Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai paskelbus 2018 metų pirmojo pusmečio duomenis apie socialinių darbuotojų darbo užmokestį skirtingose savivaldybėse, ne vienas susidomėjusiu žvilgsniu tyrinėjo šiuos skaičius. Viena, „blusinėti“ kaimyno pajamas yra „nacionalinis pomėgis“, antra – įdomu, kaip tas pats darbas vertinamas skirtingose savivaldybėse.
Pateiktais skaičiais, panašu, niekas nėra patenkintas. Kaip buvo skelbta, socialiniai darbuotojai savo profesinės dienos proga už darbą su alkoholikais, neįgaliaisiais, vaikais ir senoliais ministro Lino Kukuraičio prašė didesnių algų, mat jos dabar vos viršija minimumą. Ministras pripažino, kad darbas sunkus, algos mažos, teigė, kad jos jau keliamos ir augs toliau – 2020 metais žada aplenkti vidutinę algą. Šiandien socialinio darbuotojo algos vidurkis Vilniuje – per 1000 eurų iki mokesčių, o štai regionuose jis gerokai mažesnis, lyg žmonės būtų kitokie. Socialinių darbuotojų kasdienybė visoje šalyje ta pati: žmonės, patiriantys nepriteklių, neturintys socialinių įgūdžių, alkoholikai. Socialiniai darbuotojai susiduria su grėsme užsikrėsti įvairiomis ligomis, parazitais, nukentėti nuo adekvačiai besielgiančių savo darbo „subjektų“. Maža to, kaip yra teigusi Širvintų rajono mero pavaduotoja Irena Vasiliauskienė, įtariama, kad dėl savo principingumo socialinės tarnybos netgi sulaukia skundų įvairioms institucijoms. Neatmetama, kad skundžia tie patys socialinių įgūdžių stokojantys asmenys, kurių labui be išeiginių ir savo poilsio sąskaita dažnai dirba socialinis darbuotojas. Galbūt net pakurstyti „pilietiškų“ asmenų, dieną naktį sapnuojančių apie dabartinės kadencijos pabaigą ir griežiančių dantį dėl rajoną džiuginančių pokyčių.
Pateiktais skaičiais, socialinių darbuotojo atlyginimo (čia ir toliau – iki mokesčių) vidurkis Vilniuje siekia 1087 Eur, Neringoje – 888 Eur, Klaipėdos rajone – 886 Eur, Trakų rajone – 852 Eur, Šiaulių rajone – 846 Eur, Kretingos rajone – 844 Eur, Kelmės rajone – 835 Eur, Alytuje – 822 Eur, Akmenės rajone – 800 Eur. Beje, Akmenės rajone uždirbama net 110 Eur daugiau nei kaimyninėje Joniškio savivaldybėje.
Mažiausiai – 625 Eur – socialiniai darbuotojai uždirba Kazlų Rūdos savivaldybėje, vos euru daugiau – Jurbarko savivaldybėje.
Vidutinis Širvintų rajone dirbančio socialinio darbuotojo atlyginimas – 765 Eur, t. y. 9 Eur daugiau nei kaimyniniame Ukmergės rajone, 14 Eur daugiau nei Molėtų rajone, o Jonavos, Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose šis vidurkis sukasi apie 680-690 Eur.
Lietuvoje iš viso dirba apie 4,1 tūkst. socialinių darbuotojų, iš kurių 1,2 tūkst. teikia socialinę priežiūrą šeimoms ir kurių darbo užmokesčiui iš valstybės biudžeto skiriamos tikslinės dotacijos.
Kalbant apie socialinę priežiūrą vis dažniau pasigirsta įspėjimų, kad iš tiesų Lietuvai nereikia tiek socialinių darbuotojų, kiek yra dabar. Nors visuomenė sensta, darbingi žmonės palieka šalį, atrodytų, kad turėtų didėti šalyje pasiliekančių remiamų ir prižiūrimų žmonių dalis. Tačiau taip nutiko ne visur. Per pastaruosius metus kai kuriose savivaldybėse netgi sumažėjo ir piktu žodžiu minimo „socialinio kontingento“. Taigi 2016 metais tuometinės ministrės Algimantos Pabedinskienės siūlymas savivaldybėse įdarbinti beveik 400 naujų socialinių darbuotojų iš šių dienų taško gali atrodyti perdėtinis.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, apie ką kalbama, pažvelkime į keturias savivaldybes, kurios pagal gyventojų skaičių yra panašios – Palangos, Širvintų, Zarasų ir Ignalinos rajonuose gyvena maždaug po 15,5 tūkst. gyventojų, taigi ir socialinis paveikslas jose turėtų būti daugmaž vienodas. Tačiau Lietuvos statistikos departamento pateikiami skaičiai atskleidžia ypač pastebimus skirtumus, kurie daugeliu atveju liudija Širvintų rajono savivaldybės naudai.
