Širvintų bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios už tremtinius, politinius kalinius, visus, kentėjusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę.
Birželio 14-ąją, 18 valandą, Širvintų bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už tremtinius, politinius kalinius, visus kentėjusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę.
Po Šv. Mišių prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę vyko iškilminga sovietinio režimo aukų pagerbimo ceremonija. Žvakes uždegė ir gėlių prie Ipolito Užkurnio skulptūros 1940-1953 m. Širvintų rajono aukoms atminti bei prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę (skulptorius Robertas Antinis) padėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Širvintų skyriaus pirmininkė, Savivaldybės vicemerė Irena Vasiliauskienė, Savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, merės padėjėja Janina Greiciūnaitė ir laikinai einanti Širvintų kultūros centro direktoriaus pareigas Rytė Bareckaitė.
„Prieš 75 metus birželio 14 dieną tūkstančiai lietuvių buvo ištremti sovietų okupacinės valdžios. Okupavus Baltijos šalis Maskvoje buvo nuspręsta, kiek žmonių reikia Sibirui apgyvendinti, buvo sudarytos kvotos, kiek iš kurios respublikos išvežti. Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovai. Privalome atsiminti tą laikotarpį ir tuos žmones. Te nutyla kasdienybės šurmulys, – išgirskite, įsiklausykite į savo širdies plakimą“, – kalbėjo renginio vedėja ir pakvietė tylos minute pagerbti nekaltų aukų kančią.
Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę vyko iškilminga sovietinio režimo aukų pagerbimo ceremonija.
„Nuo trėmimų prabėgo 75 metai. Daugelis gali pagalvoti, ar verta prisiminti, kas buvo prieš tiek metų? Pasak vieno išminčiaus, tauta, pamiršusi savo istoriją, ją atkartoja. Ar norėtume, kad pasikartotų tie skausmingi dalykai? Gyvename laisvoje Lietuvoje dėka tų, kurie nors ir labai sunkiomis sąlygomis, žinodami, kad neišgyvens, kovojo už tėvynę. Mes lietuviais esame gyvendami Lietuvoje, o kituose kraštuose esame tiesiog užsieniečiai arba ateiviai. Kai mus vežė per prievartą, žmonės įsidėdavo ir žemės gabalėlį, o grįžę namo bučiuodavo ją. Šiandien išvažiuojame, nes norime gyventi geriau, tačiau negi mes šiandien gyvename blogai? Ar tikrai mes gyvename blogai?.. Kreipiuosi į jaunimą – likite Lietuvoje, nes bet koks išvažiavimas yra tremtis. Tai, ką jūs nuveiksite, kokią sukursite Lietuvą, tokia ir bus jūsų tėvynė“, – kalbėjo Irena Vasiliauskienė.
Savo dainomis tremtinių ir politinių kalinių sunkią dalią apdainavo Kultūros centro Tremtinių ir politinių kalinių choras (vad. Jonas Barbaravičius).
Remigijus Bonikatas
Žvakes uždegė ir gėlių prie Ipolito Užkurnio skulptūros 1940-1953 m. Širvintų rajono aukoms atminti bei prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę (skulptorius Robertas Antinis) padėjo (iš kairės į dešinę) merės padėjėja Janina Greiciūnaitė, l. e. p. Kultūros centro direktorė Rytė Bareckaitė, administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė ir vicemerė Irena Vasiliauskienė.
Renginyje dalyvaujantys žmonės pagerbė visus Lietuvos tremtinius ir politinius kalinius.
Garbės sargyboje stovėjo dvi Lietuvos šaulių organizacijos narių kartos.
