografijomis.“

Miške Valda ieško grybų, grožisi Alionių krašto gamta, aplanko šalia Alionių I kaimo buvusį Cegelnės kaimą. Jis jau išnykęs, jo vietoje želia miškas. „Kažkada žmonių čia gyventa, o dabar viskas apaugę medžiais, bet yra išlikę sodybų pamatai, – atsiųstą nuotrauką pakomentavo Valda Gujytė. – Ten buvo dvaro plytinė, šiemet buvo iš Lenkijos atvažiavęs plytinės ūkvedžio anūkas, domėjosi istorija, tai vedžiau parodyti buvusios plytinės vietą.“

Smagu, kad nuolatiniai laikraščio skaitytojai pasidalija gražiomis nuotraukomis, liūdna, kad nyksta mūsų kaimai. Bet kuris Lietuvos gyventojas patvirtins liūdną žinią, kad medinių trobelių, kurios kažkada buvo pilnos gyvybės, vaikų klegesio, senolių bendravimo, langai vienas po kito užmerkia akis. Žmonių mažėja, jaunesnieji miestuose įsikuria, o senieji iškeliauja į Amžinybę.

Prie kaimų nykimo labai daug prisidėjo sovietinės valdžios noras pagerinti žemės ūkį. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusi melioracija ne vieną kaimą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Valdžia, mokėdama didelius pinigus, skatino vienkiemių ir atokių sodybų gyventojus keltis į centrines kolūkių gyvenvietes. Galbūt dėl to ir turime dabar nykstančios Lietuvos vaizdą, kur buvusios sodybos užželia mišku. Grybautojai, ieškodami grybų, užtinka tokias vietas, kur tarp eglių ir beržų likusios sodybų obelys vis dar nokina vaisius.

***

„Širvintų krašto“ redakciją pasiekė ir skaitytojos Violetos atsiųsta baravyko, kurią sūnus rado Bartkuškio miške („Žaliojoje girioje“). Šis laimikis svėrė net 665 g.
Baravykas - kaip kepurė, niekas šitokio neturi!
Baravykas – kaip kepurė, niekas šitokio neturi!
Svarstyklės nemeluoja…

„Širvintų krašto“ informacija

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (2 įvert.)
scroll to top
+