Per trejus pastaruosius metus (taigi – po savivaldos rinkimų, 2015-2017 metais) visose keturiose savivaldybėse mažėjo išlaidų socialinėms pašalpoms. Palangoje jos sumažėjo 67 tūkst. eurų, Zarasų rajone – 27 tūkst. eurų, Ignalinos rajone – 87 tūkst. eurų, o štai Širvintų rajone – daugiausiai, net 111 tūkst. eurų! Tai akivaizdus įrodymas, kad aktyvus socialinis darbas davė rezultatų, sėkmingai tvarkomasi su ilgų apsnaudimo kadencijų subrandintomis piktžolėmis – sumažėjo į gyvenimą neskubančių kabintis šeimų, kurioms ta parama kartais tiesiog būdavo išdalijama tam, kad būtų pragerta, ištaškyta niekams. Toks teiginys dėl šeimų sumažėjimo – ne tuščia deklaracija, nes tai patvirtina kitas skaičius: Palangoje per trejus šios savivaldos kadencijos metus socialinės rizikos šeimų skaičius netgi padidėjo ketvirtadaliu (nuo 30 iki 40), Zarasų rajone sumažėjo dešimčia (nuo 127 iki 117), Ignalinos rajone – penkiomis (nuo 106 iki 101), o Širvintų rajone – net 49 (nuo 133 iki 84!). Per trejus pastaruosius metus Širvintų rajone užregistruota 13 šeimų mažiau, kuriose girtaujama, vartojamos psichotropinės medžiagos, 19 šeimų mažiau, kuriose stokojama socialinių vaiko priežiūros įgūdžių.
Dar vienas skaičius, liudijantis milžiniškus Širvintų rajono pasiekimus socialinės pagalbos srityje, – vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, skaičius. Per trejus metus Palangoje tokių vaikų padaugėjo dvidešimčia (nuo 49 iki 69), Zarasų rajone sumažėjo 18 (nuo 257 iki 239), Ignalinos rajone – 15 (nuo 213 iki 198), o štai Širvintų rajone – net 79 (nuo 246 iki 167!).
Užtat socialines paslaugas asmens namuose pernai Širvintų rajone gavo net 257 senyvo amžiaus, reikalingi globos asmenys, neįgalūs vaikai. Prieš trejus metus tokią pagalbą gaunančių asmenų rajone buvo net 99 mažiau, ir tai puikiai iliustruoja, kam anksčiau buvo skirstomi prioritetai.
Tarp palyginamų savivaldybių dabar pas mus daugiausia šeimose globojamų (rūpinamų) vaikų – pavyzdžiui, Zarasų rajoną ar Palangą lenkiame daugiau nei pusantro karto, nors šeimų, kurios užsiima tuo, pas mus yra mažiausiai.
Būtų galima rasti dar daugiau pavyzdžių, kaip per trejus metus dabartinė valdžia pakeitė socialinį Širvintų rajono veidą. Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė sako, kad tai yra didžiausias rajono tarybos, Savivaldybės administracijos ir socialines paslaugas teikiančių tarnybų nuopelnas. Galimybių visada yra, tiesiog reikia jų ieškoti. Kai dirbti nori – jų ir ieškai, kai dirbti nenori – ieškai pasiteisinimų. Atlyginimas dar neatspindi rezultato, bet ta linkme einama ir ieškoma visų įmanomų būdų, kad rajono socialinių darbuotojų atlygis už jų sunkų darbą būtų kuo didesnis.
Šiandien galima tik pasvarstyti, kokių rezultatų būtų buvę pasiekta, jei prieš dvejus metus Savivaldybė nebūtų įtraukta į teismų mėsmalę dėl neteisėtais pripažintų atleidimų, palietusių ir socialinių darbuotojų sektorių. Teismai nepripažino, kad kadrų reforma buvo vykdoma neteisėtai, tačiau įžvelgė Administracijos klaidų atleidimo procedūroje. Žodžiu, surado kabliukų, biurokratinių netikslumų. Tada norėta socialinį darbą rajone padaryti dar efektyvesnį, išlaisvintas lėšas perskirstyti paslaugas teikiantiems darbuotojams.
Gintaras Bielskis
