Rimantas Romaška: „Emigracija atima iš gyvenimo nesugrąžinamas akimirkas“

Rimantas Romaška
Skrydis sraigtasparniu su viešbučio savininku. Rimantas Romaška – kairėje.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, vis dar pastebima, jog emigruojančių Lietuvos gyventojų skaičius viršija nusprendusių grįžti į gimtinę gyventojų skaičių. Nuo 2004 m. iš Lietuvos išvyko beveik 651 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 223 tūkst. asmenų. Paskutiniais duomenimis, 2018 m. mūsų šalį paliko 32 206 tūkst. piliečių – šie skaičiai viršija imigracijos skaičius, o atvykstančiųjų buvo 3292 tūkst. mažiau. Nors ši tema Lietuvai vis dar lieka opi, tačiau džiugina tai, kad kiekvienais metais emigracijos rodikliai mažėja, o grįžtančiųjų skaičius auga.

Širvintų r. savivaldybės pateikti išankstiniai duomenys rodo, kad 2019 m. iš čia išvyko 115 gyventojų, o imigravo jų vos dešimčia mažiau. Vis dažniau pastebima, kad gimtinė žmogui tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Kad ir kiek būtų išvykusių, visi ilgisi to, kas jiems brangiausia – vietų, kuriose žengė ne tik pirmuosius žingsnius, bet ir patyrė daugybę džiaugsmingų, įsimintinų gyvenimo akimirkų kartu su draugais ir šeima.

Rimantas Romaška emigravo prieš 15 metų

Kalbant su širvintiškiu Rimantu Romaška, kuris yra emigravęs jau 15-lika metų, ši tema palietė labiausiai. Kai tik baigė Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, vaikinas nusprendė emigruoti į Airiją. Tai įvyko 2005-aisiais metais, kuomet lietuviams darbas svetur buvo „ant bangos“. Galima teigti, jog tas laikotarpis, kai žmonės plūste plūdo į įvairias užsienio šalis ir po truputį įsitvirtino darbo rinkoje, buvo emigracijos aukso amžius. Kadangi tuo metu Lietuva turėjo savo oficialią valiutą – piniginį vienetą litą, grįžus į gimtinę buvo juntama kitokia Jungtinės Karalystės svaro ir kitų šalių euro piniginė vertė. Tad Rimantas neneigia, kad kaip ir dauguma tuo metu išvykusių, jis pajuto didelių pinigų skonį ir tapo jų vergu.

Emigracija dėl pinigų

-Emigravau dėl pinigų. Gyvenimas svetur turėjo trukti tik metus, tačiau atsivėrė puikios galimybės ir taip nutiko, jog metai virto į penkiolika metų gyvenimo Airijoje. Vykau neturėdamas jokio plano. Nežinojau, ar pavyks susirasti darbą, taip pat jaučiau didžiulį anglų kalbos barjerą, nes nepakako to, ką išmokau mokykloje. Gerai tik tai, kad pradžioje apsistojau pas pusseserę.

Vykau į vakarinę Airijos dalį, kurioje atvykėliams nėra lengva susirasti darbą, vietiniai ten nebuvo maloniai nusiteikę, todėl visą mėnesį nepavyko įsidarbinti. Per tą laiką daugybę kartų sviro rankos ir jau kroviau lagaminus, kad galėčiau grįžti į Lietuvą.

Po sunkaus adaptacijos mėnesio pavyko įsidarbinti viešbutyje vestibiulio padėjėju. Pradžia nebuvo rožėmis klota. Viešbutyje dirbo 160 darbuotojų ir tarp airių buvau vienintelis užsienietis. Tokioje aplinkoje teko sulaukti neigiamo požiūrio, nepasitikėjimo bei atstūmimo momentų. Man uždavinėdavo kvailus, įžeidžiančius klausimus, tokius kaip: „Ar moki naudotis telefonu? Kur ta Lietuva?“ Į mane žiūrėjo kaip į kokį ateivį.

