Skaityta:
837
Žudiką nuo pataisos namų išgelbėjo tai, kad nusikaltimo dieną jis buvo nepilnametis
Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėtas nuteistųjų Povilo Vasiliausko ir T. Č., taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai dėl 2014 metų spalio 31 dienos nuosprendžio, kuriuo dėl nužudymo Povilas Vasiliauskas buvo nuteistas 8, o T. Č. – 5 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Tiesa, pastarajam bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 metams, o trečiasis teisiamasis – A. M. – buvo išteisintas.
Byla dėl nužudymo buvo iškelta dar 2012-ųjų vasarą, kai Vilniaus ligoninėje mirė prieš kelias dienas Širvintų rajone sumuštas D. V.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2012 metų liepos 15 dienos pavakarę, tiksliai nenustatytu laiku, Povilas Vasiliauskas, bendrininkaudamas su tada dar nepilnamečiu T. Č., Motiejūnų I kaime pasivijo dviračiu važiuojantį D. V. ir vieną kartą tyčia ranka sudavė jam į galvą. Dviratininkui nugriuvus, T. Č. ne mažiau kaip tris kartus spyrė D. V. į šoną, o Povilas Vasiliauskas tuo pačiu metu – ne mažiau kaip du kartus į šoną ir ne mažiau kaip penkis kartus – į galvą. Apspardę, paliko gulėti. Tačiau tuo konfliktas nesibaigė. Tą patį vakarą, apie 21 val., D. V. atvažiavo į Gavėnių kaimą, kur T. Č. vieną kartą tyčia ranka sudavė jam į galvą.
Sumuštas D. V. buvo pristatytas į ligoninę, kur jam diagnozuotos ne tik poodinės kraujosruvos dešiniajame bei kairiajame žaste, dešinėje plaštakoje, krūtinės ląstos kairėje, bet galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu į smegenis. Sužalojimai sukėlė komą, progresuojantį kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimą, dėl ko nukentėjusysis vėlų liepos 17-osios vakarą ligoninėje mirė.
Byloje buvo ir trečiasis teisiamasis – A. M., kuris buvo kaltinamas tą pačią liepos 15-ąją, apie 16 val., Motiejūnų kaime prie parduotuvės asmeninio konflikto su D. V. metu tyčia ranka sudavęs šiam į veidą ir sukėlęs fizinį skausmą.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji bandė įrodyti, kad jų smūgiai nebuvo lemtingi, juo labiau kad yra duomenų, kad tądien D. V. mušė ne tik jie. Jie prašė paskirti teismo medicinos ekspertizę bei išsamiau išnagrinėti D. V. nužudymo aplinkybes.
Vilniaus apygardos prokuratūra prašė pakeisti nuosprendį ir T. Č. nuteisti 6 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat paprašė A. M. pripažinti kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo ir nuteisti jį 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Prokurorų nuomone, teismas T. Č. nepagrįstai paskyrė per švelnią bausmę, formaliai pažiūrėjo į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (nusikaltimas yra tyčinis), smurtiniais veiksmais padarytas labai sunkus nusikaltimas, už kurį paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Būtina atsižvelgti į tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, T. Č. nukentėjusįjį mušė du kartu. Nors teismas Povilo Vasiliausko vaidmenį, kaip bendrininko, pripažino pagrindiniu, tačiau jis nukentėjusįjį D. V. mušė tik vieną kartą, skirtingai nei T. Č. Be to, teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog asmeniui, sąmoningai padariusiam nusikalstamą veiką, sukėlusią labai sunkius padarinius (nagrinėjamu atveju nužudytas žmogus), bausmės vykdymo atidėjimas netaikomas, nes minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Tačiau Apeliacinis teismas atmetė visus pateiktus skundus.
