Širvintos upė, tekanti per Širvintų miestą, ne vienus metus traukia žvejus ir mėgstančiuosius pasivaikščioti. Vis dėlto kraštovaizdžio architektės Sandra Kanapeckaitė ir Dalia Lukoševičienė tikina, kad šią miesto dalį būtina atskleisti ir kitiems gyventojams.
Prie konkurso „Išmanusis miestas 8“ prisijungusios architektės papasakojo apie pasirinktą teritoriją Širvintose.
„Pasirinkome neurbanizuotą teritoriją. Gamtos savireguliacijos funkcijos yra tobulos, todėl mes galime tik mokytis stebėdami. Vis dėlto gamtai stebėti reikalinga tokia infrastruktūra, kuri būtų patogi visiems bendruomenės nariams, bet neardytų ir netrikdytų esamų gamtos procesų“, – įsitikinusi D. Lukoševičienė.
S. Kanapeckaitė teigia šioje Širvintų vietovėje matanti daug potencialo.
„Upės žemupys gali tapti mėgstamu kasdieniu maršrutu palei upę. Šiuo metu šį maršrutą renkasi žvejai ir vaikai. Jie su upe, vandeniu yra užmezgę ryšius. Šią galimybę reikia išryškinti, atskleisti ir kitoms gyventojų grupėms“, – sako kraštovaizdžio architektė.
Profesionalių komanda atskleidžia, kad pasirinktoje teritorijoje jas labiausiai sudomino natūralumas.
„Širvintos upės vandens lygis teoriškai kinta daugiau nei 3 metrus. Kaip tokioje teritorijoje sukurti neužliejamus dviratininkų ir pėsčiųjų takus be pilkosios infrastruktūros? Stebiu Pekino universiteto kraštovaizdžio architektūros mokyklos bei įmonės „Turenscape“ įkūrėjo prof. Kongjiano Yu darbus, kur pritaikyta jo sukurta „Miestas – kempinė“ koncepcija.
Pagal šią koncepciją miestas nėra atskiriamas nuo vandens drenažiniais grioviais ar statant betonines krantines. Priešingai – vanduo integruojamas į miestą, absorbuojamas miesto. Tai padeda ne tik spręsti potvynio ir atoslūgio sukeliamus neigiamus padarinius, bet ir atkurti ir išsaugoti augalų ir gyvūnų buveines bei bioįvairovę, sukurti tikrai gražias erdves žmonėms.
Man įdomu, ar šioje konkrečioje teritorijoje galima pritaikyti šią koncepciją. Tai yra galimybė įgyti platesnį matymą, taikant žaliosios infrastruktūros principus ten, kur nėra būtina pilkoji infrastruktūra“, – teigia S. Kanapeckaitė.
Pilkosios infrastruktūros patariama kaip įmanoma labiau vengti. Architektės pasakoja, kad ateities miestai turėtų naudoti kuo mažiau kietosios dangos, bet daug energijos ir vandens kaupimo sprendimų, transporto koridorių tuneliuose – viską, kas padėtų miestui save reguliuoti ir taip tapti išmaniam.
„Išmanus – tai išmintingai tvarkomas, – sako S. Kanapeckaitė ir priduria, kad įkvėpimo visuomet semiasi iš vidinės ramybės ir harmonijos. – Man patinka domėtis ir stebėti įvairiausius žmones, reiškinius ir dalykus. Žavi įvairovė, smagu pastebėti tam tikrus dėsnius, pasipildyti nauju suvokimu. Tačiau stengiuosi neprisirišti ir nesilygiuoti, nes tai gali riboti.“
Marius Salys, STRUCTUM
Šis straipsnis yra projekto „Išmanusis miestas“ dalis. „Išmanusis miestas“ – tai 8-us metus sėkmingai vykstantis ir analogų Lietuvoje neturintis projektas, kuris apjungia LR valstybines institucijas, savivaldybes bei Lietuvos aukštųjų mokyklų architektūros, urbanistikos, inžinerijos, kraštovaizdžio architektūros studentus ir profesionalus, kurie projekto metu drauge siekia atkurti mažuosius miestus ir padidinti jų konkurencingumą. Daugiau apie projektą: https://structum.lt/ismanusis-miestas/
Šiais metais dalyvauja net aštuonios savivaldybės – Kėdainių, Elektrėnų, Raseinių, Anykščių, Radviliškio, Pakruojo, Utenos ir Širvintų.
KOMENTARAS:
„Konkurso dalyviams pateikėme 3 teritorijas, kuriose norime matyti naujų pokyčių. Tai:
• Širvintų miesto teritorija už Totorių gatvės užtvankos, apimanti Širvintos upės pakrantę
• Senoji Lietuvos sostinė Kernavė, visas miestelis, buferinė UNESCO paveldo sąraše esančio archeologinės vietovės zona;
• Musninkų miestelio viešosios erdvės.
Džiaugiamės tapę šio projekto dalyviais ir nekantraujame laukdami pirmųjų konkurso dalyvių – ekspertų bei jaunų specialistų – idėjų!“ – apie tai pasakė Širvintų r. savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė.
