Kryžius – tai ne lentgalis. Tai ne malkos. Tai ne šiukšlė. Tai ženklas, kuris lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties. Tai pašventintas, pagarbiai pastatytas ženklas, kuris turėjo savo „tarnystės“ laiką. Ir kai pastatomas paminklas, kryžius netenka savo vietos. Bet ar tai reiškia, kad jis netenka ir prasmės? Ar tikrai vienintelis sprendimas – išmesti jį kaip seną padangą?
Marcinkonyse (Varėnos rajonas) žmonės rado sprendimą – tvarkingai suguldyti kryžiai prie koplytėlės sienų. Pagarba, tvarka, žmogiškumas. O Paširvintyje? Kryžiai prie konteinerių. Nuvytusių gėlių puokštės su kaspinais, kavos puodeliai, cigarečių pakeliai, betono luitai, žagarai – viskas metama per tvorą už kolumbariumo kaip į sąvartyną. Toks vaizdas jau nebestebina, o piktina ir šiurpina. Ir tai daroma ne kokių piktavalių, o „dorų katalikų“, kurie ką tik sutvarkė savo artimo kapą. Sutvarkė – ir iš karto teršia kitą.
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė Marija Gudonienė teisingai pastebi – nevalyvumas stulbina. Ir tai ne infrastruktūros problema. Konteinerių yra. Jų tikrai Paširvintyje pakanka. Bet žmonės renkasi lengvesnį kelią – mesti per tvorą. Mesti prie kitų kapo. Mesti ten, kur nereikia eiti kelis žingsnius.
Ir kai vienas tai padaro, seka kiti. Šiukšlių krūva virsta kalnu. Ir niekas nejaučia gėdos. Pasak Tarybos narės Marijos Gudonienės, tai ne tik nevalyvumas. Tai kultūros žlugimas. Tai sąmonės degradacija. Tai dvasinis skurdas. Kai žmogus, sutvarkęs savo artimo kapą, kryžių meta bet kur – tai ne tik neetiška, tai nežmoniška, tai nekrikščioniška. Laikinasis kryžius – tai ne laikinas daiktas. Tai šventas ženklas, kuris lydėjo žmogų į amžinybę. Ir kai jis metamas į šiukšlyną – tai ne tik nepagarba mirusiajam. Tai nepagarba Dievui. Tai išniekinimas.
Laikas atsibusti. Laikas nustoti elgtis kiauliškai. Kryžius – net ir laikinas – vertas pagarbos. Prieš pusšimtį ir daugiau metų ant kapo stovintis medinis kryžius savaime sutrešdavo, pats savaime sunykdavo. Dabar laikai keičiasi, išėjusio į Amžinybę atminimo įamžinimo mados ir priemonės kaskart vis kitokios: statomi akmeniniai paminklai, įmantriausi kelių metrų aukščio ąžuoliniai kryžiai. O kur dėti laikinąjį, kuris dažniausiai būna pašventintas, su didžiausia pagarba pastatytas? Kažkaip nepatogu būtų laikyti, kol pats savaime sunyks. Ir elgiasi žmonės įvairiai: veža ir stato Kryžių kalne (o tai labai stebina užsieniečius), gabenasi namo, degina, užkasa. Žodžiu, ieško įvairiausių būdų. Deja, pats dažniausias, paprasčiausias ir populiariausias – išmesti į šiukšlyną arba už tvoros. Atvažiuos UAB „Širvintų šiluma“ darbuotojai arba jautrūs žmonės ir sutvarkys. Atrodo, problema išspręsta. Bet ar tai žmoniška? Kryžius ir šiukšlynas: ar tai suderinami dalykai? Kad artimam žmogui skirtas atminimas voliotųsi sąvartyne – vandališkas darbas. Istorijos įvykių liudininkai mena, kad net karo metais vokiečių kareiviai, praeidami pro kryžių, nusiimdavo kepurę. Lietuviai tam tinkamos pagarbos surasti nemoka arba nenori. Ir šiukšlės – net ir mažos – turi savo vietą. Jei negerbiame mirusiųjų, negerbiame ir savęs. Ir jei šiandien metame kryžių į šiukšlyną, rytoj galime pamesti ir savo sąžinę.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukose – vaizdai iš Paširvinčio kapinių ne stebina, o šiurpina