Pagal Specialisto išvados duomenis, įvertinus papildomai pateiktas įvykio aplinkybes ir autopsijos duomenis, labiausiai tikėtina, kad vienas iš dviejų galvos sumušimų, sukėlusių D. V. mirtį, buvo padarytas 2012 metų liepos 15 dieną apie 18-19 val., traumuojant D. V. galvą rankomis ir kojomis. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad pirmoji lemtinga D. V. galvos trauma buvo padaryta Povilo Vasiliausko, dėl šios traumos trūko kraujagyslė nukentėjusiojo galvoje. Būtent ši trauma sudarė sąlygas kraujui išsilieti, t. y.tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Liudytojų bei paties nuteistojo T. Č. parodymu, šis į galvą sudavė būnant prie upės. Versiją, jog D. V. galvos traumą, lėmusią jo mirtį, galėjo sukelti ankstesnės tos dienos D. V. traumos, paneigia byloje esantys įrodymai.
Apeliacinio teismo nuomone, T. Č. skirta bausmė nėra per švelni, nes jis nusikaltrimo padarymo metu buvo nepilnametis – jam nebuvo sukakę 18 metų, yra charakterizuojamas teigiamai. Skirdamas bausmės vykdymo atidėjimą, Vilniaus apygardos teismas paskyrė auklėjamojo poveikio priemones – 100 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį ir nustatė 6 mėnesių paskirtų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų atlikimo terminą; skyrė 12 mėnesių elgesio apribojimą, įpareigodamas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei uždrausdamas be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Beje, Apygardos teismas iš Povilo Vasiliausko ir T. Č. solidariai nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. V. naudai priteisė 8 603,48 Lt (2491,74 Eur) turtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, o civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai – 6 512,32 Lt (1 886 Eur) turtinės žalos atlyginimo. Iš nuteistųjų valstybės naudai Apygardos teisme buvo priteista 1116,68 Lt (323 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Motyvuodamas, kad A. M. buvo išteisintas pagrįstai, Apeliacinis teismas nurodė, kad skausmui kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba bent būtina kreiptis pagalbos į medikus pagalbos. Incidentas kilo apie 16 val., tad buvo pakankamai laiko tai padaryti. Peršasi logiška išvada – jei D. V. būtų apskundęs A. M. veiksmus dėl skausmo sukėlimo, tikėtina, kad vėlesnių tos dienos incidentų nebūtų buvę.
Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėtas nuteistųjų Povilo Vasiliausko ir T. Č., taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai dėl 2014 metų spalio 31 dienos nuosprendžio, kuriuo dėl nužudymo Povilas Vasiliauskas buvo nuteistas 8, o T. Č. – 5 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Tiesa, pastarajam bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 metams, o trečiasis teisiamasis – A. M. – buvo išteisintas.
Byla dėl nužudymo buvo iškelta dar 2012-ųjų vasarą, kai Vilniaus ligoninėje mirė prieš kelias dienas Širvintų rajone sumuštas D. V.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2012 metų liepos 15 dienos pavakarę, tiksliai nenustatytu laiku, Povilas Vasiliauskas, bendrininkaudamas su tada dar nepilnamečiu T. Č., Motiejūnų I kaime pasivijo dviračiu važiuojantį D. V. ir vieną kartą tyčia ranka sudavė jam į galvą. Dviratininkui nugriuvus, T. Č. ne mažiau kaip tris kartus spyrė D. V. į šoną, o Povilas Vasiliauskas tuo pačiu metu – ne mažiau kaip du kartus į šoną ir ne mažiau kaip penkis kartus – į galvą. Apspardę paliko gulėti. Tačiau tuo konfliktas nesibaigė. Tą patį vakarą, apie 21 val., D. V. atvažiavo į Gavėnių kaimą, kur T. Č. vieną kartą tyčia ranka sudavė jam į galvą.
Sumuštas D. V. buvo pristatytas į ligoninę, kur jam diagnozuotos ne tik poodinės kraujosruvos dešiniajame bei kairiajame žaste, dešinėje plaštakoje, krūtinės ląstos kairėje, bet galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu į smegenis. Sužalojimai sukėlė komą, progresuojantį kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimą, dėl ko nukentėjusysis vėlų liepos 17-osios vakarą ligoninėje mirė.
