Mergos, mergos, neikit į pelkę spanguoliauti…

Robertas Sosnovskis prie Degutinės durpyne jo aptikto meškos pėdsako.

Robertas Sosnovskis prie Degutinės durpyne jo aptikto meškos pėdsako.

Kai šią vasarą „Širvintų kraštas“ pranešė, kad liepos 3-iosios vakarą Kielių medžiotojų klubo plotuose buvo pastebėta meška, skaitytojų tai labai nenustebino, mat žiniasklaida jau buvo patenkinusi smalsumą pranešimais apie Lietuvoje pastebėtas meškas. Viena jų net buvo nufilmuota Trakų rajone. Taigi visai buvo tikėtina, kad galimai iš Baltarusijos atklystantys plėšrūnai patrauks ir gilyn į Lietuvą. Labiau nustebino skaitytojų sąmojingumas. Atsirado tokių, kurie juokavo, jog žinia apie merės Živilės Pinskuvienės pradėtas permainas pasiekė ir Baltarusiją, jei meškos atklydo pažiūrėti, kas čia daroma. Jiems, ko gero, irgi juokaudami bandė oponuoti tie, kurie įrodinėjo, jog kaltė dėl meškų atsiradimo rajone krenta irgi ant merės pečių, tad neužilgo atitinkamas instancijas turėtų pasiekti liguistų rašinėtojų skundai.

Apibendrinant skaitytojų reakciją tenka pripažinti, kad buvo manoma, jog tai atsitiktinis atvejis: meška ėjo ir nuėjo, nes jai čia nėra ką veikti. Kaip spaudoje teigia specialistai, rudieji lokiai iš Lietuvos pasitraukė prieš daugiau nei šimtmetį, nes mūsų šalyje sąlygos joms gyventi tapo nebetinkamos: nėra didelių miškų masyvų, miškuose vyksta intensyvi ūkinė veikla, miškai lankomi žmonių. Tai šen, tai ten pasirodantys lokiai – tėra pavieniai atvejai, kuriuos reikėtų traktuoti vienareikšmiai – meškos atklysta į Lietuvą, nes ieško naujų erdvių sau gyventi, ieško partnerio poruotis. Patyrusios, kad užklydo ne ten, jos grįžta, iš kur atėjusios. Spėjama, kad šiaurės Lietuvoje užfiksuotos meškos greičiausiai per Latviją atklysta iš Estijos, o štai pietrytinę mūsų šalies dalį pasiekia baltarusiškos meškos. Juo labiau kad tokius atvejus užfiksuoja pasienio tarnyba. Kaip skelbia Grynas.lt, prieš šešerius metus šalia Vilniaus, Lavoriškių pasienio ruože, valstybinės sienos apsaugos pareigūnai užfiksavo į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos vedančius stambaus žvėries pėdsakus. „Tuomet mokslininkai patvirtino, kad tai meškos pėdsakai. Tais metais ir Baltarusijos spauda pranešusi apie suaktyvėjusias meškas Lietuvos pasienyje: prie Ašmenos miesto dvi meškos išvaikiusios gamtoje sumaniusius pailsėti verslininkus,“ – pasakoja Grynas.lt.

Taigi beveik neabejojama, kad baltarusišką mešką netoli Kielių matė ir šio klubo vadovas, medžiotojas Vygantas Buzys. Jis „Širvintų kraštui“ tada sakė, jog mešką matė, kai sėdėdamas bokštelyje saugojo nuo šernų pasėlius. Dar buvo gana šviesu. Medžiotojas sakė iš pradžių pamanęs, kad tai – šernas. Geriau įsižiūrėjęs nustebo – praėjo meška. Vygandas Buzys sakė nesuklydęs, o tai, ką matė, – nufilmavo mobiliuoju telefonu. Su meškomis medžiotojas buvo susidūręs, kai jam teko dalyvauti šių žvėrių medžioklėje Rusijoje, todėl yra visiškai tikras, kad tą vėlų vakarą Širvintų rajone stebėjo mešką.

