Tremtinės patarimas – branginti gyvenimą

Didžiausia Irenos Miselienės pagalbininkė - dukra Genė Surgelienė (kairėje).

Praėjusio amžiaus viduryje į atšiauriausias Sibiro sritis ištremti lietuviai kentė šaltį, badą, ligas, gimtinės ilgesį, artimų žmonių netektis, bet nepalūžo. Visa tai ištverti padėjo malda, susitelkimas, santarvė ir geranoriškumas aplinkiniams. Kalbinti tremtiniai, vaikystę ar jaunystę praleidę Sibiro platybėse, tvirtina, jog lietuviai pasižymėjo vienybe, nuoširdumu ir paslaugumu, ypač akivaizdu tai būdavo Kalėdų išvakarėse. Anot pašnekovų, iš Lietuvos atsiųstas duonos džiūvėsis ar Kūčių stalo aplotkėlė būdavo laužoma į daugybę mažų gabalėlių, kad sušildytų nelaimių sutryptas tremtinių širdis ir spinduliuotų gerumu. Dažnas ir dabar su didžiausia meile ir pagarba kalba apie „ešelono brolius ir seseris“, su kuriais buvo dešimt ir daugiau metų gyventa, kentėta ir drauge sugrįžta gimtinėn Lietuvon.

Palikti namus Avižonyse liepta per 15 minučių

– Mus išvežė 1949 metų kovo 25-osios naktį, – pasakojo Avižonių kaimo (Širvintų seniūnija) gyventoja, 87-us metus skaičiuojanti Irena Miselienė. – Buvau jauna, vos 21 metų, neseniai atitekėjusi į stiprių ūkininkų Miselių namus. Vežė mano vyro Jono tėvus Juzefą ir Vladą Miselius. Kartu išvežė ir mus – jaunavedžius. Skaityti daugiau »