Byloje buvo ir trečiasis teisiamasis – A. M., kuris buvo kaltinamas tą pačią liepos 15-ąją, apie 16 val., Motiejūnų kaime prie parduotuvės asmeninio konflikto su D. V. metu tyčia ranka sudavęs šiam į veidą ir sukėlęs fizinį skausmą.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji bandė įrodyti, kad jų smūgiai nebuvo lemtingi, juo labiau kad yra duomenų, kad tądien D. V. mušė ne tik jie. Jie prašė paskirti teismo medicinos ekspertizę bei išsamiau išnagrinėti D. V. nužudymo aplinkybes.
Vilniaus apygardos prokuratūra prašė pakeisti nuosprendį ir T. Č. nuteisti 6 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat paprašė A. M. pripažinti kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo ir nuteisti jį 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Prokurorų nuomone, teismas T. Č. nepagrįstai paskyrė per švelnią bausmę, formaliai pažiūrėjo į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (nusikaltimas yra tyčinis), smurtiniais veiksmais padarytas labai sunkus nusikaltimas, už kurį paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Būtina atsižvelgti į tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, T. Č. nukentėjusįjį mušė du kartu. Nors teismas Povilo Vasiliausko vaidmenį, kaip bendrininko, pripažino pagrindiniu, tačiau jis nukentėjusįjį D. V. mušė tik vieną kartą, skirtingai nei T. Č. Be to, teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog asmeniui, sąmoningai padariusiam nusikalstamą veiką, sukėlusią labai sunkius padarinius (nagrinėjamu atveju nužudytas žmogus), bausmės vykdymo atidėjimas netaikomas, nes minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Tačiau Apeliacinis teismas atmetė visus pateiktus skundus.
Pagal Specialisto išvados duomenis, įvertinus papildomai pateiktas įvykio aplinkybes ir autopsijos duomenis, labiausiai tikėtina, kad vienas iš dviejų galvos sumušimų, sukėlusių D. V. mirtį, buvo padarytas 2012 metų liepos 15 dieną apie 18-19 val., traumuojant D. V. galvą rankomis ir kojomis. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad pirmoji lemtinga D. V. galvos trauma buvo padaryta Povilo Vasiliausko, dėl šios traumos trūko kraujagyslė nukentėjusiojo galvoje. Būtent ši trauma sudarė sąlygas kraujui išsilieti, t. y.tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Liudytojų bei paties nuteistojo T. Č. parodymu, šis į galvą sudavė būnant prie upės. Versiją, jog D. V. galvos traumą, lėmusią jo mirtį, galėjo sukelti ankstesnės tos dienos D. V. traumos, paneigia byloje esantys įrodymai.
Apeliacinio teismo nuomone, T. Č. skirta bausmė nėra per švelni, nes jis nusikaltrimo padarymo metu buvo nepilnametis – jam nebuvo sukakę 18 metų, yra charakterizuojamas teigiamai. Skirdamas bausmės vykdymo atidėjimą, Vilniaus apygardos teismas paskyrė auklėjamojo poveikio priemones – 100 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį ir nustatė 6 mėnesių paskirtų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų atlikimo terminą; skyrė 12 mėnesių elgesio apribojimą, įpareigodamas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei uždrausdamas be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Beje, Apygardos teismas iš Povilo Vasiliausko ir T. Č. solidariai nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. V. naudai priteisė 8 603,48 Lt (2491,74 Eur) turtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, o civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai – 6 512,32 Lt (1 886 Eur) turtinės žalos atlyginimo. Iš nuteistųjų valstybės naudai Apygardos teisme buvo priteista 1116,68 Lt (323 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Motyvuodamas, kad A. M. buvo išteisintas pagrįstai, Apeliacinis teismas nurodė, kad skausmui kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba bent būtina kreiptis pagalbos į medikus pagalbos. Incidentas kilo apie 16 val., tad buvo pakankamai laiko tai padaryti. Peršasi logiška išvada – jei D. V. būtų apskundęs A. M. veiksmus dėl skausmo sukėlimo, tikėtina, kad vėlesnių tos dienos incidentų nebūtų buvę.
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