Rimantas Romaška su kolegomis
Darbo vietoje su kolegomis (Rimantas pirmas iš dešinės)
Diplomų teikimo šventės akimirka
Rimantas Romaška su drauge.
Rimantas su antrąja puse prie Atlanto vandenyno. Mergina taip pat širvintiškė, gyvenanti Anglijoje. Nors vienas kitą pažinojo dar nuo tada, kai gyveno Širvintose, tačiau likimas viską sudėliojo taip, kad gyvenimas emigracijoje suvedė juos bendriems tikslams ir šiuo metu kartu planuoja grįžti į Lietuvą.
Rimantas Romaška ant antro aukščiausio kalno Airijoje.
Vaizdas nuo antro aukščiausio kalno Airijoje. Jo aukštis – 864 metrai.

Nepaisant to, svarbiausia man buvo dirbti bei užsidirbti. Kai gavau pirmąjį atlyginimą, tai man, kaip ką tik baigusiam mokyklą aštuoniolikmečiui, išaugo gyvenimo poreikiai. Tad nusprendžiau tęsti šią atradimų kelionę ir kiek ilgiau paviešėti Airijoje.

Airiai lietuvius laikė lenkais

-Esu iš tų, kuriems nepatinka ilgą laiką užimti tą pačią darbo poziciją, tad vos tik pramokau anglų kalbos, pradėjau kilti karjeros laiptais. Po metų gavau pasiūlymą dirbti to paties viešbučio bare. Žinoma, čia atstūmimo teko patirti dar daugiau. Būdavo atvejų, kai klientai nenorėdavo, kad juos aptarnaučiau ir reikalaudavo airių tautybės barmeno. Tuo metu į Airiją pradėjo plūsti vis daugiau gyventojų iš Lenkijos, todėl airiai lietuvius laikydavo lenkų tautybės žmonėmis. Jie nė nebandė išsiaiškinti, kas yra lietuvis ir Lietuva.

Barmeno pareigas ėjau tris metus. Vėliau užėmiau viešbučio administratoriaus pareigas ir tuo pačiu metu vis dar dirbdavau bare, nors už tai ir negaudavau jokio atlygio. Baigęs visus darbus dar kelioms valandoms pasilikdavau darbovietėje, kad galėčiau pagilinti anglų kalbos žinias bei dar labiau susipažinti su visa darbo sistema.

2009-tais metais tapau viešbučio baro vadybininku. Lengva nebuvo, nes ir vėl susilaukiau neigiamo airių požiūrio: „Kaip kažkoks atvykėlis gali užimti vis aukštesnes pareigas, o ką jau kalbėti apie įsakinėjimą ar darbų skirstymą?“ Teko apsiginkluoti didžiule kantrybe, įdėti daug pastangų ir stengtis nepasiduoti keliamam stresui. Tačiau visa tai padėjo užsitarnauti vietinių pasitikėjimą ir teigiamą jų nuomonę. Nuėjau ilgą kelią, kol vietiniai pradėjo laikyti mane savo rato žmogumi.

Rimantas Romaška baigė studijas, kurias apmokėjo viešbučio vadovas

-Tada viešbučio vadovas pasiūlė studijuoti koledže, kad atsivertų dar didesnės galimybės. Jis apmokėjo visas studijų išlaidas ir po trijų metų apsigyniau bakalauro laipsnį – jis suteikė privilegiją dirbti ne tik baro, bet ir viso viešbučio vadybininku.

Po penkiolikos metų darbo tame pačiame viešbutyje pakilau į aukščiausią darbuotojo poziciją. Kad ir kaip puikiai sekasi, bet tiek laiko išdirbti vienoje vietoje – jau per daug. Jaučiu, kad pats laikas kažką keisti.