Šiandien aišku, kad Vygantas Buzys yra ne vienintelis, kuriam pavyko rajone pamatyti mešką ar čia užtikti jos pėdsakus. Dar prieš tai medžiotojus pasiekė žinia, kad Kielių medžiotojų klubo plotuose buvo pastebėta meška.

– Iš Kantrimiškio gyventojo Dariaus Janukaičio sužinojau, kad vienas jo pažįstamas šiam sakęs, kad netoli Kielių matė mešką. Tada į tai pažvelgėme skeptiškai: maža ko vyrai vienas kitam nepripasakoja, ypač kai apie Lietuvoje pastebėtas meškas jau buvo papasakojusi žiniasklaida. Tačiau netrukus apie matytą mešką pasakojo jau Vygantas Buzys. Ne tik matė pats, bet ir buvo nufilmavęs. Prabėgo dar kelios dienos, ir apie galimą meškos pasirodymą išgirdau iš Alionių medžiotojų klubo nario Roberto Sosnovskio. Liepos 6 dieną jis paskambino man ir pasigyrė, kad mūsų klubo plotuose grybaudamas užtiko meškos pėdsakus. Įsitikinome, kad taip ir yra, – sako Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovas Vaclovas Četrauskas.

Robertas Sosnovskis pėdsakus aptiko Degutinės durpyno pakraštyje. Jie vedė nuo durpyno Alionių link. Šalia buvo briedžio pėdos. Gal tai tik sutapimas, o gal lokys ėjo jas tyrinėdamas. Iš paliktos lokio pėdos dydžio (ji siekė 20-21 cm) galima spėti, kad tai – trimetis patinas, sveriantis iki 130 kg. Tokio amžiaus lokiai jau atsiskiria nuo motinos ir pradeda savarankišką gyvenimą. Liepa – šių žvėrių rujos metas, tad galima įtarti, kad lokys pas mus bastėsi kaip „sekso turistas“ – ieškojo sau poros.

Meškos ir briedžio pėdsakas Degutinės durpyne.

Meškos ir briedžio pėdsakas Degutinės durpyne.

Prabėgo dar keli mėnesiai. Kai atrodė, jog lokys seniai grįžo į savo kraštus, pasiekė dar viena žinia: medžiotojas Robertas Černiauskas informavo, kad miškininkai netoli Alionių II kaimo aptiko meškos pėdsakus. Įsitikinta, kad tikrai ten praeita meškos. O dar po kelių dienų apie meškos pasirodymą netoli Alionių II kaimo informavo ir Edvardas Šatis. Greta žirnių lauko pastatęs žvėrių stebėjimo kamerą, jis užfiksavo šėrykloje pasirodžiusį lokį. Pagaliau „iš arčiau“ buvo galima susipažinti su tuo, kurio pėdsakai buvo aptikti netoli. Vaclovas Četrauskas mano, kad tai – tas pats lokys, dar vasarą stebėtas netoli Kelių.

Štai kokį lokį spalio 12 dienos naktį užfiksavo Edvardo Šačio įrengta žvėrių stebėjimo kamera.

Štai kokį lokį spalio 12 dienos naktį užfiksavo Edvardo Šačio įrengta žvėrių stebėjimo kamera.

Netoli Alionių II kaimo užfiksuotas meškos pėdsakas.

Netoli Alionių II kaimo užfiksuotas meškos pėdsakas.

– Paskambinau gamtininkui Dr. Rimantui Baleišiui ir papasakojau apie šį atvejį. Anot jo, galimas dalykas, kad lokiui pas mus patiko – Degutinės, Alionių, Šešuolėlių aukštapelkės pagal savo sąlygas yra tinkamos meškoms laikytis. O ir maisto netrūko nei vasarą, nei dabar. Buvo daug bruknių, spanguolių, dėl intensyvaus lietaus ūkininkai vėlavo nuimti derlių, nemažai jo liko laukuose, tad atklydėlei maisto tikrai netrūksta. Meška yra visaėdis gyvūnas, ji maitinasi viskuo, ką aptinka. Kaip ir bet kuris, pirmiausia smaguriauja tuo, kas lengviausiai pasiekiama. Gal ir pasigauna kokią stirnaitę. Sunku pasakyti, nes kokių nors pranešimų apie aptiktus tokios puotos likučius nesame gavę. Atrodo, nebuvo ir pranešimų apie dingusius naminius gyvulius. Tai tik įrodo, kad meška yra soti, – sako medžioklės žinovas.

