Nijolė Motiejūnienė džiaugiasi tūkstantine sudygusių tujų „armija“...
Širvintų kaime gyvenančios Nijolės Motiejūnienės svečių kambaryje visas stalas prie lango apkrautas įvairaus dydžio dėžutėmis su žemėmis, kuriose išdygę ir į šviesą gręžiasi daug įvairių gležnų mikroskopinio dydžio augaliukų.
– Jūs mėgstate gėles ir jas auginate iš sėklų jau ne pirmus metus…
– Taip, „žaidžiu“ jau ne pirmus metus. Matyt, aname gyvenime buvau botanikė. Mokiausi Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje, kurioje buvo didžiulis mokomasis daržas. Jame net pamokos vykdavo. Kiek prisimenu, tai vaikams ten būdavo sunku ir nemiela dirbti. Nemėgdavo to daržo. O man patikdavo. Bendraklasiai norėdavo būti daktarais, lakūnais, vairuotojais, artistais, o aš sakydavau; „O aš būsiu gėlininkė!“ Šaipydavosi iš manęs: „Argi tai rimtas darbas?“
– Su kokiomis gėlytėmis pasitinkate šį pavasarį?
– Dėžutėse stiebiasi surfinijos, petunijos, šalavijai, mairūnai, akantai, žydrūnai, įvairūs astrai, žilės… Laukiu pavasario, kada galėsiu savo „kūdikėlius“ išnešti ir pasodinti lauke.
– Iš sėklų auginate ne tik gėles, tačiau ir daržoves? Ar ne paprasčiau nusipirkti jau išaugintų daigų?
– Gal ir paprasčiau, tačiau įdomiau ir mieliau auginti iš sėklų. Net jų vaisiai rudenį skanesni būna… Žinoma, daug kantrybės reikia, kol iš sėklos užauga daigelis. Tai joms per šalta, tai per karšta, tai per saulėta. Reikia kiekvieną dieną nuolat stebėti, kaip kokius mažus vaikus. Tačiau gėlytės iš sėklytės daug malonesnės, juk jos užaugintos nuo pat gimimo, – lyg kūdikis nuo vystyklų.
– Kada toks margaspalvis darželis „apsigyvena“ ant stalo?
– Jau nuo sausio mėnesio. Tačiau, atsižvelgiant į daržovių rūšį, daigų auginimo trukmė yra skirtinga. Pavyzdžiui, porų, saldžiųjų paprikų daigai auga 50-60 dienų. Ankstyviesiems kopūstams ir pomidorams reikia 45-50 dienų, o arbūzų, aguročių, salotų, agurkų daigams užtenka ir 25-30 dienų. Dar reikia žinoti būtent kokiomis mėnesio dienomis reikia sėti. Ar pilnatis, ar ne. Ir tai visai ne kažkokie prietarai, o mūsų senelių praktiškai patikrinti faktai.
– Keliose pailgose plastmasinėse dėžėse auga daug daug vienodų vos keleto centimetrų ūgio augaliukų. Kam tiek daug, gal prekiausite turguje?
– Niekaip neatspėtumėte… Tai būsimieji spygliuočiai – dekoratyvinės tujos. Jos gali užaugti net iki 25 metrų aukščio, o išgyvena 100 ir daugiau metų… Tujų sėklytes pasėjau dar spalio pabaigoje, o šiandien mažų tujyčių išdygo apie tūkstantį. Kai atšils oras, susodinsiu lauke ir ten galės priprasti prie aplinkos ir peržiemoti, o už poros trejeto metų jau užaugs kažkas panašaus į suaugusią tują. Vienas krūmelis turguje kainuoja 12 litų. Taigi, visas šis tujų kolektyvas po trejeto metų kainuotų apie 12 tūkstančių litų. Nors tada jau bus eurai… Mes planuojame tujomis apsitverti savo kiemą, todėl tiek daug jų ir reikia.
Vitalija ir Antanas Marcinkevičiai abu agronomai, todėl ir žinių apie sodo darbus galima gauti iškarto dvigubą dozę...
Iš patirties žinome, kad moterys labiau mėgsta kapstytis gėlynuose, o vyrai sode. Palinkėjęs poniai Nijolei pačiai patikrinti tujų ilgaamžiškumą bei užauginti sveikus visus savo „kūdikėlius“, nutariau paieškoti žmogaus, sugebančio ne tik teoriškai pakalbėti apie pavasario darbus sode, tačiau ir mokančio praktiškai tuos darbus atlikti. Širvintiškis Antanas Marcinkevičius – buvęs agronomas, dabar jau pensininkas – yra sodininkų bendrijos „Vasara“ Nečionių kaime pirmininkas ir čia turi savo sodelį. Ponas Antanas aktyviai dalyvauja net kelių chorų gyvenime, repeticijos ir koncertai atima nemažai laiko, tačiau visus būtinus kovo mėnesio darbus sode jau spėjo padaryti.