Rimantas visus tuos metus jaučia nostalgiją Lietuvai, o ypač gimtajam miestui. Kalėdų laikotarpis – didžiausias darbymetis, todėl per penkiolika metų Rimantas neturėjo galimybės grįžti į gimtinę ir patirti šventinio džiaugsmo. Dažniausiai, kaip ir daugumai lietuvių, į Lietuvą tenka grįžti dėl sveikatos sutrikimų ar reguliaraus sveikatos būklės patikrinimo.

-Airiams trūksta organizacinių savybių. Jie viską daro labai lėtai. Pavyzdžiui, nuvažiavęs į ligoninės priimamąjį gali daktaro apžiūros pralaukti net ir kelias paras. Turbūt dauguma mano, kad tokia lėta pagalba suteikiama tik emigrantams, tačiau taip nėra. Tiek užsieniečiai, tiek vietiniai gyventojai turi tokias pačias sąlygas. Be to, atvykus dar privaloma sumokėti šimto eurų mokestį, kad daktaras atvyktų. Žinoma, po apžiūros išlaidos didėja. Tai ne iš piršto laužti faktai, nes pačiam teko su tuo susidurti – išsinarinau pirštą ir apžiūros laukiau vienuolika valandų. Negali žinoti, kada daktaras atvyks. Jei žmogus būna kažkur išėjęs, kai jį pakviečia vardu, tada jis išbraukiamas iš sąrašų ir kitą dieną reikia vėl mokėti bei nežinia kiek laukti. Tad, jei manote, kad Lietuvoje prasta medicina, ar tenka ilgai laukti, kol jus priims– atvykite į Airiją.

Rimantas Romaška: „Supranti esąs lietuvis“

Vaikinas teigia, jog nesvarbu, kiek laiko esi emigravęs, kaip gerai pavyksta pritapti prie vietinių, prisitaikyti prie jų kultūros, bet, galiausiai, dienos pabaigoje supranti esąs lietuvis, nesijauti pilnavertis svetimos šalies gyventojas ir trauki ten, kur užsimezgė gyvybės šaknys.

-Kai grįžtu į Lietuvą atostogauti, užplūsta dviprasmiški jausmai. Vaikščiodamas Širvintų miesto gatvėmis jaučiuosi svetimas: jaunimas pasikeitęs, užaugusios naujos kartos, sunku atpažinti savo amžiaus žmones, su kuriais dėl atstumo ryšiai nutrūko – viskas nauja, lyg pirmą kartą. Tačiau nepaisant to, vaikštau pasikeitusiomis miesto gatvėmis prisimindamas smagiausias jaunystės akimirkas, kurios itin paglosto širdį, ir po kelių savaičių buvimo gimtajame krašte išvažiuoti būna labai sunku. Keista, bet tuo pačiu ir džiugu, kad per tiek laiko miestas radikaliai pasikeitė į gerąją pusę.

Vaikino varomoji gyvenimo jėga – pozityvumas. Būtent ši savybė lydi jį sėkmės link. Kad ir kaip bebūtų sunku, širvintiškis tiki, jog ateis laikas, kai viskas bus gerai.

Airijoje – nuolatinė drėgmė

-Matyt, net nereikia pasakoti apie Airijoje vyraujančią nuolatinę drėgmę, gausų lietų ir retą gerų orų buvimą. Rimantas neneigia, jog toks oras turi įtakos jo savijautai, tačiau jis bando dirbti su savimi bei įžvelgti tik gerus dalykus. Vienas jų – vaizdas pro kambario langą į Atlanto vandenyną kalnų apsuptyje. Taip pat laisvalaikiu vaikinas atsipalaiduoja keliaudamas po Airijos miestus ir atrasdamas naujas vietas.

Visus penkiolika metų Rimantas nuolatos domėjosi, kas vyksta Lietuvoje: žiūrėdavo lietuvišką televiziją, skaitydavo naujienų portalus ir palaikydavo glaudų ryšį su artimaisiais. Kas dėl tradicijų, kultūros ar maisto raciono, dirbdamas Rimantas bando prisitaikyti prie vietinių, bet po darbų jis stengiasi pasilepinti lietuvišku naminiu maistu ir su nedidele vietinių lietuvių draugija sutikti tradicines metų šventes.