Kalbėdamas apie galimą pavojų žmonėms, medžiotojas mano, kad tokia galimybė visada egzistuoja. Štai Grynas.lt cituoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. Dr. Alių Ulevičių, kuris teigia, kad lokiui puolant geriausia atsigulti ant pilvo veidu į žemę, nes pabėgti nepavyks. Tačiau tuo pačiu mokslininkas tikino, jog Lietuvos teritorijoje dar nebuvę atvejo, kad šis plėšrūnas užpultų žmogų.

– Meška gamtoje natūralių priešų sau neturi, vienintelis priešas visiems yra žmogus. Beje, ne vien meška gamtoje neturi sau priešų. Prie tokių priskiriami ir vilkai. Įdomus faktas: tą pačią dieną, prabėgus 6 valandoms po to, kai šėrykloje apsilankė meška, ten užklydo ir mažiausiai penki vilkai, kuriuos irgi užfiksavo žvėrių stebėjimo kamera. Gal juos sudomino neįprasto svečio kvapas, – svarstė Vaclovas Četrauskas.

Dar tą patį rytą netoli Alionių II kaimo esančioje žvėrių šėrykloje apsilankė penki vilkai, kuriuos taip pat įamžino Edvardo Šačio įrengta žvėrių stebėjimo kamera.

Dar tą patį rytą netoli Alionių II kaimo esančioje žvėrių šėrykloje apsilankė penki vilkai, kuriuos taip pat įamžino Edvardo Šačio įrengta žvėrių stebėjimo kamera.

Jis pažymėjo: jei žvėris yra sveikas, sugeba susirasti maisto, jis visada vengia kontakto su žmogumi, jį užuodžia ir pasitraukia, neina prie jo būsto vien iš smalsumo. Užspeistas, išgąsdintas kur nors miške jis greičiausiai gintųsi, tada ir kiltų pavojus.

Pasak medžiotojo, faktas, kad lokys pas mus klaidžioja mažiausiai keturis mėnesius, yra išskirtinis, vertas dėmesio. Iki tol mūsų vietovėse meškos pėdsakai buvo užfiksuoti 1982 metais, kai meška buvo atklydusi į Šešuolių girią. Medžioklės žinovo manymu, yra tikimybė, kad dabar lokio ilgam čia apsistota dar ir todėl, kad jis negali per magistralę patraukti gilyn į Lietuvą. Ji turbūt stabdo apsauginė tvora nuo žvėrių, kiaurą parą į abi puses vykstantis intensyvus eismas. Vis dėlto medžiotojas nelabai tiki, kad lokys pas mus apsistos ilgam, čia žiemos. Žinia, meškos, kaip ir barsukai, ežiukai, žiemai užmiega. Nors ir tinkamos laikytis, gal net žiemoti, rajone esančios aukštapelkės vis dėlto yra per mažas arealas tokiam stambiam žvėriui, tarp jų driekiasi žmonių gyvenamos vietovės, kurių laukinis žvėris, suprantama, vengia. Pagaliau, anksčiau ar vėliau žvėriui kils noras susirasti sau porą, o pas mus tai bus neįmanoma.

Kaip Grynas.lt yra sakęs jau minėtas Alius Ulevičius, meškos mėgsta šeimininkauti labai didelėje teritorijoje. „Šie plėšrūnai nėra tingūs. Suaugę jaunikliai išstumiami ieškoti naujų plotų, keliauja gana toli. Jeigu nėra galimybės išlikti, jaunikliai žūva arba keliauja dar toliau. Dėl šios priežasties įkurdinti rudąsias meškas Lietuvoje būtų sudėtinga. Gal ir pavyktų čia sukurti gyvenimo sąlygas keliasdešimčiai individų, tačiau, kad jų populiacija būtų gyvybinga, reiktų užveisti ar atvežti per kelis šimtus šių gyvūnų, o tokiam skaičiui Lietuvos miškai per maži…“ ŠK

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+