– Artėja kovo mėnesio pabaiga. Daug darbų sode jau reikėjo atlikti, bet juk sakoma: „Geriau vėliau, negu niekada“. Kokie sodo darbai sodininko mėgėjo laukia kovo mėnesį?
– Kovo mėnesį sode iš tikro labai daug darbų. Jei iš rudens buvo aprišti medeliai, tai dabar, kol saulė aukštai nekyla, reikia nurišti. Šitą darbą jau reikėjo atlikti. Taip pat jau reikėjo, o jei dar nesuskubote, tai būtinai dabar reikia nubalinti jaunus vaismedžius. Turiu galvoje 2-5 metų medelius. Žinoma, geriau balinti iš rudens.
– Patarkite, kuo geriausia balinti medelius. Kai kas gaminasi šią priemonę iš aliejaus, vaško, kanifolijos, ieško kalkių…
– Savaime aišku, galima balinimo priemonę pasigaminti ir namuose, tačiau kam tas vargas? Dabar visose parduotuvėse yra nebrangūs rinkiniai balinimui. Kuo jie geri? Jame yra trys sudėtinės dalys: negesintos kalkės, klijai ir nepavojingi fungicidai (mėlynasis akmenėlis). Yra net naudojimo instrukcija.
– Ar visi vaismedžiai balinami vienodai? Turiu galvoje senus ir jaunus…
– Nuo senų vaismedžių reikėtų su metaliniu šepečiu lengvai nuvalyti atšokusios pasenusios žievės gabaliukus ir atplaišas, nes jose šiuo metu jau atsibunda ir pradeda judėti peržiemoję įvairūs kenkėjai bei jų kiaušinėliai. Iš jų išsiritusios lervos maitintis lipa aukštyn medžio kamienu. Norint jas sustabdyti, aplink kamieną rišamos specialios lipnios medžiagos. Ten ir pasibaigia kenkėjų kelionė… Dar viena kovos priemonė – saldintas vanduo. Jo atsigerti suskrenda visi sparnuoti kenkėjai ir… prigeria jame.
– Pasak kai kurių žinovų, vaismedžių purkšti negalima, nes tai kenkia sveikatai. Atseit, jeigu kirmėlė obuolio nevalgo, tai kaip jį gali valgyti žmogus?…
– Noriu paneigti chemikalų priešininkų nuomonę. Purkšti vaismedžius reikia, tik tai daryti reikia rotingai. Kirmėlė bet kokį obuolį graužtų, jeigu patektų į vidų. Esmė ta, kad kirmėlė obuolio neėda ne dėl to, kad jis nuodingas, o dėl to, kad tos kirmėlės iš viso ten nėra. Ji užmušama ankstyvoje stadijoje. Kita vertus, negi kam nors malonu valgyti kirmėlėtus ar rauplėtus vaisius? Tik vaismedžius reikėtų nupurkšti „teisingu“ laiku ir… prieš purškimą, medį reikia nugenėti, nes tada matai, kiek šakų liko. Kam veltui naudoti preparatą?
– Tai tada aptarkime darbus iš eilės. Pakalbėkime apie genėjimą. Dažnai žmonės gaili medelių ir nenori jų kankinti…
– Gal pakalbėkime pirmiausia apie medžių kankinimą… (Nusiveda prie lango ir rodo į kaimynystėje augantį vaismedį.) Pažiūrėkite į jį… Šakos senos, apsamanojusios, ligotos, susipynusios, auga į visas puses. Jau kaži kada reikėjo jas atnaujinti, nugenėti, pažeminti viršūnę. Argi galima nuskinti nuo viršūnės obuolį? Matosi, kad medis neliestas nuo pat „vaikystės“. Gal neturi laiko, o gal ir žinių. Štai čia yra grynas medžio kankinimas!
– Tai vis dėlto, kaip genėti medžius?
Janonio gatvės puošmena - žaliuojantis amalas. Pasak Antano Marcinkevičiaus, nors amalas ir laikomas parazituojančiu augalu, bet jis medžiui žalos nepadaro...