Per tuos gyvenimo metus svetur buvo visko, visko ir reikėjo, nes tai neįkainojama patirtis, kuri tik dar labiau papildė būsimų galimybių bagažą. Šiuo metu širvintiškis jaučia, kad atėjo metas pokyčiams ir sieja juos su grįžimu į Lietuvą.

Atėjo laikas sugrįžti į Lietuvą

-Kol esi jaunas ir ką tik atvykęs svetur, žavi viskas, kas nauja, o ypač geri pinigai. Bet laikui bėgant bręsti ir supranti, kad ne viskas gyvenime sukasi tik aplink pinigus, kurie nesuteikia širdžiai džiaugsmo. Reikia mąstyti kur kas giliau bei išsikelti visai kitokias vertybes. Ši šalis labai prisidėjo prie mano savarankiškų gyvenimo pamatų. Tačiau metai bėga ir vis labiau suprantu, jog atėjo laikas sugrįžti į Lietuvą, kur išdygusios šaknys. Jau po truputį žiūrinėju darbo rinkos galimybes, mąstau apie būsimas perspektyvas.

Manau, kad atėjo toks metas, kai ir Lietuvoje atsivėrė durys geriems darbo užmokesčiams. Svarbiausia yra didelis noras, tobulėjimas bei įdirbis dėl geresnės ateities. Neslėpsiu, kad vidinė baimė yra labai didelė, nes tai bus lyg nauja pradžia – vėl viskas prasidės nuo nulio. Bet įgyta penkiolikos metų patirtis turėtų tinkamai sudėlioti viską į reikiamas lentynas. Žinoma, kad ir kas benutiktų, visada bus galima grįžti atgal, kur būsiu laukiamas, tačiau prieš žengdamas tvirtą žingsnį tikiu, kad viskas bus gerai, o pradžia juk visur būna sunki.

„Nemeskite kelio dėl takelio…“

Rimantas Romaška mano, jog nuspręsti emigruoti yra labai sunku. Čia tavęs nelaukia išskėstomis rankomis, o pinigų negali tiesiog imti ir raškyti nuo medžių. Darbų keitimą yra sunku iškęsti ne kiek fiziškai, kiek emociškai. Nelengva ištverti visus sunkumus, kai esi toli nuo pačių artimiausių žmonių.

-Ne visada turiu galimybę dalyvauti svarbiose šeimos ar giminės šventėse, nematau, kaip auga jų vaikai. Lietuvoje paprasta – sėdi į automobilį ir nuvažiuoji, o iš čia jau sudėtinga dažnai skraidyti. Be to, ne visada leidžia išvykti didelis darbų krūvis. Tad retokai susitinku su pačiais artimiausiais, kas šiek tiek liūdina, nes praleidžiu pačias gražiausias akimirkas, kurios nesugrąžinamos. Metams bėgant nė nepastebėjau kaip netekau tėčio…

Rimantas Romaška sako, kad atėjo laikas emigrantams grįžti į gimtinę. Ne veltui pastebimi vis mažesni išvykstančių žmonių srautai – kyla imigracijos skaičiai. Dauguma per ilgą laiką atsikanda tos emigracijos duonos, supranta, jog gyvenimas kuriamas ne pinigų kupiūromis ir pasirenka širdžiai mielą vietą gimtinės prieglobsty.

Širvintiškis savo krašto žmonėms linki kuo daugiau pozityvumo ir džiaugsmo gyvenant tokiame gražiame miestelyje. Rimantas didžiuojasi, kad yra kilęs iš šios vietovės.

Nemeskite kelio dėl takelio. Būkite laimingi gyvendami savame krašte, neemigruokite ir neieškokite kažkokių stebuklų, o patys juos susikurkite, – sako vaikinas.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.67 (3 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+