– Kaip genėti? Tai – ištisas mokslas. Kad gerai išmanytum, reikia ne vienerių metų praktikos. Genėjimo teorinę dalį išmokau seniai, – dar besimokydamas Babtuose klausiausi vieno žinomo profesoriaus paskaitų. Pirmiausia reikia išpjaustyti sulūžusias, susipynusias ir ligotas šakas. Išpjauti visus vertikaliai augančius ūglius. Nesvarbu, ar jie auga aukštyn, ar žemyn. Jei kuri šaka nors truputį pasvirusi, galima leisti jai augti dar metus. Gal po metų ir ji nulinks. Jeigu nuo metūglio eina du atsišakojimai, – vieną reikia panaikinti, nes ateityje tokia šaka suskils. Reikėtų naikinti bet kokį šakų dvišakumą. Žodžiu, vaismedžio vainiką reikia būtinai šviesinti. Ir be jokio gailesčio. Reikėtų taip praretinti, kad žvirblis ar net varna galėtų pro šakas praskristi. Bet jeigu jau pradėjai medį genėti, tai reikės tai daryti kiekvienais metais, nes kuo labiau geni, tuo daugiau jis leidžia metūglių. Ypač daug atžalų duoda kriaušės. Praėjusį savaitgalį keturių metrų aukštyje visą dieną kriaušėje pjausčiau metūglius. Nors kriaušė ir sena, tačiau kasmet tvarkoma, todėl ir vaisiai kiekvienais metais gražūs ir skanūs.
– Nupjovus šakas, lieka žaizdos. Kuo jas užtepti?
– Plonų šakelių tepti nereikia. Jeigu nugenėtų šakų diametras daugiau nei 2,5 centimetro, tada jau žaizdą reikia tvarkyti. Yra specialus sodo tepalas. Bet jis brangus – šimtas mililitrų kainuoja 16 litų. Tokio kiekio geriausiu atveju užtektų keletui medžių. Mes uždažome aliejiniais dažais. Kad būtų patogiau nešioti ir laipioti, nusiperku purškiamų dažų dėžutę. Įsikišai į kišenę – ir pirmyn. Dažai balionėliuose – visokių spalvų.
– Taigi, dabar turbūt jau galima ir nupurkšti…
– Kol pumpurai neišsprogę, reikia nupurkšti karbamidu. Ankstyvųjų veislių vaismedžių pumpurai jau pradėjo rausvėti. Žieminės veislės dar „negyvos“ – dar sultys į šakeles neatėjo. Šiuo metu tinkamiausias laikas karbamidui ir vario preparatams. Kur jų gauti? Yra atitinkamose parduotuvėse. Instrukcijoje parašyta, kokiu kiekiu vandens praskiesti. Pavasarinis purškimas visai niekam nekenkia, todėl medelius reikia gausiai apipurkšti – išmaudyti. Purkšti reikia esant ne žemesnei kaip penkių laipsnių temperatūrai. Žodžiu, kai šąla, purkšti negalima. Geriausia purkšti,kai saulė pasislėpusi už debesų. Praskiedę pagal instrukciją gauname didžiausia normą – septynių procentų tirpalą. Serbentams tokia norma jau per stipri. Tada reikia tirpalą dar praskiesti, sakykim, iki trijų procentų.
– Negi šis vienas purškimas apsaugos medelius nuo visų ligų ir kenkėjų?
– Žinoma, kad ne… Per daug nereikia žavėtis visais tais purškimais, tačiau bent pavasarį rekomenduojama profilaktiškai nupurkšti vaismedžius du kartus: prieš žydėjimą, t.y. žaliojo kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo stadijoje – ir po žydėjimo (vainiklapiams krintant). Nuo augalų ligų (rauplių, rūdžių, miltligės, puvinių, lapų raukšlėjimosi) naudojami preparatai vadinami fungicidais. Jie gydo augalus nuo grybinių ligų, pavyzdžiui, skoras (Score 250 EC ). Nuo vaismedžius puolančių vabzdžių (žiedgraužių, lapsukių, amarų) saugantys preparatai vadinami insekticidais, pavyzdžiui, fastakas, decis.
– Jeigu sodas nemažas, tai visas obelis per vegetacijos periodą nupurkšti, sakykim, keturis kartus, reikia daug laiko ir pastangų.
– Sutinku, tačiau aš taip darau tik su tomis obelimis, kurias myliu…
– Be žodžių…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Kovo 30 d. Lietuvoje bus įvestas vasaros laikas. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį laikrodžio rodykles reikia persukti valandą į priekį. Pagal šį laiką gyvensime septynis mėnesius – iki spalio pabaigos.